2017 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

Kaip kalnas ėjo pas Muhamedą


Arūno Maniušio nuotr.
Tikriausiai girdėjote posakį, kad kalnas pas Muhamedą neina.  Tai Muhamedas turi nueiti pas kalną.

Tačiau gyvenime visko nutinka. Pasidalinsiu atveju iš savo konsultacinės praktikos.

Klientė – simpatiška 38 metų moteris buvo nepatenkinta savo darbu.  Ne tiek darbu, kiek sąlygomis, pagal kurias ji buvo paprasčiausiai išnaudojama.  Iš pradžių, gyvenant svetimoje šalyje, ją ši situacija tenkino. Kaip vėliau išsiaiškinome, ilgos darbo valandos neleisdavo jai svaigintis alkoholiu, nuo kurio ji jau turėjo priklausomybę. 


Psichoterapinis darbas padėjo klientei sėkmingai įveikti priklausomybę nuo alkoholio, labiau pasitikėti savimi. Nepasitenkinimas vergiška padėtimi darbe vis stiprėjo.  Klientei kilo noras mokytis, kurti santykius su priešingos lyties atstovais, todėl jai pasidarė reikalingas kur kas ilgesnis laisvas laikas.

Tačiau pakeisti darbą nebuvo taip paprasta, nes klientė paniškai bijojo pasikeitimų.  Nelengva vaikystė, sunki gyvenimiška patirtis tik įtvirtino šią baimę.  Protu ji viską puikiausiai suvokė, tačiau vien mintis, kad kažką reikės keisti ją varė į neviltį. 

Jos ranka nekilo rašyti CV.  Su baime ji atsidarydavo darbo skelbimų portalus, kuriuose labiau ieškojo ne galimybių naujam darbui, bet pasiteisinimo, kodėl pasilikti vergiškose sąlygose. Ir būtent tai jai puikiai sekėsi.

Su kliente pradėjome dirbti pagal S.Kovaliovo modulį darbo tema. Ilgainiui noras pakeisti darbą stiprėjo, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, ryžto.  Natūralu, kad mes atlikome atsisveikinimo su senu darbiniu gyvenimo etapu psichotechniką, peržiūrėjome ir įveikėme kliūtis, judant į naują gyvenimo etapą. Atrodė padarėm viską, klientė net ryžosi darbo pokalbiui, tačiau kai jau reikėjo eiti pas potencialius darbdavius, moteris vėl supanikavo.

Siekdama nuimti pokalbio dėl darbo reikšmingumą, pasiūliau jai laikytis taktikos, kad pokalbio metu ji ne sieks būti priimta, bet rinks darbdavių ar savo sakomus „Ne.“  Sutarėm, kad ji turi surinkti mažiausiai 10 atsisakymų priimti ją į naują darbą.  Net išvardinom tokios patirties privalumus: įgyti drąsos dalyvaujant pokalbiuose dėl darbo, sumažinti tokių pokalbių reikšmingumą ir jaustis kur kas ramiau. 

Praėjus porai dienų po paskutinės konsultacijos, klientė parašė man, kad naujas darbdavys atėjo pas ją į seną darbą ir ėmė įkalbinėti pereiti dirbti pas jį.  Pasirodo, prieš kokius keturis mėnesius moteris dalyvavo kelionėje po kalnus, o jų grupėje buvo bižuterijos parduotuvės savininkas.  Jie bendravo, ir klientė prasitarė, kad norėtų pakeisti darbą. Tačiau tuo metu tai buvo daugiau žodžiai, nei realus ketinimas kažką keisti.

Kai moteris pribrendo realiems pokyčiams, pasaulis ėmė pateikinėti jai variantus.  Baimių kabliukai vis dar neleido jai ryžtis nueiti pokalbiui dėl darbo, nors jau buvo išsiuntinėjusi savo CV į kelias vietas.

Galima sakyti: „sutapimas“ (o mes žinome, kad atsitiktinumų šiaip sau nebūna), kad kaip tik šiuo metu parduotuvės savininkui prireikė darbuotojo ir jis ne tik prisiminė, bet ir surado ją, pateikdamas pasiūlymą, kuris buvo klientės žodžiais – „svajonių darbas“. 

Siūlomos sąlygos puikiausiai atitiko moters norus: sudaroma oficiali darbo sutartis, atlyginimas svariai didesnis, darbo laikas trumpesnis, suteikiama galimybė turėti du jai taip reikalingus mokymuisi laisvus savaitgalius per mėnesį, 6 min. pėsčiomis atstumu nuo namų.

Tokiu būdu kalnas atėjo pas pas Muhamedą, kur kalnas – darbdavys, o Muhamedas – klientė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą