Kaip vaikystės traumos įtakoja žmogaus gyvenimą

Visi žinome, kad vaikystė yra labai svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, nuo kurio priklausys visas likęs gyvenimas.  Atrodo, kad tai - jau nuvalkiota tiesa, tačiau vis dar lieka nelabai aišku, kaip tai veikia. 

Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo.  Gyvenome tada Melnragėje ir aš lankiau pradinę mokyklėlę, prisiglaudusią pajūrio pušų paunksmėje. 

Buvau antrokė. Žiema.  Per pertraukas bėgdavome į lauką ir čiūžinėdavome ant išslidintų takelių.  Jau buvo aišku, kad kuo daugiau kartų pračiuoši, tuo slidesnis bus takelis.  Pavydo žvilgsnį traukdavo toks takelis, kuriame paviršius ne tik blizgėdavo, bet ir atrodydavo kaip tikras ledas.

Pasiilgau anekdotų

-Kai gimiau, man pasakė: „Rinkis arba protą, arba atmintį“.
Neprisimenu, ką tada išsirinkau.
-Nemeluok! Viską tu prisimeni!

Bijau numirti paslaptinga mirtimi.
Tada mano giminaičiai gali nueiti į „Ekstrasensų mūšį“,
ir ten jiems papasakos apie mane kokią nesąmonę.

Meilė nėra priklausomybė. Meilė – tai meilė.

Pateiksiu dar vieną seminaro dalyvės klausimą ir prof. Sergejaus Kovaliovo atsakymą.

-Sergejau Viktorovičiau, sakoma, kad pranašu savo tėvynėje nebūsi..

S.Kovaliovas:
-Yra dar tikslesnis amerikiečių posakis:  ekspertas – tai vaikinas ne iš mūsų miesto.

Seminaro dalyvė:
-Mano psichologinės problemos yra susijusios su artimais man žmonėmis. Kai čia mokydamasi stengiuosi gautas žinias realizuoti savo šeimoje, tai artimieji, švelniai tariant ir grubiai išsireiškiant...  Patarkite, prašau, kaip reanimuoti santykius su savo artimaisiais.

S.Kovaliovas:
-Labai paprastai. Reikia jiems paaiškinti, kad jūs turite pilną teisę gyventi taip, kaip norite, nes tai - jūsų gyvenimas, ir tik jūs sprendžiate, koks jis turi būti. Paaiškinkite jiems, kad jūs nesiruošiate reikalauti, kad jie gyventų, kaip jūs norite. Tokiu būdu jie neturi net mažiausios teisės vadovauti jūsų gyvenimui.

Kaip pasakyti vaikui, kad tėvai skiriasi

Šis klausimas buvo užduotas prof. Sergejui Kovaliovui prieš vieną seminarą.  

-Sergejau Viktorovičiau, jūs sakėte, kad skiriasi vyras ir moteris, bet tėtis ir mama niekada neišsiskiria. Kaip paaiškinti 6 metų mergaitei, kad ji nepradėtų kompleksuoti, kodėl tėtis su mama negyvena kartu?

Ir štai koks buvo S. Kovaliovo atsakymas:

Paprastų paprasčiausiai nuo jos nieko neslėpkite. Galima pasakyti, kad: "Supranti, kadaise mes susijungėme. Mumyse yra dvi galimybės - tapti vyru ir žmona, kurie myli vienas kitą ir tapti tėčiu ir mama.  Tai štai, tapti vyru ir žmona mums nepavyko, bet būti tėčiu ir mama tikrai pavyks.  Aš garantuoju, kad padarysiu viską, kad pavyktų." 

Blogis pasireiškia tada, kai nėra Dievo

Еnšteinas jaunystėje

Internete perskaičiau įdomią istoriją apie Enšteino jaunystę.  Kyla įtarimas, kad tai gali būti ne visai tikras įvykis, bet svarbiausia, kad istorija man patiko, ir kilo noras ja pasidalinti su savo blogo skaitytojais.

Paskaitos metu profesorius studentams uždavė klausimą:
-Ar viską, kas yra pasaulyje, sukūrė Dievas?

Vienas studentas atsakė:
-Viską sukūrė Dievas.

Tada profesorius pastebėjo:
-Jei Dievas viską sukūrė, tai reiškia, kad jis sukūrė ir blogį. O atsižvelgiant į tai, kad apie mus sprendžiama pagal mūsų darbus, reiškia Dievas, sukūręs blogį, ir pats yra blogis.

Kokia tavo gyvenimo ateinančio etapo prasmė?

Anot visų laikų geriausio psichoterapeuto E. Eriksono psichoterapiniam darbui daug nereikia - tik dviejų kėdžių.  Prof. S. Kovaliovas cituoja šiuos Eriksono žodžius, ragindamas savo mokinius pradėti psichoterapinę veiklą.

Iš tiesų, didelių investicijų psichoterapiniam darbui tarytum nereikia.  Ir vis tik dviejų kėdžių neužtenka.  Nepastatysi juk tų dviejų kėdžių gatvėje.  Reikalinga patalpa, na ir visos paslaugos, susijusios su kambario eksploatacija.

Šiuolaikinė psichoterapija siūlo naują (jau dabar ir nevisai naujas) būdą - skaipu.  Vadinasi reikalingas kompiuteris, greitas internetas. O kur pasidėsi kompiuterį?  Vadinasi neapsieisi be stalo. Na, ir taip toliau. Ne viskas taip paprasta, tačiau įmanoma.

Šviesoforo taisyklė padės išvengti klaidingų sprendimų

Mes visada visada skubame.  Skubame taip, kad nebelieka laiko susimąstymui.  Daugumoje atvejų veikiame automatiškai, net nepagalvodami, ar tikrai tai geriausias  būdas.  Ar tikrai aš to noriu.  Ar nėra kitų variantų, kurie sutaupytų ir laiko ir energijos, O ir pinigų.

Paskubėję priimti sprendimus, galime visai į šoną nuvažiuoti, įsigyti mums nereikalingų daiktų, padaryti gyvenimiškas klaidas, kurių pasekmes reikės ilgai srėbti. Gerai dar, jei klaidą bus galima ištaisyti.  O jei ne...

Prof. Sergejus Kovaliovas siūlo labai paprastą būdą, kuris padės žmogui išvengti esminių klaidų.  Profesoriaus nuomone, šis būdas turėtų būti mokomas mokykloje, kad nuo mažumės vaikai sugebėtų apmąstyti savo pasirinkimus.  Tai – „Šviesoforo taisyklė“.