2017 m. sausio 4 d., trečiadienis

Vaikystėje patirtas  mamos meilės trūkumas širdyje atvėrė bedugnę tuštumą


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki,

Turiu problemą jau daugelį metų, niekaip negaliu jos išspręsti. Mama - žmogus kuriam turiu jausti didelę meilę, bet jaučiu tik sąžinės priekaištą. Pradėsiu nuo vaikystės, kad užaugau savaitiniam vaikų daržely. Vasaras praleisdavau kaime pas senelius. Mama mus augino viena, ir suprantu, kad jai buvo sunku.

Problema, kad augau be mamos meilės. Ji visą dėmesį ir rūpestį skyrė vyresniam broliui, savo draugėmis ir gyvenimo draugo paieškom. Neatsimenu, kad mane būtų pasisodinus ir kalbėjus apie mano problemas - darželyje, mokykloje, vėliau paauglystėje. Jokių pokalbių nebuvo, daugiau tik griežtumas, auklėjimas, pamokslai ir pan. 


Buvau gan uždaras vaikas, tyli, nes daug baimių savyje buvau išsiugdžius. Maža būdama nuo per didelio meilės troškimo norėjau žudytis. Mamai mano dvasinis pasaulis visai nerūpėjo, arba aš nemačiau, kad rūpėtų. Jai daugiau rūpėjo jos gyvenimas - vis ieškojo to vienintelio vyro, kurio taip ir nerado. Taip, mes buvom aprengti, pamaitinti ir likimo valiai nenumesti. Bet širdyje dar iki šiol yra didelė tuštuma, kiaurymė.

Šią dieną mama jau pensijoj, apsileidus, praradus pasitempimą ir buvusį grožį, jaučiasi niekam nereikalinga ir geria vaistus, kad pakeltų nuotaiką, reikalauja mano dėmesio, pyksta ant manęs, kad esu šalta ir abejinga - juk ji manim rūpinosi... Daug kartų esu kalbėjus apie jausmus, bandžius statyti gražius santykius, bet ji nesikeičia, nori kad jai visi duotų meilę, kai tuo tarpu ji to nedaro. Jei kalbam abstrakčiai, tai galim kurį laiką bendrauti. Bet jei tik kalba užkrypsta link jausmų, ji pradeda man priekaištauti, ir galiausiai mes susipykstam. 

Jai neįdomu, kokie mano jausmai, nuoskaudos. Jai įdomu tik ji pati, taip pat ir brolis, jo vaikai. Aš su savo šeima likau paskutinėj vietoj po jos pačios, po brolio šeimos ir po jos visų draugių, kurios atrodo svarbesnės nei dukra. Jau pavargau taip bendrauti. Visą gyvenimą trūko mamos, kuriai galėčiau pasiguosti, paklausti patarimo, arba tiesiog prisiglausti. Bet ji nėra toks žmogus, deja... Nustočiau bendrauti, nes esu pavargus nuo tokių santykių, bet sąžinės balsas neduoda ramybės, juk visgi užaugau, turėjau pastogę virš galvos, nors ir be mamos meilės.

Kaip susitvarkyti šitą problemą, kad sąžinė būtų rami ir kad nejausčiau nuoskaudos.

Dėkoju iš anksto už atsakymą
Su pagarba, Inesa (vardas pakeistas)


Labas, Inesa,

Užjaučiu dėl to, kad vaikystėje, turėdama tikrą mamą, neturėjai su kuo pasikalbėti, pasiguosti, prie ko prisiglausti.  Žinau, kad menkai tave paguos pasakymas, kad didžioji dauguma žmonių vaikystėje negauna pakankamai savo tėvų ir ypač mamos meilės, įskaitant ir pačias mamas.  Puikiausiai supranti, kad kiaurymė širdyje, kurią nešioji iki šiol –  mamos meilės vaikystėje trūkumo pasekmė. Ir kol ji nepavirto realia širdies liga, svarbu jau dabar gydyti nuoskaudas.

Šiuolaikinė psichoterapija siūlo veiksmingus ir efektyvius būdus vaikystėje patirtų psichotraumų neutralizavimui, trūkstamų resursų gavimui, kankinančio ryšio santykiuose su artimu žmogumi nuėmimui.  Tačiau trumpame straipsnyje neįmanoma išdėstyti visos metodologijos, todėl kviečiu kreiptis į psichologą.  Tuo labiau, kad dabar kokybiškas psichologines paslaugas galima gauti ir skaipu.

Iš kitos pusės suprantu, kad norisi išeities, tegu ir ne pilnai, o  nors truputį padedančios išgyventi nelengvas situacijas jau dabar. Gerai, pabandykim pažiūrėti, kokia galima savipagalba.

Laiške ryškiai nuskambėjo, kad nuoskaudų mamos atžvilgiu pagrindas – mamos meilės trūkumas.  Kaip per eilę metų jau pastebėjai, tavo mama nenori, nesugeba ar dėl kažkokių tai priežasčių negali tau to duoti.  Tad taip trūkstamą meilę gali suteikti sau tik pati.  

Siūlau išbandyti meditatyvinę psichotechniką, kurios metu atsisėdusi  ir atsipalaidavusi įsivaizduok, kad iš kosminės begalybės atskrenda tau skirtas spindulys, nešantis Meilę.  Kokios jis spalvos?  Jei sunku nustatyti spalvą, pagalvok, o kokios spalvos būtų meilė, kurios tau trūksta.  Gal raudona? Gal žalia ar geltona?  Gal auksinė?  O gal kelių spalvų mišinys?  Nesvarbu.  Tiesiog leisk tam spinduliui paliesti viršugalvį ir pajusk kaip Kosminės Meilės energija ima lietis iš pradžių į galvą, pečius, krūtinę, širdį, paskui į pilvą, rankas, kojas.  Meilės energija užpildo kiekvieną tavo organą, kiekvieną ląstelę, visus visus tarpus tarp kūno atomų.  Tu tiesiog prisipildai Meilės, nusidažai jos spalva.  Ir pajusi, kad mamos dėmesys darosi nebe toks svarbus, nes pati esi pilna Meilės.

Suprantu, kad vien šis būdas nepadės pilnai pakeisti tavo bendravimo su mama, tačiau jau bus šiek tiek lengviau.  O kad būtų dar paprasčiau su ja kalbėtis, o esant reikalui jai padėti, įsivaizduok, kad su mama bendrauji ne tu, o koks nors neutralus personažas, kuriam visai paprasta girdėti jos skundus, kaltinimus, purkštavimus, dejones, aikštijimusis. 

Pokalbių efektyvumas padidės, jei ir mamai „suteiksi“ (žinoma, mintyse) atitinkamą vaidmenį.  Tarkim tu - seselė, o mama – ligonis.  Arba įsivaizduoji, kaip tu – darželio auklėtoja bendrauji su vaiku (mama).  Arba gydytoja-psichiatrė - su pacientu.  Pasitelk vaizduotę, žaisk vidinius žaidimus, surasdama sau ir kitam tinkamiausius vaidmenis, kurie  padės paprasčiau išgyventi šiandien tave taip slegiančius susitikimus.



Žinoma, šie būdai - tai tik pirmoji pagalba.  Sėkmės išmokstant mylėti save, pripildant savo širdį ir visą save meile.

Linga

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą