Arūno Maniušio nuotr. |
Man 24 metai, ir turiu didelių problemų su vaikinais. Nuo paauglystės visas
mano gyvenimas -kažkokia nesąmonė. Kai bendrauju su jais tik draugiškai, ar
kaip su kolegomis, viskas tvarkoj. Bet kai tik prasideda pakvietimai susitikti,
viskas apsiverčia aukštyn kojom. Aš negaliu suprasti, kas man darosi. Įsijungia
kažkoks atstūmimo mygtukas. Kiek save prisimenu, man niekada nereikėjo vyrų
dėmesio. Ir tiesą sakant kartais mane toks dėmesys erzina ir yra nemalonus.
Kiek save prisimenu, niekada nenorėjau nei šeimos, nei vyro.
Vaikystėje net buvau pasižadėjusi sau, kad niekada neištekėsiu. Mane užaugino mama ir močiutė. Ir pagal mane jos neblogai susitvarkė. Iš visų jų pasakojimų vaikystėje nesu girdėjusi nė vieno gero žodžio apie vyrus. Senelis skaudino močiutę, tėvas skaudino motiną, po dvejų metų santuokos jie išsiskyrė. Be to, močiutės dėka, aš niekada nepamiršau, kad paveldėjau visas neigiamas tėvo savybes.
Vaikystėje net buvau pasižadėjusi sau, kad niekada neištekėsiu. Mane užaugino mama ir močiutė. Ir pagal mane jos neblogai susitvarkė. Iš visų jų pasakojimų vaikystėje nesu girdėjusi nė vieno gero žodžio apie vyrus. Senelis skaudino močiutę, tėvas skaudino motiną, po dvejų metų santuokos jie išsiskyrė. Be to, močiutės dėka, aš niekada nepamiršau, kad paveldėjau visas neigiamas tėvo savybes.
Niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi, net mokykloje kažkokių simpatijų
nebuvo, o viskas tik dėl to, kad man tai atrodė neracionalu. Tuo metu man
svarbesni buvo mokslai, nes, ko gero, mokslai man atrodė patikimesni. O gal tiesiog kažko bijau? Nes pagalvoti,
kad bijau ir visai nepasitikiu vyrais, net pačiai atrodo nelogiška. Žmonės
ateina ir išeina, vieni skaudina, kiti ne. Protu suvokiu, kad nėra jokių
priežasčių bijoti, bet širdimi ne. Galbūt bijau, kad mane įskaudins...
Realybėje aš esu labai drovi ir nepasitinkinti savimi, ir man sunku
bendrauti su žmonėmis. Bet žmonės dažniausiai mano kad esu pernelyg pasikėlusi.
Nors tai netiesa. Galbūt aš bijau nuvilti kitus. Mano galvoje niekaip nenutyla
balsas sakantis - o ką kiti pasakys? Visur, kur tik eičiau ir ką bedaryčiau.
Visą laiką galvoju, kaip mane vertina kiti žmonės. Šiuo metu jaučiuosi kaip
kokia neurotikė, kuri visą laiką nerimauja ir bijo kam nors nepatikti. Galbūt
nenoriu, kad kas nors mane tokią pažintų. Nieko nenoriu daryti, net savo
mėgstamiausiu užsiėmimų, niekur nenoriu eiti.
Kita vertus, kai aš kam nors pasakoju, kad geriau gyvenčiau viena, nes man
taip tiesiog patogiau. Dažniausiai jie sako, kad moteris be vyro nieko verta,
kad jeigu tu nesukursi šeimos ir neturėsi vaikų, būsi kaip brokuota prekė.
Darosi tiesiog pikta.
Ir aš nežinau, ką daryti. Man norisi gyventi, taip kaip noriu. Be nerimo,
ką pasakys kiti. O kartais atrodo, kad tiesiog taip bandau paslėpti kažkokias
savo baimes ar kažką panašaus. Negalvoti, kad esi nepilnavertė, tik todėl, kad
nenori šeimos. Nesusigaudau savo mintyse. Kartais net norisi išvažiuoti kuo
toliau nuo visų. Bet tuomet jaučiuosi lyg bėgčiau nuo savęs. Gal jūs ką nors
patarsite?
Eimantė (vardas pakeistas)
Labas, Eimante,
Laiške išsakei du pagrindinius savo rūpesčius. Pirmasis – santykių su vaikinais klausimas, o
antrasis – pasitikėjimo savimi stoka.
Šios problemos iš dalies atskiros, iš dalies susijusios.
Štai teigi, kad nori gyventi taip, kaip nori, ir tau atrodo, kad tas
gyvenimas bus be vyro. Kaip kadaise sau
pasižadėjai vaikystėje. Nes taip ramiau. Kita vertus, svarstai, kodėl tavyje
įsijungia atstūmimo mygtukas santykiuose su tau simpatizuojančiais vyriškosios
giminės atstovais. Prisiminei močiutės, mamos nesėkmingas santuokas. Bandai racionalizuoti, ieškai savyje
priežasčių, kodėl esi kitokia nei kitos merginos. Kaip matau, tavyje vyksta
intensyvus vidinis darbas.
Natūralu, kad tau kyla pyktis, kai kitų pasisakymai apie būtinybę ištekėti
tarytum verčia tave būti kaip visi.
Suprantu, kad nuo tokio spaudimo norisi pasislėpti, ką jau dalinai
padarei užsidarydama namuose ir atsisakydama savo mėgstamos veiklos. Tau net kyla noras išvažiuoti kuo toliau nuo
visų. Bet kartu supranti, kad taip problemos neišspręsi.
Pabandyk pajusti, pamatyti, kaip aplinkinių nuomonė, jog neištekėjusi būsi
nepilnavertė, spaudžia tave lyg kokios besileidžiančios lubos ar skydas. Įsivaizduok, kad šiose lubose yra ertmė. Jei nematai ertmės, paieškok vietos, kur galėtum
pati praplėšti skylę. Padaryk praėjimą ir išnerk į naują erdvę, kurioje tu būsi
laisva nuo kitų nuomonės. Pajusk
atsivėrusias galimybes pačiai apsispręsti, ar nori savo šeimos su vyru ir
vaikais, ar ne. Bet koks tavo
pasirinkimas yra geras. Bet koks tavo
sprendimas tik sustiprina tavo pasitikėjimą savimi, savivertę, savęs priėmimą
tokios, kokia esi.
Pasimėgauk savo sprendimų laisve šiame lygyje iki valiai, o tada įsiklausyk
į save ir pabandyk pajusti, ar nėra dar kokių trukdžių, ribojančių
pasirinkimą. Gal pavyks pamatyti dar
vienas lubas, kurios nuo vaikystės įaugintos tavyje mamos ir močiutės žodžiais,
kad vedęs vyras yra kiaulė, ožys, žaltys, nevidonas, balbiesas, šlykštynė,
apgavikas, menkysta, niekšas ir pan.
Tiesiog pasvajok, kaip jaustumeisi, ką galvotum, ką matytum, ką girdėtum, jei tau
pavyktų pakilti ir virš šitų ribojančių lubų. Aš nežinau, koks tada būtų tavo
sprendimas, tačiau esu tikra, kad jis būtų kur kas arčiau tavo tikrojo „aš“. O
tavyje būtų dar daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos ir atsakomybės už savo
pasirinkimą.
Ir dar pridursiu, kad vargu ar užteks vienos meditacijos išlaisvėjimui iš
ribojančių įsitikinimų rato. Todėl kaip
greičiausią, paprasčiausią ir efektyviausią kelią siūlyčiau darbą su
psichoterapeutu. Pasirink sau tinkantį
ir patinkantį specialistą. Psichoterapeutai
sėkmingai padeda išsilaisvinti nuo priklausomybės nuo kitų nuomonės, padidinti
pasitikėjimą savimi, pakeisti gyvenimo scenarijų ir kt. O tavo noras
išsiaiškinti ir išspręsti tai, kas tavęs netenkina, tikrai padės tai padaryti. Sėkmės!
Linga
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą