Tikriausiai,
sutiksite su manimi, kad daugeliui besiskundžiančių ir visose situacijose
įžvelgiančių trūkumus žmonių atrodo, jog būtent jų nepasitenkinimo išreiškimai
aplinkiniams parodo, kokie jie yra protingi.
Savo
knygoje “Laimė ir kiti absoliučiai reikšmingi nereikšmingi dalykai“
Chaimas Šapira aprašė savo kelionę į Veneciją.
Kartu su juo vyko žmona ir jo draugas su savo antrąja puse.
Kelionės metu išaiškėjo, kad draugas
priklausė „protingųjų“ genčiai. Kur tik
jie benueidavo, visur jis demonstravo savo nepaprastą išprusimą, išryškindamas
negatyvius dalykus. Pavyzdžiui, jis
iškilmingai pranešė, kad Venecijos nebebus po 30, na geriausiu atveju 40 metų.
Jis niekaip negalėjo praleisti nepaaiškinęs, kad Venecijos kanalizacijos sistema
buvo įrengta netinkamai. Na, žinoma, jis
pastebėjo, kad restorane paduotas vynas nebuvo tų metų, kuriuos deklaravo
padavėjas.
Visi mes žinome, kad Venecija iš tiesų po truputį griūna ir,
kaip nebūtų gaila, po kurio laiko jos nebebus.
Savaime suprantama, kad Venecijos kanalizacijos sistema, įrengta prieš 800
metų, neatitinka šių dienų įsivaizdavimo, kaip ji turėtų veikti. Na, o faktas, kad padavėjas atnešė ne tokį
vyną, kurio buvo prašoma, nebuvo vertas dėmesio, jog dėl to gadintis sau
nuotaiką ir puikų įspūdį iš visos kelionės.
Pasakojimo autorius tai puikiai suprato ir savyje piktinosi
bendrakeleiviu, lašinančiu degutą į
kelionės nektarą. Pasakojimą Ch. Šapira užbaigė prisipažinimu, kad dabar,
kai „išmintingasis“ draugas skambina, kviesdamas kartu vykti į kokią kelionę, jis
visada atsako, jog neperseniausiai grįžo iš kelionės.
Aš suprantu, kad buvo galima nutylėti draugo bambėjimus
pačios kelionės metu, nenorint dar labiau gadinti nuotaikos, nes bendri planai
vargu ar suteikė galimybių visai nebebendrauti.
Ir vis tik pastebėjau, kad tolesnis išsisukinėjimas ir melavimai yra
kaip savęs išdavystė. Na, kodėl negalima
tiesiog pasakyti, kad nebenoriu su tavimi keliauti. Galima net trumpai paaiškinti, kodėl. Ko mes bijome? Įskaudinti
kitą žmogų? Juk mes nežinome, kaip jis sureaguos. Gal visai neįsižeis. Gal net negirdės užuominų. O jei ir įsižeis, tai kodėl tai turėtų man
rūpėti? Kodėl imuosi jį saugoti nuo
neaišku ko? Gal kaip tik jam būtų proga
susimąstyti ir santykiuose su kitais susilaikyti nuo savo „protingumo“
demonstravimo.
Neteko man atsidurti tokioje situacijoje, ir netgi nežinau,
kaip pasielgčiau aš. Galimas dalykas,
kad elgčiausi lygiai taip pat kaip ir Šapira, nežiūrint to, kad pasakyti „Ne“
dabar jau galiu pasakyti kur kas dažniau nei anksčiau.
O kaip pasielgtum tu?
Linga
aš dabar esu, būtent, tokioje situacijoje, kai galiu susilaukti pastarosios kelionės bendrakeleivio pageidavimo vėl keliauti kartu. Bandau rasti jėgų ir motyvų pasakyti kad jis peržengė naudojimosi manimi kritinę ribą ir buvus galimybei atstatyti pusiausvyrą to nedarė. Repetuoju civilizuotą tekstą, toną pasakyti kad jau turiu geresni bendrakeleivį, kelionėje negalima galvoti tik apie save.
AtsakytiPanaikintiA.M.
Ziurek,jis elgesi netinkamai, o tu vis dar nesioji ji galvoje ir pyksti. Tai taip zmogiska ir kartu absoliuciai neteisinga. Kas tokio atsitiktu, jei pasakytum, kad nenori keliauti kartu su juo. Jei klaustu,kodel, juk galima tiesiog atsakyti,kad liko nuoskaudu is praejusios keliones. Supyks? O kas blogo tame, kad jis supyks? Geras dalykas tame, kad jis daugiau niekada tau nesiuys kartu keliauti, ir tau nereikes kankintis galvojant, kaip mandagiai jam atsakyti. Zinau, kad patarti lengva, bet nelengva padaryti...
Panaikinti