2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Sakmė apie du medžius


Papasakosiu sakmę apie mišką. Jame augo daugybė medžių, tačiau dėmesį atkreipsim tik į du iš jų.
Prieš tai pasakysiu, kad miškas buvo pakankamai šviesus, ir saulės spindulių užteko visiems. Čia buvo pakankamai drėgmės. Nulijus gaiviam lietučiui, visa augmenija stovėdavo apsigaubusi sidabrinių lašų skraistėmis. Bet štai vienas iš mūsų pasakojimo veikėjų - medelis galvojo: jeigu aš gersiu visus man tenkančius lašus, jei naudosiuos visomis medžiagomis iš žemės, jei pilnai mėgiausiuos saulės spinduliais, tai jų neužteks kitiems medžiams.

O antrasis mūsų herojus gėrė lietaus gaivą, kiek tik norėjo, maudėsi saulės spinduliuose, maitinosi žemės syvais. Po kurio laiko medeliai užaugo. Pirmasis buvo menkas, silpnas, reti lapeliai, kurių dalis buvo susisukę. Kreivas, silpnas, liūdnas jis kiūtojo didesnių medžių pavėsy, vis galvodamas, koks jis geras užleisdamas vietą kitiems.
O antrasis medelis užaugo į sveiką, didingą medį. Jis gausiai žydėjo, vedė vaisius ir tiesdamas šakas į dangų dėkojo: “Ačiū Dieve už viską, ką tu man davei. Ir dabar, būdamas stiprus ir gražus aš noriu pasidalinti savo užaugintais turtais su kitais. Noriu, kad kaitrią vasaros dieną mano pavėsyje stabteltų pailsėti miško žvėrys ar pakeleiviai, kad jie gėrėtųsi mano žiedais. Kad įkvėpdami mano žiedų aromatą jaustų džiaugsmą, o matydami mano žiedų grožį prisipildytų palaima, o valgydami mano vaisius įgautų stiprybės ir sveikatos.
Kuris medis elgėsi teisingai? Tas kuris dalijosi su kitais, ar tas kuris ėmė viską, ko jam reikėjo, kad įgytų galimybių dalintis su kitais?
Tik pasirūpinęs savimi žmogus galės tinkamai suteikti džiaugsmą, meilę, rūpestį kitiems. Tik taip jis gales būti naudingu kitiems, sugebės vykdyti savo gyvenimo pašaukimą, misiją, realizuodamas savo gyvenimo prasmę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą