Kaip vaikystės traumos įtakoja žmogaus gyvenimą

Visi žinome, kad vaikystė yra labai svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, nuo kurio priklausys visas likęs gyvenimas.  Atrodo, kad tai - jau nuvalkiota tiesa, tačiau vis dar lieka nelabai aišku, kaip tai veikia. 

Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo.  Gyvenome tada Melnragėje ir aš lankiau pradinę mokyklėlę, prisiglaudusią pajūrio pušų paunksmėje. 

Buvau antrokė. Žiema.  Per pertraukas bėgdavome į lauką ir čiūžinėdavome ant išslidintų takelių.  Jau buvo aišku, kad kuo daugiau kartų pračiuoši, tuo slidesnis bus takelis.  Pavydo žvilgsnį traukdavo toks takelis, kuriame paviršius ne tik blizgėdavo, bet ir atrodydavo kaip tikras ledas.

Tą dieną švietė saulutė, žandukus raudonino lengvas šaltukas, tad niekas negalėjo per pertraukas sulaikyti mokyklos  koridoriuose. Išbėgus į kiemą pamačiau, kad visi, nors kiek padoresni takeliai jau pilnai apgulti vaikų. 

Nusiminusi žiūrėjau į gūburiuotą, neišslidintą takelį, esantį iš krašto.  Argi tokiu normaliai paslidinėsi!

Ir čia žybtelėjo mintis - o juk aš galiu pati išslidinti takelį! Net kvyktelėjau savyje iš pasitenkinimo - tai bus mano takelis! Ir ėmiau "darbuotis".  Iš pradžių slidinau/slidinėjau viena.  Po kiek laiko prie manęs prisijungė klasiokė.  Takelio paviršius pamažu darėsi vis lygesnis ir slidesnis.  Pertraukai einant į pabaigą dar keletas vaikų paprašė leidimo slidinėti mano takeliu.  Tai buvo pats didžiausias įvertinimas, kokį tik iki tol buvau gavusi.
Prasidėjus pamokai sunkiai galėjau nustygti vietoje.  Artinosi ilgoji pertrauka ir tai reiškė, kad ištisas 20 min. galėsiu slidinėti savo stebuklingu takeliu.

Jau į pamokos pabaigą buvau paėmusi žemą startą, ir tik suskambėjus ilgai lauktam skambučiui, nulėkiau į rūbinę. Paltukas ant pečių, ir dir dir dir laiptais žemyn, kuo greičiau į kiemą, kol niekas neužėmė mano brangaus takelio - įrodinėk paskui, kad tu slidinai šį turtą.

Vienu įkvėpimu atsidūriau prie takelio ir... ką pamačiau, buvo liūdniau nei liūdna - mano tobulas takelis buvo sukapotas kastuvu ir dar pabarstytas anglimis. "Tvarką" padarė kiemo valytoja.

Protu aš niekaip ir šiandien negaliu suprasti, kodėl valytoja sugadino visus slidinėjimo takelius.  Kodėl vaikams pertraukų metu negalima slidinėti?  Nejaugi geriau, kai jie trinasi mokyklos koridoriuose.  Natūralu, kad nusisėdėjus pamokose, taip norisi pajudėti.  Bet tai - šiandieniniai  pamąstymai.  O tada...

O tada stovėjau nusiminusi prie savo subjauroto takelio ir, būdama "gera mergaitė", net nepagalvojau smerkti valytojos.  Manyje tada tiesiog užsifiksavo jausmas, kuris net nebuvo išreikštas mintimis.  Tik gerokai vėliau, tapusi psichoterapeute, iššifravau šį jausmą - kad ir kiek tu stengtumeisi, gali ateiti stipresnė jėga, kuri niekais pavers visą tavo darbą, tad vargu ar verta stengtis.

Šis nesąmoningas įsitikinimas man labai trukdė pradėti naujus sumanymus.  Kažkas stabdė iš vidaus.  Tai atradusi, be abejo, padirbėjau (integralinio neuroprogramavimo technologijų pagalba) su šiuo vaikystės įvykiu, ir dabar pradėti ką nors naujo galiu paprastai ir lengvai.  Vidinių stabdžių nebeliko.