2017 m. kovo 9 d., ketvirtadienis

Apie darbą, savirealizaciją, prasmingumą ir misiją


Darbas dėl pinigų ar dėl savirealizacijos?  Žmogaus asmenybė gali progresuoti, bet gali ir regresuoti. Vystydamas savo gabumus ir galimybes, žmogus tobulėja, savirealizuojasi. Iš kitos pusės, neturėdamas galimybių gabumams pasireikšti, atsiskleisti žmogus gali tapti nelaimingu, vystytis negatyviai, susirgti.
Šiais ir kitais klausimais kalbėjau su žurnaliste ir bandžiau atsakyti į jos klausimus. 


Klausimas: Darbas ir savirealizacija. Kokią įtaką savirealizacijai turi darbas? Ar būtina darbe turėti galimybių saviraiškai? Kokios jos?


Į klausimą atsakysiu klausimu – ar visiems rūpi savirealizacija.  Atsakymas: ne.  Tad gal nebūtina visus matuoti vienu Prokrusto lovos ilgiu.  Kokią funkciją žmogaus gyvenime gali atlikti darbas, geriausiai iliustruoja padavimas apie tris akmenskaldžius.




Kartą pakeleivis pamatė tris akmenskaldžius, skaldančius akmenis.

-Ką čia darai? – paklausė jis pirmo.
-Skaldau tuos prakeiktus akmenis. – atsakė šis. Keliauninkas tą patį klausimą uždavė ir kitam akmenskaldžiui.
 
-Uždirbu duoną sau ir savo šeimynai. – atsakė antrasis.

O trečiasis į klausimą, ką veikia, atsakė:

-Statau šventovę.



Kaip matome, tas pats darbas skirtingiems žmonėms gali reikšti skirtingus dalykus.  Kurio akmenskaldžio atsakyme išgirdome apie darbą kaip savirealizacijos priemonę?  Taip, trečiojo.



Jei kalbėtume psichoterapijos kalba, tai čia pasireiškia trys darbinių tikslų lygiai: instrumentinis (skaldau...), intencinis (uždirbu...) ir prasminis (statau šventovę.)



Pasakojimas apie tris akmenskaldžius puikiai parodo, kad bet koks darbas gali būti prasmingas – jei akmenų skaldymas gali reikšti šventovės statymą, tai suteikti aikščiausią prasmę galima bet kokiam darbui.  Tarkim, kiemo šlavimas gali išreikšti tvarkos, harmonijos pasaulyje didinimą.  Ir kas galėtų pasakyti, kad „ne“?



 Matome, kad prasmingumas priklauso ne nuo darbo pobūdžio, o nuo žmogaus požiūrio į darbą.  Geroji žinia ta, kad požiūrį galima pakeisti.
Ar tai, kad požiūrį į darbą galima pakeisti, reiškia, kad prasmingu gali tapti bet koks darbas? O gal savirealizuotis galima dirbant tik mylimą darbą?



Suprantu, kad šiuo klausimu atitariate minčiai, kad mylimo darbo suradimas reiškia, jog turėsiu gerai apmokamą hobi.  Sutinku, kad tai būtų tiesiog nuostabu.  Tačiau... Net mėgstamas darbas nėra vien  tik šventė.  Paprastai  jame būna ir rutininių dalykų, kuriuos tiesiog būtina atlikti.


Be to negailestingoji statistika teigia, kad mylimą darbą dirba tik 2-3 procentai žmonių pasaulyje.  Laimingųjų nedaug, tad ką daryti likusiems?


Štai čia ir gali padėti požiūrio į darbą keitimas.  Ypač veiksmingas yra prasmės suteikimas. Taip atliekama veikla tarytum pakeliama į aukštesnį lygį.    Tada net ir sunkus monotoniškas darbas tampa džiugiu, reikšmingu. 


Kaip suteikti darbui prasmę? Nuo ko pradėti? Galbūt yra praktinių patarimų?


Galima pradėti nuo padedančių surasti prasmę klausimų uždavimo:  Koks mano darbo tikslas?  Kas tokio svarbaus ir gilaus yra mano veikloje? Kas dar svarbesnio reikšmingesnio slypi už visa to? Ir t.t.



Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo: kaip galima surasti psichoterapeuto darbo prasmę:

-Ką svarbaus suteikia man psichoterapeuto darbas?

-Padedu žmonėms išspręsti  psichologines problemas.

-Ir kai aš tai darau, ką tokio svarbaus ir reikšmingo man tai suteikia?

-Tada mano klientai atveria galimybes tapti efektyviais ir laimingais.  Tai suteikia man džiaugsmo.

- Ir kai aš džiaugiuosi, kai žmonės keičiasi ir tampa laimingesni, ką tai suteikia man?

-Aš savirealizuojuosi kaip gera specialistė.

-Ir kai suvokiu, jog esu gera psichoterapeutė, ką tai man suteikia?

-Aš jaučiu, kad per atskirus žmones prisidedu prie žmonijos išlaisvinimo savo vidinių potencialų atskleidimui.

- Ir kai šitai jaučiu, ką tai man duoda?

-Aš tampu žmonijos dalele, prisidedančia prie harmonijos pasaulyje didinimo.

-Ir ką tai man duoda?

-Aš jaučiuosi laiminga.



Gali atrodyti, kad tam tikrų specialybių žmonėms – psichoterapeutams, medicinos darbuotojams, gaisrininkams, sporto klubų tereneriams ir pan.- lengva suteikti savo darbui prasmę.  Kai tuo tarpu darbininkams, kasdien atliekantiems monotonisškus veiksmus, šitai padaryti kur kas sunkiau.  Sutinku, kad  gali būti nelengva, tačiau įmanoma. 



Tuo pačiu noriu atkreipti dėmesį, kad kompanijų, kuriose dirba samdomi darbuotojai, vadovai turėtų suformuluoti  bendrovės  veiklos misiją, kuri būtų ne tik tikslų išsilaikyti rinkoje ir uždirbti pelną siekimas, bet ir aukštesnio lygio prasmės įvardijimas.  Tai įkvėptų ir kompanijoje dirbančius darbuotojus.


Susidaro įspūdis, kad prasmės darbui suteikimas yra svarbiau už atlygį, kurį žmogus gauna už darbą?  Tačiau  auginame vaikus, kurie ne vien pasakomis gyvi. Gyvename ne amžinos vasaros pusiaujo platumose, tad būtina šilčiau apsirengti, pasirūpinti namais. Gal vistik geriausia motyvacija darbui yra atlyginimas?


Pastebėsiu, kad nieko blogo nėra ir tame, jei žmogus kruopščiai ir sąžiningai atlieka jam pavestą darbą, siekdamas užsidirbti pragyvenimui  ir kokybiškam poilsiui. Tačiau kaip rodo tyrymai, kad ir koks svarbus būtų atlyginimo dydžio klausimas, jis nėra pagrindinis faktorius, įtakojantis darbo kokybę.  Todėl atlyginimo sąlygos turėtų būti suderintos ir sutartos prieš darbą.  Geriausiu atveju – išlaikant apiejų pusių laimėjimo (Win-Win) principą.


Esame unikalūs ir kiekvieno savirealizacija yra išskirtinė. Galbūt ne visiems reikalingas darbas? Galbūt kiti žmonės realizuoja save per vaikus, pomėgius, kt.?


Gaila, kad mūsų visuomenėje vis dar tinkamai neįvertinamas namų šeimininkių darbas.  Namų jaukumo puoselėjimas ir kūrybiškas vaikų auklėjimas – nelengvas darbas, kuriam reikia ir atsidavimo, ir  dagybės sugebėjimų, ir begalinės kantrybės ir daug daug meilės.



Aukščiau jau minėjau, kad ir pomėgiai gali tapti (ir tampa) pragyvenimo šaltiniu.  Laimingi tie, kas turi darbą-hobi.  Tarp jų gali būti sportininkai, menininkai, žurnalistai, namų šeimininkės  ir bet kurios kitos veiklos, atliekamos su užsidegimu, atstovai. 



Iš kitos pusės, atsiranda vis daugiau žmonių, ypač išsivysčiusiose šalyse,  kurie nenori dirbti.  Tai nereiškia, kad nėra darbo.  Jie tiesiog nenori dirbti.  Kadangi šis reiškinys Lietuvai nėra aktualus bent jau dabar, tad apie tai pakalbėsim ateityje.


Pastaruoju metu vis dažniau skamba mintis apie gyvenimo misiją.  Ar čia eina kalba apie darbą, kuris kartu yra ir hobi?



Ar mėgstama veikla yra mano gyvenimo misija, galima sužinoti atsakant sau į du klausimus:

1) ar aš tai daryčiau, net jei man tektų už tai mokėti ?
2) ar aš tai daryčiau, jei nebijočiau nesėkmės? 

Kai atsakymai  į abu klausimus yra teigiami, greičiausiai toji veikla yra misija.  Misija yra daugiau už paprastą hobi ir net už mėgstamą darbą. Tai veikla, kuri suteikia žmogui laimę, o jo gyvenimui - prasmę.  Tai darbas  – šventovės statymas.



Pradėjom nuo paieškos, kaip įprasminti dabą.  Ir vėl sugrįžome prie prasmės, prie to, kas gyvenimui gali suteikti prasmę.  Po šios aukštos natos padėkim tašką, o skaitytojams palinkėkim kaip minimum -  prasmingų darbų, kaip maksimum - surasti savo gyvenimo misiją. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą