2016 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Kaip vystosi santykiai šeimoje, kai vienas iš sutuoktinių materialiai išlaiko kitą


Lingos Švanienės nuotr.
Neretai šeimose pasitaiko tokie santykiai, kai vienas sutuoktinis dirba ir pilnai išlaiko nedirbantį sutuoktinį.  Tokiu būdu šeimoje neišlaikomas „imti ir duoti“ balansas. Duodančiuoju klasikinėje šeimoje paprastai būdavo vyras, bet šiais laikais dažnai šią rolę vykdo moterys, išlaikydamos savo antrąją pusę.
Pasižiūrėkime, kas laukia tokių porų, ir kaip neišvengiamai vystysis jų santykiai.
Natūralu, kad atskirais šeimyninio gyvenimo momentais vienas gali duoti daugiau, vėliau situacija gali išsilyginti ar net pasikeisti. 
Tačiau tokiais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių tik duoda kitam, nieko negaudamas mainais, jis pradeda jausti išsekimą, o kita vertus, duodantysis jaučiasi pranašesnis už imantį, kuriame, savo ruožtu, giliai viduje  užgimsta kaltės jausmas.
Tokia situacija nepadeda pozityviam santykių vystymuisi.  Priešingai. Išsekęs duodantysis gali pradėti mažinti savo dotacijas.  Kaip į tai reaguos imantysis?  Imantysis įsižeis, nes jam atrodys, jog gauna nepakankamai.
Kaip žinome, kad tas, kuris jaučiasi įžeistu, ims jausti ir savo pranašumą prieš partnerį. Taip! Tai – paradoksas, bet situacija vystosi būtent taip.
Įsižeidęs imantysis po kurio laiko pradės atakuoti sutuoktinį. Jis pradės priekaištauti, kad kitas jam mažai duoda. Tokiu būdu jis taps agresoriumi.
Net ir tais atvejais, jei duodančio dosnumas neišseks, santykiai vystysis net dar blogiau. Banalu, bet pasirodo, kad duoti per daug yra kur kas blogiau, nei duoti nepakankamai. Baisus mechanizmas ima veikti: duodantysis išsenka, bet jaučia savo pranašumą, o daug imantis jaučia kaltę ir menką savivertę, kas priveda jį prie įsižeidimo. 
Dėl ko įsižeidė? Dėl to, kad gavo pernelyg daug.
Skamba kaip visiška nesąmonė, bet kur žmogiška psichologija, ten nedaug normalaus ir racionalaus.
Toliau prasideda agresija iš imančiojo pusės.  Jis jaučiasi kartu ir kaltas, kad negali duoti, ir kartu pyksta ant duodančio, jog šis duoda ir verčia jį jaustis pažemintu.
Tokie prieštaringi jausmai gimdo imančiojo norą pažeminti duodantįjį, jam keršyti ir net kiaulinti. Paradoksalu, tiesa?
Ir šiuose santykiuose išeitis yra. Balansas būtų atstatytas, jei imantysis sugebėtų perlipti per savo kaltės ir pykčio jausmus, pajustų duodančiam dėkingumą ir jį išreikštų.  O duodantysis savo ruožtu stengtųsi padėti nepastebimai, išliktų kilniu ir kartu ne pernelyg kilniu.
Kiekvienas suprantam, kaip tai nelengva.
Tokiu būdu, išeina taip, kad šeima moko saiko, moko kantrybės, moko kilnumo, moko išminties, moko sąmoningumo. Ir tokias pamokas įmanoma gauti tik šeimyniniuose santykiuose.


Paruošta pagal S. Kovaliovą iš video laidos "Šeimyninės gerovės apibrėžimas arba kontraktas laimei- 2"
 
           

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą