2016 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Noriu atsiverti žmonėms, tačiau bijau, kad mane išduos

Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki,


Mano mama buvo alkoholikė, ir tėvas kartais išgerdavo negalėdamas susitvarkyti su ja, todėl tikriausiai galima teigti, kad užaugau ne tokioje darnioje šeimoje. Esame gana neturtingi. Nuolatiniai kivirčai, nepagarba vienas kitam, melas apie savo šeima, kartais net smurtas (nors ir niekada nebuvo nukreiptas prieš mane) lydėjo mano vaikystę. Kadangi mano santykiai su tėvu buvo daug geresni nei su mama, giliai širdyje pateisinu jo suduotus kumščius prieš mamą, nes dar iki dabar manau, kad ji varydavo tėtį ir mane iš kantrybės, skatindavo ji pati skandinti liūdesį alkoholyje bei kurstydavo nesantaiką.

Turėjau ir vis dar turiu vieną geriausią draugę ir keletą pažįstamų, tačiau tai yra pirmas kartas, kai kažkam išsipasakoju apie savo vaikystę.

Niekada per daug nepasitikėjau žmonėmis, iš pradžių mokykloje būdavo sunku bendrauti, nemokėjau apginti savęs nuo patyčių, nors jos nebuvo ''didelės'' - buvau mokykloje draugiška ir visada padėdavau klasiokams. Beje, labai gerai mokiausi.

Jau būdama 15-os žinojau,kad vos baigusi mokyklą paliksiu namus, norėjau atskirti save nuo šeimos, dėl kurios, beje, dažnai jausdavau gėdą, vengdavau kažkur eiti su tėvais, nors niekas ir nežinojo, kas vyksta šeimoje. Esu kalbėjusi apie tai su tėvais, bet jie man teigdavo, jog viskas normalu. Tai mane labiausiai skaudino, kartais pradėdavau dvejoti, kad aš per daug išlepusi ir man jau ''važiuoja'' stogas.

Baigusi mokyklą išvykau į užsienį su tikslu baigti aukštąjį ir palikti namus. Iš pradžių buvo sunku, tačiau po dviejų mėnesių jau turėjau gerą darbą ir dideles pajamas. Deja, tai nepadėjo pabėgti nuo senų problemų - dabar jaučiuosi dar labiau izoliuota, pasiilgau savo šeimos, kurios anksčiau gėdijausi ir nekenčiau, negaliu užmegzti artimų santykių su niekuom, niekada neturėjau vaikino ir jokio artimo ryšio su žmogumi, nes tiesiog niekuo nepasitikiu.
Nors ir sutariu su kolegomis darbe ir užsienyje susiradau draugų praleisti laikui bei visi mane laiko linksma ir nuoširdžia asmenybe, nuolat kažkur širdyje jaučiu gilų liūdesį. Niekam nesipasakoju ir nemanau, kad tai padarysiu, nenoriu ir nebūsiu auka kitų akyse. Niekaip negaliu atsiverti žmonėms, nuolat bijau,kad jie mane išduos. Kaip nusikratyti to skausmo, esančio giliai širdyje ir užmegzti artimą ryšį su žmonėmis? Man 20 metų.
Gabija (vardas pakeistas)

Sveika, Gabija,
Rašai, kad iki šiol niekam nepasakojai apie savo tėvus, slėpei, kad mama turi priklausomybę nuo alkoholio, kad ir tėvas išgėrinėjo ir kartais net smurtaudavo.  Laikei uždariusi visa tai savyje po septyniais užraktais, nes tau buvo gėda dėl tokios padėties šeimoje.  Todėl visų pirma ir noriu atspindėti man kilusius jausmus, perskaičius tavo istoriją. Jaučiu didžiulę simpatiją tau kaip žmogui ir kaip asmenybei. Todėl ir apsiėmiau parašyti tau atsakymą.
Jokiu būdu nelaikau tavęs auka.  Kaip tik priešingai – matau tavyje stiprybę, kuri pasireiškė sugebėjimu gerai mokytis, planuoti savo gyvenimą, siekti užsibrėžtų tikslų, išlikti aplinkiniams draugiška. Matau tave labai žmogišką, jautrią, tikrą.  Ir man atrodo, kad būtent tikroji tavo istorija ir nuoširdus pasidalinimas tuo, ką išgyveni, leido tavyje pamatyti ne vien besišypsančią porcelianinę lėlę, bet gyvą  mielą žmogų. Esu tikra, kad ir kiti tavo laiško skaitytojai pajuto kažką panašaus.
Taip pat girdžiu tavo žodžius apie liūdesį, vienatvę, namiškių ilgesį. Tikiu, kad tai yra tikra. Gali atrodyti keista,  kad ilgiesi šeimos, iš kurios veržeisi ištrūkti.  Tačiau yra natūralu, kad išvykus į kitą šalį, pradėjus naują gyvenimą, po kurio laiko kyla tokie jausmai. 
Suprantu tave, kad sieki artimo ryšio su kitais žmonėmis, nori susipažinti su tau tinkamu vaikinu,  su juo susidraugauti, pamilti ir tapti mylima.  Matau, kad tu supranti, jog tokiems santykiams sukurti reikia daugiau nei išorinės šypsenos ir draugiškumo.  Reikia ir drąsos atsiverti. Bijai, kad išduos?  Natūralu bijoti. Santykiuose su kitais visada išlieka nežinomybės, neapibrėžtumo, paslapties elementų.  Nejauku, kai negali visko kontroliuoti.  
Tačiau ne paviršutinis klegėjimas, o pakankamai atviras bendravimas sudaro galimybę  per kitus geriau pamatyti ir suprasti savo jausmus,  patirti šiltą bendrystės ryšį.  Tai nereiškia, kad visiškai neliks vidinės vienatvės. Tai nereiškia, kad su bet kuriuo žmogumi yra įmanomas artumas.  Tačiau vien viltis, kad kažkur yra tokie draugai ar net vienas draugas, kuris pasirengęs išklausyti, priimti ir suprasti, gali suteikti drąsos ir pačiai atsiverti.
Ir tai tu jau darai.  Pirmasis žingsnis - parašei mums nuoširdų laišką apie save. Kviečiu eiti toliau.  Susirask žmogų, kuriuo, tavo nuomone, galėtum pasitikėti, ir išdrįsk jam pasipasakoti. Iš pradžių pabandyk atskleisti kokią detalę iš savo vaikystės.  O gal gal geriau norėsis papasakoti, kaip tu dabar jautiesi. Nesvarbu, nuo ko pradėsi. Tikiu, kad  ilgainiui atsivėrimas nebeatrodys tokiu baisiu, kaip iki šiol.  Ir gyventi taps šilčiau, jaukiau. To ir linkiu.
Linga

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą