Atvykęs pas kitos karalystės valdovą jis pranešė, kad
perduos žinią nuo savo karaliaus:
- Mano karalius liepė perduoti... kad jūs dovanotumėt
jam... mėlyną obolmušį žirgą..., o jeigu dėl kokios tai priežasties....
nedovanosite tokio žirgo... tai...
Čia valdovas staigiai jį sustabdė, nenorėdamas, kad aplink
stovintys dvariškiai išgirstų, kaip gretimos karalystės karalius jam
grasina. Jis pasakė pasiuntiniui:
-Perduok savo karaliui, kad niekada nemačiau mėlyno
obolmušio žirgo. O jeigu turėčiau tokį
žirgą, tai...
Persigandęs pasiuntinys nebelaukė, kol valdovas užbaigs
sakinį, ir išsigandęs skubiai leidosi į kelionę atgal. Grįžęs į gimtąjį miestą, perdavė savo
karaliui, ką sakė kaimyninės šalies valdovas.
Karalius labai supyko, kad jo kaimynas, kurį jis laikė
savo draugu, drįsta jam grasinti. Jis liepė
ruošti savo karius karui.
Įsiliepsnojęs karas truko kelerius metus. Daug kraujo buvo pralieta abiejose
pusėse. Kol išskintų šalių valdovai
ryžosi taikai.
Susitiko abu valdovai taikos sąlygų suderinimui. Monarchas ir paklausė, kodėl karalius prašė mėlyno
žirgo ir kodėl grasino. Karalius atsakė,
kad savo laiške jis prašė tokio žirgo, bet jei tokio neturėtų, tai būsiąs
patenkintas bet kokiu kaimyno išrinktu jam žirgu.
Karalius savo ruožtu paklausė, kodėl monarchas jam
grasino. Tas atsakė, kad ne grasino, o
norėjo pasakyti, kad tokio žirgo nėra matęs, bet jeigu tokį turėtų, tai su
džiaugsmu padovanotų.
Taip ir gyvenime dažnai pykčiai suliepsnoja, neišklausius
kito žmogaus iki galo, arba supratus jį neteisingai. Gal geriau iš pradžių įsitikinti, kad viską
teisingai supratau, o paskui leisti pasireikšti tiems jausmams, kurie
pasireikš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą