2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Kaip jauna mokytoja atsisveikino su mokykla ir ramiai perėjo į naują gyvenimo etapą


Arūno Maniušio nuotr.
Tęsiu savo straipsnio „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“ talpinimą tinklaraštyje.  Įžanginėje dalyje kalbėjau apie Sąmoningų sąmonės vienetų tipus ir jų hierarchiją.  Dabar pateiksiu pirmąjį sėkmingos psichoterapijos, dirbant su subdalimis, pavyzdį.

Iki mokslo metų pabaigos buvo likę mažiau nei du mėnesiai.  Klientei, dirbusiai mokykloje mokytoja (jai šis darbas nebuvo prie širdies), netikėtai pasitaikė proga išvykti į kitą šalį ir ten pradėti mėgstamą veiklą. Išvykti reikėjo už poros dienų. Jauna moteris tiesiog stingo iš siaubo nuo minties, kaip jai reikės pranešti apie išvykimą mokyklos administracijai. Į jos galvą brovėsi netgi tokios mintys, ar tik neišvykus niekam nieko nepranešus, nors pati puikiausiai suprato, kad taip elgtis nedera.

2016 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

Nuostabus Sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis

Arūno Maniušio nuotr.
Inovacinių psichotechnologijų institutas jau treti metai iš eilės išleis integralinio neuroprogramavimo metodu dirbančių specialistų straipsnių rinkinį, įvairiapusiškai atskleidžiantį darbo šiuo metodu specifiką. Mums, instituto darbuotojams, yra privalu parašyti bent po vieną straipsnį. Iš jų vėliau išrenkami geriausi, ir tik jie yra spausdinami. 

Aš nežinau, ar mano straipsnis paklius į rinkinį, tačiau pateikti jame efektyvaus psichoterapinio darbo pavyzdžiai gali būti įdomūs mano svetainės skaitytojams, todėl jį patalpinsiu ir čia. Straipsnis  susideda iš 5 dalių: pirmoji – įžanginė, ir joje pateikiama teorinė dalis. Kitos keturios dalys – efektyvaus psichoterapinio darbo pavyzdžiai. Šiandien skaitytojų dėmesiui siūlau įžanginę dalį.

2016 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Vieną dieną gražiai kalba, kitą dieną šaukia, kad skirsis...

Arūno Maniušio nuotr.
Vyrui 42 m., 12 m. serga išsėtine skleroze. Iš šalies nepasakytum, kad sergantis. Paskutiniais metais jis pradėjo elgtis keistai: kalbėdavo, kad jam nedaug liko gyventi, kad išeis, su šeima negyvens ir pan. Dar vėliau pradėjo vėlai grįžti arba visai negrįžti ir naktį, ignoruoti šeimą. Visi stengėsi įtikti, galvojo, kad tai dėl ligos, pasirodo, ligonis pradėjo tikra ta žodžio prasme paleistuvauti (sms, flirtai, susitikinėjimai).
Ligonis ir toliau gyvena šeimoje, tačiau labai ją traumuoja, kalba, kad skirsis, bet tai tik kalbos, žmona pasiūlo išeiti, bet, deja. Ypač traumuojami vaikai, tačiau jie labai prisirišę prie jo ir žmona kenčia, nenorėdama draskyti vaikams širdelių.

2016 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Gyvenimo paradoksai

Arūno Maniušio nuotr.
Peržiūrinėdama seną paštą, radau kadaise gero pažįstamo atsiųstus gyvenimo paradoksus.  Dalinuosi jais su savo tinklaraščio skaitytojais:

Turbūt nėra labiau paradoksalios frazės, nei „Aš paaukojau jam geriausius savo gyvenimo metus!". Viena vertus, moteris gailisi metų, praleistų su „tuo asilu", kita vertus, ji pripažįsta, kad būtent tie metai buvo geriausi jos gyvenime.

***
Liūdna aksioma: šimtą kartų paskolink žmogui pinigų ar padaryk kokį nors kitą gerą darbą, o šimtą pirmąjį kartą atsakyk ir būsi šimtą kartų blogesnis už tą, kuris jį iškart pasiuntė velniop...

***
Paradoksaliausias gėrimas - kava. Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad būtų karšta, o paskui pučia, kad atauštų!


***
Pastabus skaitytojas tikriausiai atkreipė dėmesį į Arūno Maniušio paradoksalią nuotrauką.  Joje daugybė priešingybių: senas - jaunas, tamsus - šviesus, vyras - moteris, priekis - nugara...  Pabandykite surasti joje ir daugiau priešingybių. 

2016 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Kaip pasakyti draugui, kad jis tapo man labai svarbus


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, kaip pasakyti draugui , kad jis man labai svarbus tapo, nors mes pažįstami tik 3 dienas ... Prašau, padėkite. Man labai reikia turėti draugą. Kaip susidraugauti artimiau!! Jei galima pakeiskite mano vardą.

Rimvydas (vardas pakeistas)


Sveikas, Rimvydai,

Šį laišką rašau praėjus daugiau nei trim dienoms po tų trijų dienų, kai susipažinai su tau svarbiu žmogumi.  Gali būti, kad jau  pats nusprendei, ką daryti, ir sumanymą įgyvendinai.  Nežiūrint to, tavo klausimas yra svarbus ir atsakymas į jį gali būti įdomus ir kitiems skaitytojams.

2016 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Posakis „jei pavydi, reiškia – myli“ yra neteisingas

Arūno Maniušio nuotr.
Pradėsiu nuo alegorijos, kurią sugalvojau pati.

Kartą gyveno mergaitė, kuriai vis trūko meilės.  Netgi ne tiek pačios meilės, kiek įrodymų, kad kitas ją myli.  Ir ištekėjo ji už pavydaus vyro, kuris visą savo laisvalaikį skirdavo meilės jai įrodinėjimui:  ją sekė, kad nežiūrėtų į kitus vyrus, kaltindavo išdavystėmis, vadindavo parsidavėle, kas valandą reikalaudavo įrodymų, kad ji yra jam ištikima.  Bet visa tai mergaitės nepripildydavo meile, net gi priešingai – ji jautė savyje didėjančią skaudžią tuštumą, ir vis labiau ir labiau jai trūko meilės.

Kol vieną kartą mergaitė suprato, kad posakis „jei pavydi, reiškia – myli“ yra neteisingas.  Šitai supratusi mergaitė įsidrąsino ir paliko vyrą. Gyvendama viena, ji išmoko mylėti save ir ta meile užpildyti vidinę tuštumą. Ir tik tada, kai pamilo save, ji tapo moterimi, sugebančia mylėti ir priimti kito meilę.

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Žmogus išlips iš duobės, ir niekam nereikės verkti



Arūno Maniušio nuotr.
Dirbau su kliente, kuri mokosi  Inovacinių psichotechnologijų institute. Ir staiga pasireiškė jos baimė dirbti psichoterapeute.  Pradėjus aiškintis, su kuo gali būti susijusi jos baimė, klientė prisiminė, kad prieš 10 metų ji buvo viena iš Medicinos centro tame mieste, kuriame gyveno, įkūrėja. Ji matė sunkius ligonius, klausydavosi jų istorijų, įsigyvendavo į jų skausmą. Ilgainiui jai pasidarė taip baisu, jog net pati susirgo sunkia depresija ir ilgai negalėjo pasveikti.  Sunkios būsenos paveikta, ji pardavė savo  akcijas, ir netgi susirgusi nebegalėjo kreiptis į tą Medicinos centrą – taip sunku jai buvo.
Prisimenate priežodį, kad nudegęs barščiais, pro batvinių (t.y. burokų) lauką eidamas pučia? Taip moters pasąmonė, saugodama ją nuo galimų neigiamo darbo su klientų problemomis pasekmių, ėmė ją gąsdinti, sukeldama tokio darbo baimę.
Papasakojau klientei pavyzdį apie du žmones, vienas iš kurių, įkritęs į gilią duobę ir negalėdamas iš jos išlipti, graudžiai verkė. Kitas, norėdamas vargšelį nuraminti, įšoko į duobę. Galime įsivaizduoti, kad ilgai jis nelaimėlio neramino, nes greitai ir pats pradėjo verkti, matydamas, kad nėra vilties išsikrapštyti iš duobės.

2016 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Žmogaus gyvenimo etapai įvairiais rakursais


Arūno Maniušio nuotr.
ŽMOGAUS GYVENIMO ETAPAI (2)
Tęsinys. Pradžia čia.

Žmogaus gyvenimo etapai“ –  vienas  S. Kovaliovo straipsnio „Apie integralinį neuroprogramavimą skirsnis, kurį dėl jame pateikiamos medžiagos kiekio padalinau į dvi dalis. Pirmoje dalyje S. Kovaliovas pasakojo apie vitališkumą ir nuo ko jis priklauso bei išskyrė dvi žmogaus gyvenime puses. Pirmojoje gyvenimo pusėje žmogus mokosi išgyventi (išgyvenimo lygis), ir tik antroje gyvenimo pusėje (tikrojo gyvenimo lygis), jei ją pasiekia, pradeda iš tikrųjų gyventi džiaugsmingai, sėkmingai, laimingai. O dabar skaitytojų dėmesiui pateikiu antrąją šio skirsnio dalį.
                                                                                                                                 Linga Švanienė

Žmogaus gyvenimo etapų (kartu jie yra ir vystymosi lygiai) koncepcija yra tokia globali ir visaapimanti, kad jai aprašyti paskyriau visą knygą „Kaip gyventi, kad gyventum“, o dabar jau matau, kad knygą galima (ir reikia!) papildyti ir perrašyti. Nauja informacija veržiasi srautu – tiesiog iš visų žmogaus gyvenimiškos veiklos „plyšių“. Šiame straipsnyje man teks apsiriboti greitakalbe.

2016 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Veikla padeda užsimiršti ir greičiau praeiti skausmingąjį laikotarpį


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, labai norėčiau patarimo, kaip galėčiau padėti sesei, ypač dabar po sūnelio netekties. Jinai visą skausmą laiko savyje. Net nesikalba su manimi.  Čia namuose esame visi palūžę...
Dovilė (vardas pakeistas) 

Labas, Dovile,
Nuoširdžiai užjaučiu dėl mažylio netekties. Suprantu, kad nėra žodžių, kuriais būtų galima numalšinti netekties gėlą.  Matau, kad vaikučio mirtį skaudžiai išgyvena ne tik mama, bet ir jūs, jos artimieji.  Įsivaizduoju, kad jaučiate begalinį sielvartą, jums sunku apie kažką kitą galvoti, jautriai reaguojate į aplinkinių komentarus, padidėjo dirglumas.  Tokie jausmai paprastai sukyla, netekus brangaus žmogaus.  Taip pat galite jausti kaltę, kad nepavyko išsaugoti vaikučio, pyktį ant savęs ar kitų žmonių, apmaudą.

2016 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Kol nepriėmei kito tartų piktų žodžių, jie priklauso tam, kuris juos atsinešė


L. Švanienės nuotr.
Paprastai žmonės skaudžiai reaguoja į jiems metamus kaltinimus arba užgauliojimus.
– Kaip tave pavadino? -  klausiu.
– Durne, nevėkšla, kiaule, beprote...
– Ar tu tokia esi? – vėl klausiu.
– Ne... – atsako.
– O kaip jautiesi?
– Pikta, apmaudu, skaudu...
– Gerai, - atsakau. – o kaip jaustumeisi,  jeigu aš tave pavadinčiau...  Bomžė - tu, nepraustaburnė!


2016 m. rugpjūčio 21 d., sekmadienis

Visur, kur galima gyventi, galima gyventi gerai


Arūno Maniušio nuotr.
Sergejus Kovaliovas:
Pagrindinis mūsų uždavinys 
– teisingai suformuoti visiškai naują pasaulėžiūrą savo, kitų, pasaulio ir Dievo atžvilgiu. Vadovaudamiesi esama pasaulėžiūra, dabartiniu mūsų sukurtu pasaulio modeliu patekome į aklavietę, pajutome visišką beprasmybę.

Klausėte apie depresiją. Aš nesiruošiu pasakoti šio fenomeno teorijos, nors ją puikiai išmanau kaip psichologijos mokslų daktaras. Vis tik noriu pasakyti štai ką. Kai Harvardo mokslininkai atliko tyrimus, kodėl tokia trumpa mūsų gyvenimo trukmė, savo nuostabai jie išsiaiškino: mes mirštame ne todėl, kad geriame alkoholį ir rūkome. Yra šalių, kuriose geriama ir rūkoma kur kas daugiau. Pasirodo, kad mes mirštame iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo. Kartoju: iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo! Ir toks mirštamumas – tai lyg protestas ir migracija: čia gyventi nebegaliu, iš čia aš išeisiu. Tokia perspektyva nedžiugina.

2016 m. rugpjūčio 20 d., šeštadienis

Ką daryti, kad mergina mane įsimylėtų




Sveiki,

Draugauju su drauge 8 mėnesius, bet tik kaip draugai. Aš ją labai myliu ir mes praleisdavome laiką kaip įsimylėjėliai. Atrodė, kad mes rimtai draugaujam. Ji sakė, kad mane myli ir taip toliau. Bet po kurio laiko ji man pasakė, kad manęs iš viso nemyli. Dar sužinojau, kad turi vyrą ir vaiką.  Bet ji to vyro nemyli, nes jis jos nevertina, šmeižia, keikia. Ji pastojo nuo jo būdama nepilnametė. Ir ji yra vyresnė už mane. Po kai kurio laiko norėjau ją palikti, bet ji prašė nepalikti. Pati nežino, kodėl manęs nemyli. Ji su manim, sakė, jaučiasi labai laiminga, ir prašo, kad jos nepalikčiau. Ir dar vienas faktas - būdama neblaivi ji parodo, kad mane myli ir paklausė manęs, kada jai pasipiršiu.

2016 m. rugpjūčio 19 d., penktadienis

Apie vitališkumo didinimą ir kaip S. Kovaliovas išsprendė dilemą „Pinigai arba gyvybė“


Arūno Maniušio nuotr.
ŽMOGAUS GYVENIMO ETAPAI (1)

Ištrauka iš S. Kovaliovo straipsnio "Apie integralinį neuroprogramavimą". Kitas šio straipsnio dalis galite rasti čia.

Tikriausiai, ne kartą pagalvojote, kodėl mes, gyvendami tame pačiame mieste, šalyje ar/ir pasaulyje, gyvename labai skirtingai. Lyg vieno daugiaaukščio namo gyventojai. Žemutiniuose aukštuose gyvenantys uosto šiukšlių dvoką, o gyvenantys viršutiniuose mėgaujasi peizažais ir gaiviu oru... Atmetę įprastą atsakymą „todėl, kad jie – vagys!”, ir įsigilinę, tai kur kas įdomiau, pamatysim, kad esant  vienodoms sąlygoms (t. y. atmetus priklausymą skirtingiems klaniniams sluoksniams ir kitus dalykus), tie, kurie kažko gyvenime pasiekė, pasižymi gerokai didesniu gyvybingumu, o tiksliau – sugebėjimu išgyventi (šiek tiek vėliau suprasite, kodėl panaudojau būtent šį žodį).  Integraliniame neuroprogramavime tai išreikšta vitališkumo koncepcija: apibendrintu sugebėjimu vykdyti gyvenimišką veiklą, kuri vyksta netgi labai nepalankiose sąlygose ir aplinkybėse.

2016 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Liga pasireiškia kūne, bet užgimsta dvasioje

Arūno Maniušio nuotr.
Neseniai internete radau alegorinį pasakojimą, kuris labai gerai iliustruoja dvi medicinos eras (pagal L. Dossi).  Apie jas rašė S.Kovaliovas savo straipsnyje apie psichoterapinio darbo su žmogumi kryptis.  Dalinuosi šiuo pasakojimu.


Kartą Išminčius keliavo per miestą.  Jį pakvietė pas sunkų ligonį, kurio niekaip negalėjo išgydyti vietinis gydytojas. 
Užėjęs į kambarį, kuriame gulėjo sergantis žmogus, Išminčius kurį laiką į jį žiūrėjo, o paskui liepė išvirti ligoniui vištienos sultinį. 

2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Kaip egoizmas stabdo progresą ir kodėl pilnam pasaulio pažinimui būtini dorovė ir dvasingumas?


Arūno Maniušio nuotr.
Egoizmas – progreso stabdis ir žmonijos prakeiksmas.  Dar K. G. Jungas teigė, kad norint ką nors iš tiesų suprasti, būtina praeiti keturis pasaulėžiūros lygius. 
Visų pirma, pasaulį reikia pajusti jutimo organais.
Paskui – suvokti logiškai, sukurti modelį. 
Toliau būtina visa tai priimti emocijomis ir jausmais. 
Egzistuoja dar viena funkcija, užbaigianti pažinimo procesą, ir ji yra be galo svarbi.  Tai – intuityvioji funkcija.  Tai yra ketvirtasis lygis – intuityvusis suvokimas.

2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Suaugusi dukra apie mamą: taip elgiasi Hitleris, mafija, nusikalstamo pasaulio autoritetai!


J.Tarasenko paveikslo fragmentas
su tupinčia ant jo muse
L.Švanienės nuotr.
Sveiki,

Negalėsiu išdėstyti vienos problemos, nes jų užgriuvę daug. Man 50 metų, esu menininkė, savo srityje save realizuoti pradėjau tik dabar, kai užaugę paskatino vaikai. Užaugau mamos nestabilios psichikos aplinkoje. Kai man tebuvo penkeri, atsimenu motinos išpuolius iš pavydo, kad tėtis su mumis bendrauja, padeda ruošti broliukui pamokas. Motina plikom rankom išdaužydavo durų stiklus. Tėtis mus ramindavo apkabinęs. Tada mama pasiėmus plytą išdaužydavo iš kiemo pusės kambario, kuriame buvome, langus.  Tėčiui tragiškai žuvus, mama užaugino, išauklėjo, tačiau  savo nenuspėjamumu pakankamai ir suluošino. Jos nekaltinu. Ji pati suluošinta savo tėvų ir aplinkos, kurioje atsirado nepageidaujama.

Sąmoningumui aštrėjant supratau, kad yra logiškų, patikimų žmonių, nes augdama galvojau, jog VISI yra "durni", "nenormalūs" - švelniai tariant. Įskaitant senelius ir mamos dvi seseris bei jos brolį, jų šeimas. Man buvo diegiama, kad jie visi ja (mano mama) tik naudojosi, ji auka, bet visiems buvo tobula geradarė. Vėliau supratau, kad išsilavinęs, aukšto intelekto žmogus (kaip ji save laiko) sistemiškai neniekintų artimųjų. Primena labai - skaldyk ir valdyk! Hitleris, mafija taip elgiasi, nusikalstamo pasaulio autoritetai. Niekuo niekada nepasitiki.

Tik vieną epizodą papasakosiu, kurių pasireiškiančių nenuspėjamumu būdavo kasdien.

2016 m. rugpjūčio 15 d., pirmadienis

Žmogus turi pakankamai aukštą potencialą valios pastangomis paveikti jį supantį pasaulį


Arūno Maniušio nuotr.
Mes galėsime išgyventi tik tuo atveju, jei iš pagrindų pakeisime savo pasaulėžiūrą.  Mumyse turėtų atsirasti tam tikri jėgos centrai.  Mentalinės, protinės jėgos centras pateiks kitą pasaulio vaizdą, kuris bus optimistinis, džiaugsmingas, neegoistinis, aukštos moralės, dvasingas.
Ar egzistuoja kita tikrovė?  Taip, ir fizikos mokslas seniai pripažįsta šį faktą.  Enšteino bendražygis D. Bomas pabandė paaiškinti, kodėl kvantinės mechanikos kanonai neatitinka klasikinės fizikos dėsnių.  Šio darbo eigoje jis matematiškai įrodė dviejų realybės tipų egzistavimą.  Kvantinės nepasireiškusios ir fizinės pasireiškusios.

Kvantinės fizikos aprašyta realybė – būtent ta, kuri išreiškia galimybes, kas gali atsitikti fizinėje realybėje. Ir ją galima tam tikra prasme pavadinti magiška.  Mūsų antrinė realybė yra tam tikra pirminės realybės, kurioje prasideda viskas, kas vėliau įvyks, projekcija...

Santykis tarp dviejų realybių primena santykį tarp vandens ir ledo.  Kvantinė realybė – tai vanduo, iš kurio galima gauti visa, ko tik nori.  O kai jis, taip sakant, sušąla į ledą, tai tampa mūsų tikrove, konkrečiais įvykiais.

Tokiu būdu žmogus turi pakankamai aukštą potencialą valios pastangomis paveikti jį supantį pasaulį.  Kadangi kvantinė realybė, tiesą sakant, yra tikimybių realybė.  Mes turime sugebėjimus savo mintimis aktyvizuoti bet kurį įvykių variantą.  Kaip nebūtų gaila, daugumai žmonių būdingas taip vadinamas „katastrofinis“ mąstymas, o ne anastrofinis.

Tai reiškia, kad jei jie galvoja, jog atsitiks kažkas blogo, tai būtent tai ir atsitiks.  Patarimas būtų paprastas: jeigu norite sukurti sau kažką priimtiną, paprasčiausiai pakeiskite savo sąmonės turinį.  Iš negatyvaus į pozityvų.  Nes tai, kas joje yra, pasireikš jūsų gyvenime.

Ištrauka iš S. Kovaliovo interviu econet.ru.

2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Adaptacijos uždavinys, kurį sau žmonija išsikėlė, tapo iššūkiu, kurio neišlaikėme


Arūno Maniušio nuotr.
Klausimas: Psichologo profesija šiais laikais yra labai paklausi.  Iš kur tokia tendencija?  Kodėl tai atsitiko būtent dabar, o ne, tarkim, prieš šimtą metų?

Sergejus Kovaliovas atsakė:

Dėl vienos paprastos priežasties.  Mes sukūrėme ir gyvename dirbtinėje aplinkoje, su kuria nebesugeba susidoroti mūsų logiška sąmonė.  Yra tokia Nobelio premijos laureato G. Saimono kadaise pasiūlyta „riboto racionalumo“ sąvoka.  Pagal ją atskiri žmonės, o taip pat organizacijos nebesugeba susitvarkyti  su kylančiomis problemomis, jeigu jos viršija tam tikrą lygį.  Tais atvejais niekas nebegali suvokti, kas aplinkui darosi.   Tai, va, šitą lygį mes visi jau seniai peržengėme.

2016 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Kaip apie kitą galvosi, taip jis atsilieps


Arūno Maniušio nuotr.
Prof. S.Kovaliovas seminarų metu dėstomai medžiagai iliustruoti dažnai panaudoja alegorinius pasakojimus ir anekdotus. Jie padeda geriau suvokti pateikiamą informaciją ne tik sąmoningame, bet ir pasąmoniniame lygyje.  Ne be reikalo S. Kovaliovas, užbaigęs pasakojimą, kartoja: „O dabar tegu jūsų pasąmonė padaro reikiamas išvadas.“.

Ne taip retai alegorinius pasakojimus panaudoju ir konsultacijų metu.  Štai ne taip seniai darbe su klientu pastebėjau jau kelintą kartą išreiškiamą jo mintį, kad kiti jam pavydi.  Suprantama, kad kitų pavydo baimė stabdo žmogaus augimą, blokuoja galimybes didinti savo materialinę gerovę.  Todėl jam (o tiksliau jo pasąmonei) pateikiau šį pasakojimą: 

Po vienos šventės, kurioje dalyvavo giminės ir kaimynai, namų šeimininkas pasigedo dviejų sidabrinių šaukštų.  Mintyse jis ėmė perkratinėti visus svečius, stengdamasis atspėti, kas iš jų galėjo pasisavinti namų sidabrą.
 Jo įtarimas krito ant kaimynų paauglio berniuko.  Vyriškis ėmė atidžiai stebėti berniuką, ir, kaip tikėjosi, pastebėjo, jog tas kažkaip keistai elgiasi – nusuka žvilgsnį, skubiai pasišalina, o paskutiniu metu apskritai ėmė vengti su juo susitikti.  Sidabrinių stalo įrankių savininkas ėmė galvoti, kokiu būdu pasakyti berniukui, jog jis žino, kad tas pasisavino šaukštus.  Ir būtų prigriebęs kaimynų vaikį, tačiau jo žmona, generalinio tvarkymosi metu atitraukė sofą ir už jos rado „pavogtus“ šaukštus.

Šią istoriją pasakojau ir kitam klientui, kuris manęs teiravosi, kaip pažinti, ar jo senyvai tetai nepasimaišęs protelis. Jam taip pat pasakiau, kad ko kitame ieškosime, tą būtinai rasime.

Kaip žinome, savo išankstiniu nusistatymu (net neišsakomu) formuojame ne tik savo elgesio su tuo žmogumi specifiką, bet kartu iššaukiame ir nesąmoningą to žmogaus atsakomąją reakciją.  Visa tai vyksta nesąmoningame lygmenyje. Todėl galima drąsiai sakyti, kad kiti sugeba „perskaityti“ jūsų mintis.  O lietuvių liaudies posakį "Kaip šauksi, taip atsilieps." galima perfrazuoti į "Kaip apie kitą galvosi, taip jis atsilieps.".  O kaip pasinaudoti šia informacija, nuspręskite patys.

2016 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Ieškant sprendimų, gyvenimas paprastai atsiliepia į „užklausą“, pamėtėdamas galimų variantų

Arūno Maniušio nuotr.
Štai jau mėnuo kaip kasdien patalpinu po įrašą savo tinklaraštyje.  Apie savo nusistatymą tai daryti visus metus rašiau: Pasižadu: visus metus kasdien skelbsiu po įrašą savo blog'e ! :).  Pirmasis žingsnis iš 12-kos padarytas.  Pasidalinsiu, kaip sekėsi. 

Kalbėti apie integralinį neuroprogramavimą galiu daug, tad nebuvo problemos, apie ką rašyti.  Vienu metu užslinko tingėjimas, bet jį jau pažįstu ir žinojau, kad greitai praeis, leidus sau pailsėti. Jums tikriausiai pažįstamas jausmas, kai prisivalgai vienos rūšies produkto, staiga užsinori kažko visiškai kito. Taigi, porą dienų nieko nerašiau.  Gerai, kad tinklaraštyje yra galimybė paruošti įrašus iš anksto ir nustatyti datą, kada jie turėtų būti paskelbti.  Tokiais kaip šis atvejais tai gelbsti nenusižengti savo pasižadėjimui ir palepinti save pertrauka.

Tačiau turėjau ir netikėtą problemą.  S. Kovaliovas visada nurodo medžiagos, kuria naudojosi, kurdamas integralinio neuroprogramavimo metodologiją ar psichotechnikas, autorius.  Man tikrai nuostabu, kaip jis prisimena visas pavardes, tačiau jam paprasta, turint fenomenalią atmintį.  Bet aš ne apie tai.  S. Kovaliovas reikalauja, kad ir mes, jo mokiniai, visada nurodytume šaltinius, kuriais naudojamės.  Ir čia atsirado netikėtumas su tekstų iliustracijomis.

2016 m. rugpjūčio 11 d., ketvirtadienis

Ar būrimai gali pakenkti?

V.Makovskis. Būrėja. 1882 m.
KLAUSIMAS: Sveiki, Sergejau Viktorovičiau,

1.  Ką galvojate apie būrimus (kortomis, kavos tirščiais ir kt.)?  Ar tai nepavojinga?

2.  Kiek suprantu, tos pačios Taro kortos gali pateikti informaciją iš pasąmonės.  Ar verta naudotis jomis ar kitomis panašiomis priemonėmis, kada jau nebežinai, ko pats nori?


SERGEJUS KOVALIOVAS ATSAKĖ:

Tai gali būti kenksminga žmogui ta prasme, kad iš visų galimų ateities variantų jūs aktualizuosite kokį tai vieną, ir tuo keliu dabar teks eiti.

Taro kortų išmintis pasireiškia tuo, kad apibūdindamos ateities prognozę, jos pateikia rekomendacijas, kaip to galima būtų išvengti...  Šiame pasaulyje viskuo reikia naudotis tik tada, kada iš tikrųjų reikia.

Iš Inovacinių psichotechnologijų instituto svetainės forumo.

2016 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Po eilinio nusivylimo atrodė, kad nebeturiu daugiau ką prarasti. Kokie gali būti sprendimai?


Arūno Maniušio nuotr.
Labas, aš – Ligita, neslėpsiu savo vardo. Susidūriau su labai rimta problema, nežinau, ką daryti. Jaučiuosi labai pasimetusi. Man 17 metų, gyvenu kurortiniame mieste, neturiu mamos. Ji mane paliko, kai buvau dar mažutė.

Augau su tėčiu, man buvo gerai, kol jis nepadėjo gerti. Mokykloje mane lydėjo patyčios, buvau labai užsisklendusi, bijojau bendrauti, labai rūpėjo kitų jausmai. Pakeičiau mokykla, niekas nepasikeitė.

Aš susipažinau su mergaite, kuri buvo panašaus likimo. 2014-ųjų vasarą ji pabėgo iš namų dėl visai neaiškios priežasties. Taip atsidūriau policijoj, ten susipažinau su pareigūne, kuri man buvo maloni, ėmiau ja pasitikėti. Tačiau prieš keletą mėnesių pareigūnė nuo manęs nusisuko, paliko vieną su savo problemomis. Supratau, kad buvau jai reikalinga tik tol, kol turėjau informacijos.

Tai sužinojusi, aš nuleidau rankas. Pasidaviau. Bandžiau nusižudyti, vos neiškeliavau ten aukštai. Manęs vos neišvežė į psichiatrijos ligoninę. To nebijojau. Tiesiog žinojau, kad aš daugiau nebeturiu ką prarasti...

2016 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Alegorija apie keturias laisves


Arūno Maniušio nuotr.
Alegoriją apie keturias laisves prof.S.Kovaliovas papasakojo vieno seminaro metu.  Bandžiau surasti internete šį pasakojimą, norėdama pasitikslinti, kaip jis skamba originaliai, nes man atrodo, kad profesorius kai kada pritaiko pasakojimus savo dėstomai medžiagai, juos šiek tiek koreguodamas ar net nuo savęs prikurdamas. Deja, šį pasakojimą pavyko užtikti tik savo kolegos tinklaraštyje, o jis be abejo jį perpasakojo pagal S.Kovaliovą.  Tad ir aš jį papasakosiu taip, kaip girdėjau seminaro metu:


Mokiniai paklausė Mokytojo:
-Kas yra laisvė?
Mokytojas atsakė:
-Apie kokią laisvę kalbate?  Jų yra mažų mažiausiai trys.

Pirmoji laisvė – tai kvailumas. Kvailumas arklio, kuris numeta jam nusibodusį raitelį, nesuprasdamas, kad po kurio laiko gaus tik dar kietesnį balną, dar smarkiau įtemptas vadžias ir aštresnius pentinus.

Antroji laisvė – apgailestavimas. Tai jūreivio arba skęstančio laivo keleivio laisvė, kai jie kabinasi už nuolaužų, vietoj to kad plauktų link gelbėjimosi valčių.  Ir kartu su nuolaužomis nuskęsta.

Trečioji laisvė – viltis.  Tai laisvė daigelio, kuris atkakliai kabinasi už akmens ir išauga į galingą medį tik todėl, kad supranta, jog lenktis reikia prieš tuos, kurie stipresni, kad nesulaužytų, tačiau pirmai progai pasitaikius  iškart keliasi. Ir jis išlieka ir auga todėl, kad nusileidžia ten, kur jis silpnas.

- Ir tai viskas? – paklausė mokiniai.

-Ne, yra dar viena laisvė, ketvirtoji, tačiau ji ne visiems pasiekiama. Tik išrinktiesiems. Tiems, kurie sutapatina savo Gyvenimo Kelią su tuo Keliu, kurį jiems numatė Didžioji Siela.  Tiems, kurie leidžia Didžiajai sielai juose ir per juos veikti.  Ir todėl jie visada pasiekia norimą krantą netgi tada, kai nėra tikri, link kokio tikslo reikia eiti.  Kaip pavargęs plaukikas atsiduoda bangų ir tėkmės valiai, ir upė pati jį išneša į reikiamą krantą, o ne daužo per akmenis.

2016 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Esu tobula, tačiau negaliu susirasti vaikino


Arūno Maniušio nuotr.
Mano istorija kiek kitokia nei daugelio. Bet nieko čia keisto, aš jau seniai žinau, kad esu kitokia nei visi kiti. Tik labai sunku objektyviai pateikti situaciją, jog suprastumėte, kur slypi problema, bet pabandysiu. Nuo pat mažens buvau itin drovus vaikas, nemėgau žmonių, ypač, jei jie mane kalbindavo. Buvau šiek tiek laukinukė, kuriai labiau patikdavo būti vienai nei su draugais, kuri labiau pasitikėjo savimi nei žmonėmis.

Tikriausiai būtent tada pradėjo formuotis mano toks charakteris bei suvokimas apie pasaulį. Aš tikėjau, jog pasaulis yra tobulas, vientisas ir išbaigtas, bet supratau, jog toks mano užsidarymas nuo pasaulio riboja mane ir aš praleidžiu daug smagių dalykų, dėl kurių kada nors galbūt gailėsiuos. Tad po truputį pradėjau analizuoti save, rašyti dienoraštį, skaityti knygas  apie gyvenimą, jo prasmę, apie tikėjimą. Visoje toje kelionėje buvo užklupęs gan sunkus etapas, kuris tęsėsi daugiau nei metus, bet galiausiai įvyko lūžis.

2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Atsiradusios kliūtys ir netikėtumai – tai iššūkis, kviečiantis pasitempti ir atrasti naujas galimybes!


D.Hoffman prodiuserio vaidmenyje kinofilme
"Uodega vizgina šunį"
Pagaliau prisiruošiau sudėti visas mano tinklaraštyje paskelbtų prof. S. Kovaliovo straipsnių nuorodas į vieną puslapį ir parašyti joms trumpas anotacijas.   Pirmasis mano išverstas straipsnis buvo Genijus ir piktadarys: kaip jie dera viename asmenyje? Kadaise, esant galimybei, uždaviau tokį klausimą S. Kovaliovui vieno iš seminarų metu.  Profesorius trumpai atsakė, nesu tikra, kad tada viską supratau.  Todėl labai apsidžiaugiau straipsnio pasirodymu Inovacinių psichotechnologijų instituto kasmet išleidžiamame straipsnių rinkinyje. 

Išmintingas medkirtys arba ekonomijos reikalas

Ketrin Zeta Džouns ir Dženifer Lopez
Dar vienas anekdotas iš prof. S.Kovaliovo repertuaro, kuriuos jis panaudoja kaip iliustracinę medžiagą seminarų metu.  Beje, pastebėjau, kad ne taip retai tuos anekdotus pasakoju ir konsultacijų su klientais metu.  Jie dažnai paveikia kur kas efektyviau, nei ilgi aiškinimai, kas ir kaip.

Vienas medkirtys netyčia įmetė kirvį į upę, verkia, nes tai buvo jo vienintelis kirvis.  Pagailo Dievui žmogaus, ištraukė jis iš upės sidabrinį kirvį ir padavė medkirčiui.
- Ne mano! - pasižiūrėjęs į kirvį pasakė medkirtys.  Tada Dievas jam pasiūlė auksinį kirvį.
- Atleisk, Dieve, bet ir šis kirvis - ne mano.- atsakė medkirtys. Tada Dievas pasakė:
-Tu esi sąžiningas žmogus, todėl už tai gausi visus tris kirvius!

Žmogus paėmė kirvius, o čia jo žmona įkrito į upę. Medkirtys ėmė šaukti:
-Dieve, padėk!
Ir štai Dievas iš upės ištraukė Ketrin Zeta Džouns. Medkirtys pasakė:
-Tai mano žmona!

Dievas supyko, pasirodė ir sako:
-Meluoji!
O žmogus jam:
-Nemeluoju, Dieve! Tai tik ekonomijos problema - jeigu man duosi Ketrin Zeta Džouns,  Dženifer Lopes ir dar mano žmoną, tai aš jų nebesugebėsiu išmaitinti.

2016 m. rugpjūčio 6 d., šeštadienis

Mylimi gyvūnai gali perimti šeimininkų ligas

Renuaras. Moteris su kate. Apie 1875 m.
KLAUSIMAS:  Mano 10 metų katinas susirgo hepatitu.  Jau seniai jis neturi apetito, yra nejudrus. Katinui buvo paskirtas gydymas. 

Reikalas tame, kad ir aš pats segu cholecistu, o tulžyje yra polipas.  Kiek žinau, katės sugeba perimti neigiamą energiją.  Ar galėjo būti taip, kad mano katinas perėmė iš manęs susirgimą?   Kai man būdavo negerai, kai per daug ko užvalgydavau, jis visada ateidavo pas mane.  Iš čia du klausimai:
  1. Ar tiesa, kad katės perima neigiamą šeimininkų energiją?
  2. Ar galima neurotransformingo metodais paveikti mano ligą?  Man atrodo, kad , kol aš nepasveiksiu, sirgs ir mano katinas, o kai įveiksiu ligą, tai ir jis automatiškai pasveiks.


SERGEJUS KOVALIOVAS ATSAKĖ:
  1. Taip. Katės perima negatyvią energiją.  Galimas dalykas, kad jūsų katinas perėmė ligos paūmėjimą sau.  Tarp kitko, būtent tokia ir yra naminių numylėtinių funkcija.
  2. Žinoma.  Vienam susitvarkyti bus nelengva, nes sudėtinga somatika – ne pats geriausias neurotransformingo technikų mokymosi poligonas.
Iš Inovacinių psichotechnologijų instituto svetainės forumo

2016 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Aš nuoširdžiai patariu draugei, o jai atrodo, kad aš kabinėjuosi


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, gyvenu su savo geriausia drauge. Pastaruoju metu praleidžiame labai daug laiko kartu, ir kyla dažnų nesutarimų. Tai nebūna barniai, bet tam tikro elgesio aiškinimaisi. Pastaruoju metu, dažnai jai pasakau, kas mano nuomone, man pasirodo neteisinga jos elgesyje, bet nesakau, kad taip yra tikrai. Ji man sako, kad aš pastaruoju metu viską labai pastebiu ir tai virsta kaip kabinėjimasis. Ir pati susimąsčiau, galbūt aš per daug kabinėjuosi, bet nesuprantu, kodėl, nes atrodo, kad nuoširdžiai, o kai kurie jos žodžiai atrodo šiurkštūs.


Todėl man įdomu, ar yra kokių technikų, kuriuos padėtų tai išsiaiškinti (nuoširdžius pokalbius jau išmėginome, liekame kryžkelėje), kas vyksta ir su ja, ir su manimi. Suprantu, kad tai gali būti ir dėl dažnai leidžiamo laiko kartu, bet šiuo metu nėra galimybių nebūti kartu, ir teks būti dar mėnesį su puse, tad norisi sutarti. Ačiū.

2016 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Ir kam čia bus įdomios tos teorijos?


Arūno Maniušio nuotr.
Išvertusi iš rusų kalbos S.Kovaliovo straipsnio "Apie integralinį neuroprogramavimą" dalį "Psichoterapinio darbo su žmogumi kryptys", paprašiau savo vyrą perskaityti tekstą, įvertinant, ar nėra jame akį raižančių rusicizmų.  Dar neužbaigęs skaityti, jis pareiškė:

-Na, kam čia bus įdomios tos teorijos, vadovėliniai straipsniai?  Turi kitaip rašyti, jei nori, kad tavo tinklaraštyje lankytųsi skaitytojai.

Tada vyrui atsakiau, kad čia - pagrindų pagrindai, griaučiai, be kurių neįmanoma suvokti bendro vaizdo.  Ir tada prisiminiau, kad seminarų dalyviai ne kartą priekaištavo profesoriui, kad jis pateikia per daug ir kartu labai sudėtingos informacijos.  Į tokius priekaištus S.Kovaliovas atsakydavo:

Psichoterapinio darbo su žmogumi kryptys


Prof.S.Kovaliovas
S.Kovaliovas
"Apie integralinį neuroprogramavimą" straipsnio t
ęsinys. 2 dalis.
Pradžia čia.



Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir paprasta, net trivialu. Bendrai paėmus, egzistuoja tiktai keturios darbo su žmogumi kryptys (į psichoterapiją žiūrint plačiąja to žodžio prasme kaip į sielos gydymą ir gydymą siela).

Psichosomatinis gydymas. Tiesiog psichoterapija. Psichologinis konsultavimas.  O taip pat asmens (asmenybės!) augimo ir vystymosi įgyvendinimas.


1.Psichosomatika
2.Psichoterapija
4.Asmenybės augimas ir vystymas
3.Psichologinis konsultavimas

2 pav. Darbo su žmogumi kryptys

2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Kodėl psichoterapinėse konsultacijose dalyvaujančius žmones vadiname klientais, o ne pacientais?


L.Švanienės nuotr.
Prof. S Kovaliovas rekomendavo į mus pagalbos besikreipiančius žmones vadinti ne pacientais, o klientais. Ir tai paaiškino labai paprastai.  Psichoterapeutai yra specialistai turintys žinių, įgūdžių ir praktikos padėti žmonėms spręsti  jiems iškilusias problemas, neleidžiančias gyventi efektyviai, sėkmingai, laimingai.  O žmogus, siekdamas gauti visa tai, yra pasirengęs psichoterapeutui mokėti pinigus.  Todėl santykyje tarp specialisto ir į jį besikreipiančio žmogaus yra išlaikomas lygiavertiškumo santykis.  Tai yra išlaikomas balansas imti ir duoti.  Klientas apsisprendžia ir moka pinigus už tai, kad gautų norimą rezultatą.

Iš kitos pusės žiūrint, pacientas taip pat nori gauti tam tikrą rezultatą – fizinę ar psichinę sveikatą.  Tačiau pacientas tiki, kad gydytojas už jį tai padarys.  Mūsų, bent jau integralinio neuroprogramavimo  specialistų, tikslas yra ne padaryti kažką už klientą, o dirbti su juo ir atverti jo galimybes pasiekti tai, ko žmogus nori. 

Palyginti galima su kūno kultūra – nori užsiauginti raumenis, neužtenka sumokėti už fitneso užsiėmimus ar bėgimo takelį, kurį nusiperki.  Būtina pakelti sėdynę nuo sofos ir lieti prakaitą.  Ir būtina protingai darbuotis, nes kvailas nesisteminis sportavimas atneš daugiau žalos nei naudos.

2016 m. rugpjūčio 2 d., antradienis

Kodėl močiutės dievina savo anūkus?


L.Švanienės nuotr.
S.Kovaliovas:
Kodėl močiutės dievina savo anūkus? Ogi todėl, kad jos peržaidžia savo vaikystę, kurios neturėjo, siekia nors dabar prisižaisti.  Kada gimdome vaikus, tai tenka išgyventi tiek daug problemų, susijusių su maitinimu, su organizmo atstatymu ir t.t.  Ir mes nebespėjam prisižaisti su vaikais.

Antrą ir trečią vaiką gimdo tie, kurie su pirmuoju tarytum gavo aksitocino injekciją, ir todėl žaisdami savo vaikystę netgi patiria malonumą.  O tie, kurie gerai savo vaikystės neprisimena, sako: „Antro tai jau tikrai nebus
!  Vienintelė sąlyga – arba aš, arba jis!”.

O močiutė jau laisva nuo socialinių prievolių ir apribojimų. Pamatytumėt, kaip mano žmona žaidžia su anūkėliu! Nesuprasi, kuris iš jų vyresnis... Dažniausiai – anūkas.
Iš S.Kovaliovo seminaro " Sąmonės lygio kėlimas", 2016 m. kovo 12-13 d.d.

2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Milijonierių paslaptis


KLAUSIMAS: Sergejau Viktorovičiau, būčiau dėkingas, jei pateiktumėte verslo pradžios be pinigų  pavyzdžių – realūs pavyzdžiai greičiau ir tikriau atvers akis, nei teisingos, tačiau tik teorinės tezės.


SERGEJUS KOVALIOVAS ATSAKĖ:  Nesutinku su jumis.  Realiais pavyzdžiais yra perpildytos knygos apie valdymą (šimtai ar net tūkstančiai pavadinimų!). Deja, tie, kurie tapo milijonieriais, kaip taisyklė, šių knygų neskaitė.  Modeliuojant jų sėkmę, nustatyti esminiai dėsningumai.  Ir tie dėsningumai iš tiesų gali atverti akis. Pavyzdžiui, pagrindiniais milijonierių  strategijos faktoriais  pakankamai netikėtai pripažinti du iš jų.  Didžiulė aistra (visi tiesiog buvo pakvaišę nuo to, ką darė...). Ir galimybių visame matymas (įskaitant ir problemas bei kasdienybę).  O taip pat – visi jie be galo pasitikėjo savimi ir savo galimybėmis. Todėl į tikslą judėjo lengvai ir laisvai...

Iš Inovacinių psichotechnologijų instituto svetainės forumo. Paruošė L.Švanienė.