2016 m. spalio 14 d., penktadienis

Kaip išgyventi mylimo augintinio netektį, kai jaučiu kaltę dėl jo mirties?


Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki. Gyvenime įvyko didelė nelaimė...Turėjome mylimą augintinį. Jis buvo daugiau nei vien augintinis, jis buvo šeimos narys... Vienos kelionės metu sustojome aplankyti giminaičių, o savo mažąjį draugą palikome automobilyje. Grįžę radome leisgyvį... Veterinaras pasakė, kad sustreikavo širdutė... Mūsų šuo mirė... Dabar niekaip negalime atsikratyti kaltės jausmo, jei nebūtumėm palikę mes jo automobilyje, tikriausiai dar ir šiandien jis būtų mus džiuginęs... Darosi sunku gyventi... nes tikriausiai niekada neatleisime sau...

Lina (vardas pakeistas)


Labas, Lina,

Nuoširdžiai užjaučiu dėl augintinio mirties.  Iš savo patirties žinau, kaip skaudu, kai miršta mylimas keturkojis. Žmogų džiugina šuns prieraišumas, sugebėjimas mylėti besąlygiškai, jo ištikimybė.  Ir kartu augintinis turi savų individualių bruožų. Gyvendamas tarp žmonių, rodos išmoksta kalbą: viską supranta, tik pasakyti nieko nemoka.  Tokiu būdu jis tampa tarytum šeimos nariu. Juk taip natūralu mylėti keturkojį draugą, kuris atsako tau tuo pačiu. Niekada neišduos, nekritikuos, nesmerks, nepyks, tiesiog priims tave tokį, koks esi.

Tikiu, kad tau dabar yra taip sunku, kad atrodo, jog niekada negalėsi sau atleisi. Suprantu, kad netekties skausmas užgula visu smarkumu, kai prisideda kaltės jausmas, jog savo netinkamais veiksmais galėjai pagreitinti augintinio mirtį. Nėra lengviau ir dėl to, kad tą dieną ne tu viena nusprendei augintinį palikti automobilyje. Įsivaizduoju, kad šiandien nepadėtų jokie raminimai, kad gal šunelio širdis buvo nesveika ir tai, kas atsitiko, būtų vienaip ar kitaip įvykę. Dabar jau niekas nepasakys, kaip būtų buvę.

Tikra yra tik tai, kad šunys gyvena trumpiau nei žmogus. Ir aišku, kad tau ir tavo namiškiams neišvengiamai būtų tekę išgyventi jo netektį. Kiekviena mirtis yra skaudi, tad natūraliai kyla klausimas, kodėl taip yra.  Kodėl mes neišvengiamai turime netekti tų, kurie yra mums brangūs, kuriuos mylime?  Kiekvieną kartą, kai mirdavo ar žūdavo mano gyvūnai, keldavau sau šį klausimą.  Ir atrodo, kad atsakymą sau aš atradau.  Neišvengiama mums brangių augintinių mirtis mus moko mylėti ir branginti tuos, kurie šiandien yra šalia, ir tuo pačiu ruošia artimų žmonių netekčiai ateityje.  Kad susipažintume su mirtimi, kad išmoktume ją priimti ir sugebėtume paleisti tuos, kuriuos ji išsiveda.

Stiprybės tau!

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą