2017 m. kovo 8 d., trečiadienis

Kodėl vis dar teisinamės, kai niekam mūsų pasiteisinimas nereikalingas


Papasakosiu neseną įvykį iš savo gyvenimo. Buvau komandiruotėje Maskvoje ir dalyvavau ten vykstančiame Inovacinių psichotechnologijų instituto organizuojamame seminare. Vakare su drauge ketinome eiti į teatrą, todėl per pietų pertrauką nusprendžiau pareiti iki viešbučio ir ten palikti kompiuterį ir kitus daiktus, kad jų nereikėtų tampytis vakare.

Mano viešbutis buvo 20 min. pėsčiomis atstumu nuo seminaro vietos, todėl įvertinau, kad per valandą sėkmingai suvaikščiosiu pirmyn-atgal ir dar liks laiko.


Sugrįžusi į viešbutį, išsiėmiau daiktus, ir dar nusprendžiau užbaigti mišrainę, kurią buvau iš vakaro nusipirkusi. Tai buvo raudonųjų burokėlių mišrainė, ir man skubiai bevalgant, jos kąsnelis užkrito balto megztuko. 

Kas daroma tokiais atvejais? Kad neliktų dėmės, reikia megztuką skubiai išplauti. Taigi, nusivilkau savo baltą megztuką, išploviau dėmę, persirengiau ir...  Matau, kad jau nebespėsiu į antros seminaro dalies pradžią.

Skubiai palikau viešbutį ir spėriu žingsniu nuskubėjau atgal.

Šita istorija tuo ir būtų pasibaigusi, tačiau pakeliui pagavau save, kad aš kuriu pasiteisinimo, kodėl vėluoju, tekstą. Įdomiausia tai, kad aš ne tik paprastai teisinausi, bet ir dar prikūrinėjau pasakojimo detales, kurių iš tiesų nebuvo. Juk gėda prisipažinti, kad esu kiauralūpė ir nesugebu pavalgyti neapsidrabsčiusi.

Nebeprisimenu, kokias istorijas kūrė mano vaizduotė, kol vienu momentu atsitokėjau ir sau sušukau: „Linga, ką tu darai?!” Ir tik tada suvokiau, kad niekas manęs nekontroliuoja, niekas nesiteiraus, kodėl vėluoju, gal net niekas nepastebės.  O jei ir pastebės, tai kitą akimirką užmirš.

O aš teisinuosi, kaip mažas vaikas, kuris jaučiasi kaltas, ir jaučia pareigą paaiškinti. Suprantu savo vidinį vaiką, kuris nori būti mylimas, o jam atrodo, kad jeigu prasižengs, nebegaus taip jam reikalingos meilės. Tad ir kuria istorijas, kad tik pateisintų savo „geros mergaitės“ vardą, kad įtiktų kitiems. Ir ilgainiui tai daro iš įpratimo, nors suaugo ne tik pati mergaitė, bet ir jos vaikai.

Padėkojau savo vidiniam vaikui, jog padėjo man pamatyti iš vaikystės besitęsiantį norą teisintis. Užsibrėžiau su tuo padirbėti. Taip , anot A. Čechovo, bus išspaustas dar vienas mano vidinio vergo lašas, įgaunant vis daugiau laisvės ir pasitikėjimo savimi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą