Darbas dėl pinigų ar dėl savirealizacijos? Žmogaus asmenybė gali progresuoti, bet gali ir regresuoti.
Vystydamas savo gabumus ir galimybes, žmogus tobulėja, savirealizuojasi. Iš
kitos pusės, neturėdamas galimybių gabumams pasireikšti, atsiskleisti žmogus
gali tapti nelaimingu, vystytis negatyviai, susirgti.
Šiais ir kitais klausimais kalbėjau su žurnaliste ir bandžiau atsakyti į jos klausimus.
Klausimas: Darbas ir savirealizacija. Kokią įtaką savirealizacijai turi darbas? Ar būtina darbe turėti galimybių saviraiškai? Kokios jos?
Į klausimą atsakysiu klausimu – ar visiems rūpi savirealizacija. Atsakymas: ne. Tad gal nebūtina visus matuoti vienu Prokrusto lovos ilgiu. Kokią funkciją žmogaus gyvenime gali atlikti darbas, geriausiai iliustruoja padavimas apie tris akmenskaldžius.
Kartą pakeleivis pamatė tris
akmenskaldžius, skaldančius akmenis.
-Ką čia darai? – paklausė jis pirmo.
-Skaldau tuos prakeiktus akmenis. – atsakė šis. Keliauninkas tą patį klausimą uždavė ir kitam akmenskaldžiui.
-Uždirbu duoną sau ir savo šeimynai. – atsakė antrasis.
-Skaldau tuos prakeiktus akmenis. – atsakė šis. Keliauninkas tą patį klausimą uždavė ir kitam akmenskaldžiui.
-Uždirbu duoną sau ir savo šeimynai. – atsakė antrasis.
O trečiasis į klausimą, ką veikia, atsakė:
-Statau šventovę.
Kaip matome, tas pats darbas skirtingiems
žmonėms gali reikšti skirtingus dalykus.
Kurio akmenskaldžio atsakyme išgirdome apie darbą kaip savirealizacijos
priemonę? Taip, trečiojo.
Jei kalbėtume psichoterapijos kalba, tai
čia pasireiškia trys darbinių tikslų lygiai: instrumentinis (skaldau...),
intencinis (uždirbu...) ir prasminis (statau šventovę.)
Pasakojimas apie tris akmenskaldžius
puikiai parodo, kad bet koks darbas gali būti prasmingas – jei akmenų skaldymas
gali reikšti šventovės statymą, tai suteikti aikščiausią prasmę galima bet
kokiam darbui. Tarkim, kiemo šlavimas
gali išreikšti tvarkos, harmonijos pasaulyje didinimą. Ir kas galėtų pasakyti, kad „ne“?
Matome, kad prasmingumas priklauso ne nuo
darbo pobūdžio, o nuo žmogaus požiūrio į darbą.
Geroji žinia ta, kad požiūrį galima pakeisti.
Ar tai, kad požiūrį į darbą galima pakeisti,
reiškia, kad prasmingu gali tapti bet koks darbas? O gal savirealizuotis galima
dirbant tik mylimą darbą?
Suprantu, kad šiuo klausimu atitariate
minčiai, kad mylimo darbo suradimas reiškia, jog turėsiu gerai apmokamą
hobi. Sutinku, kad tai būtų tiesiog
nuostabu. Tačiau... Net mėgstamas darbas
nėra vien tik šventė. Paprastai
jame būna ir rutininių dalykų, kuriuos tiesiog būtina atlikti.
Be to negailestingoji statistika teigia,
kad mylimą darbą dirba tik 2-3 procentai žmonių pasaulyje. Laimingųjų nedaug, tad ką daryti likusiems?
Štai čia ir gali padėti požiūrio į darbą
keitimas. Ypač veiksmingas yra prasmės
suteikimas. Taip atliekama veikla tarytum pakeliama į aukštesnį lygį. Tada
net ir sunkus monotoniškas darbas tampa džiugiu, reikšmingu.
Galima pradėti nuo padedančių surasti prasmę klausimų uždavimo: Koks mano darbo tikslas? Kas tokio svarbaus ir gilaus yra mano veikloje? Kas dar svarbesnio reikšmingesnio slypi už visa to? Ir t.t.
Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį iš savo
gyvenimo: kaip galima surasti psichoterapeuto darbo prasmę:
-Ką svarbaus suteikia man psichoterapeuto
darbas?
-Padedu žmonėms išspręsti psichologines problemas.
-Ir kai aš tai darau, ką tokio svarbaus ir
reikšmingo man tai suteikia?
-Tada mano klientai atveria galimybes tapti
efektyviais ir laimingais. Tai suteikia
man džiaugsmo.
- Ir kai aš džiaugiuosi, kai žmonės
keičiasi ir tampa laimingesni, ką tai suteikia man?
-Aš savirealizuojuosi kaip gera
specialistė.
-Ir kai suvokiu, jog esu gera psichoterapeutė,
ką tai man suteikia?
-Aš jaučiu, kad per atskirus žmones
prisidedu prie žmonijos išlaisvinimo savo vidinių potencialų atskleidimui.
- Ir kai šitai jaučiu, ką tai man duoda?
-Aš tampu žmonijos dalele, prisidedančia
prie harmonijos pasaulyje didinimo.
-Ir ką tai man duoda?
-Aš jaučiuosi laiminga.
Gali atrodyti, kad tam tikrų specialybių
žmonėms – psichoterapeutams, medicinos darbuotojams, gaisrininkams, sporto
klubų tereneriams ir pan.- lengva suteikti savo darbui prasmę. Kai tuo tarpu darbininkams, kasdien atliekantiems
monotonisškus veiksmus, šitai padaryti kur kas sunkiau. Sutinku, kad gali būti nelengva, tačiau įmanoma.
Tuo pačiu noriu atkreipti dėmesį, kad
kompanijų, kuriose dirba samdomi darbuotojai, vadovai turėtų suformuluoti bendrovės veiklos misiją, kuri būtų ne tik tikslų
išsilaikyti rinkoje ir uždirbti pelną siekimas, bet ir aukštesnio lygio prasmės
įvardijimas. Tai įkvėptų ir kompanijoje
dirbančius darbuotojus.
Pastebėsiu, kad nieko blogo nėra ir tame, jei žmogus kruopščiai ir sąžiningai atlieka jam pavestą darbą, siekdamas užsidirbti pragyvenimui ir kokybiškam poilsiui. Tačiau kaip rodo tyrymai, kad ir koks svarbus būtų atlyginimo dydžio klausimas, jis nėra pagrindinis faktorius, įtakojantis darbo kokybę. Todėl atlyginimo sąlygos turėtų būti suderintos ir sutartos prieš darbą. Geriausiu atveju – išlaikant apiejų pusių laimėjimo (Win-Win) principą.
Gaila, kad mūsų visuomenėje vis dar tinkamai neįvertinamas namų šeimininkių darbas. Namų jaukumo puoselėjimas ir kūrybiškas vaikų auklėjimas – nelengvas darbas, kuriam reikia ir atsidavimo, ir dagybės sugebėjimų, ir begalinės kantrybės ir daug daug meilės.
Aukščiau jau minėjau, kad ir pomėgiai gali
tapti (ir tampa) pragyvenimo šaltiniu.
Laimingi tie, kas turi darbą-hobi.
Tarp jų gali būti sportininkai, menininkai, žurnalistai, namų
šeimininkės ir bet kurios kitos veiklos,
atliekamos su užsidegimu, atstovai.
Iš kitos pusės, atsiranda vis daugiau
žmonių, ypač išsivysčiusiose šalyse,
kurie nenori dirbti. Tai
nereiškia, kad nėra darbo. Jie tiesiog
nenori dirbti. Kadangi šis reiškinys
Lietuvai nėra aktualus bent jau dabar, tad apie tai pakalbėsim ateityje.
Ar mėgstama veikla yra mano gyvenimo
misija, galima sužinoti atsakant sau į du klausimus:
1) ar aš tai daryčiau, net
jei man tektų už tai mokėti ?
2) ar aš tai daryčiau, jei nebijočiau nesėkmės?
Kai atsakymai į abu klausimus yra teigiami, greičiausiai
toji veikla yra misija. Misija yra
daugiau už paprastą hobi ir net už mėgstamą darbą. Tai veikla, kuri suteikia
žmogui laimę, o jo gyvenimui - prasmę.
Tai darbas – šventovės statymas.
Pradėjom nuo paieškos, kaip įprasminti
dabą. Ir vėl sugrįžome prie prasmės,
prie to, kas gyvenimui gali suteikti prasmę.
Po šios aukštos natos padėkim tašką, o skaitytojams palinkėkim kaip
minimum - prasmingų darbų, kaip maksimum
- surasti savo gyvenimo misiją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą