2016 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Vieną dieną gražiai kalba, kitą dieną šaukia, kad skirsis...

Arūno Maniušio nuotr.
Vyrui 42 m., 12 m. serga išsėtine skleroze. Iš šalies nepasakytum, kad sergantis. Paskutiniais metais jis pradėjo elgtis keistai: kalbėdavo, kad jam nedaug liko gyventi, kad išeis, su šeima negyvens ir pan. Dar vėliau pradėjo vėlai grįžti arba visai negrįžti ir naktį, ignoruoti šeimą. Visi stengėsi įtikti, galvojo, kad tai dėl ligos, pasirodo, ligonis pradėjo tikra ta žodžio prasme paleistuvauti (sms, flirtai, susitikinėjimai).
Ligonis ir toliau gyvena šeimoje, tačiau labai ją traumuoja, kalba, kad skirsis, bet tai tik kalbos, žmona pasiūlo išeiti, bet, deja. Ypač traumuojami vaikai, tačiau jie labai prisirišę prie jo ir žmona kenčia, nenorėdama draskyti vaikams širdelių.
Keista, bet jei žmogus tikrai nori skirtis, jis skiriasi, o čia vieną dieną gražiai kalba, kitą dieną šaukia, kalba savo. Su pačiu mėginta daug kartų kalbėtis, tačiau vengia pokalbių, į klausimus neatsako, suka uodegą. Mėginta kalbėti su gydančiu gydytoju, tačiau jie depresijos jame nepastebi.
Klausimas toks: ar taip neapsisprendžiančiam ligoniui galima įtarti su jo tokiais veiksmais psichikos sutrikimus? Kaip elgtis jo šeimai? Mėginome eiti pas psichologus, tačiau tenka eiti vienai žmonai. Gal geriausiai jai pačiai imtis iniciatyvos, skirtis? Tačiau kaip vaikai, nes jie tuomet kaltina mamą? Kaip suprantame, liga juk nėra mirtina, tik gali sukelti sunkią negalią, tačiau šeima su viskuo jau susitaikė, o ligonis tiesiog siautėja, dar nori pagyventi kaip koks paauglys. Akvilė, 40 m.(vardas pakeistas)

Laba diena, Akvile,

Jūs uždavėte daug klausimų apie probleminius sutuoktinių santykius šeimoje.  Matau, kad pergyvenate dėl to, kas vyksta.  Pabandysiu iš eilės atsakyti į jūsų klausimus.
Ar ignoruojančiam šeimą žmogui galima įtarti psichikos sutrikimus?  Atsakymas vienareikšmis: ar yra psichikos sutrikimai, ar ne, gali nustatyti tik  gydytojas psichiatras.  Vis tik, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad ko kitame ieškosime, tą būtinai rasime.  Ieškosime psichikos sutrikimų, tai juos pastebėsime.  Ieškosime egoizmo pasireiškimo – bus jų su kaupu.  Žiūrėsim kaip į sveiką žmogų, matysime jame sveiko žmogaus galimybes ir pasireiškimus.
Kitas klausimas – kaip elgtis šeimai?  Kas ta šeima?  Panašu, kad vyras jau pasirinko, kaip jam elgtis, ir jam taip patogu.  Tikriausiai, klausimas turėtų skambėti, kaip elgtis žmonai.  Iš jūsų laiško suprantu, kad jau buvo bandyta kreiptis pas psichologą. Labai gerai.  Tikrai naudinga bus pratęsti darbą su specialistu, net jei pas jį eis pati viena. Šeima yra nedidelė sistema, ir pasikeitus vienai sistemos daliai, kitos dalys paprastai prisitaiko prie naujų sąlygų, ir pačios keičiasi. Esu tikra, kad darbas su psichologu padės įgyti vidinę ramybę, didesnį pasitikėjimą savimi, aukštesnę savivertę. 
Galimas ir toks variantas, kad vyras nenorės keistis. Tokiu atveju darbo su psichologu metu įgyta tvirtybė padės rasti išeitį ir priimti tinkamą sprendimą, kaip geriausiai pasielgti.  Iš čia išplaukia atsakymas ir į trečią klausimą, ar žmona turėtų inicijuoti skyrybas.  Pasimetimas, vidinė įtampa, pyktis, nusivylimas ir kiti neigiami jausmai – ne pati geriausia būsena svarbių sprendimų priėmimui. Todėl bet kokiu atveju psichologo pagalba bus vertinga.
Na ir dar vienas svarbus klausimas apie vaikus. Įsivaizduoju, kad gali būti neramu dėl nežinomybės, kaip į skyrybų iniciatorių pažiūrės vaikai. Natūralu, kad mama gali jausti baimę būti jų apkaltinta dėl šeimos išardymo.  Tuo pačiu iš laiško matau, kad vaikai jau ir dabar kenčia dėl tėčio ir mamos santykių. Todėl sunku pasakyti, kas labiau juos žeistų: ar užsitęsusi nerimstanti įtampa namuose, ar tiesiog tėvų išsiskyrimas. Praktiškai niekas nepajėgus patarti, nes tik mama geriausiai jaučia vaikus ir  juos supranta. 

Ir šiuo atveju bus vertingas darbas su psichologu, nes jo metu bus galima suvokti, ar nėra nesąmoningai bandoma vaikų sąskaita dangstyti savo baimes ir siekti abejotinos naudos.
Pabaigai norėčiau pastebėti, kad su bet kokiu ligoniu, jei jis pakankamai gerai jaučiasi ir gali išoriškai gyventi kaip sveikas žmogus, derėtų elgtis kaip su sveiku.  Negalima perimti ir jo atsakomybių prieš kitus žmones, už kurias jis  yra pajėgus atsakyti pats.  O tai, jei visa šeima šoka kadrilį aplink jo ligą, vyras gali pradėti ilgėtis aplinkos, kur gali pasijausti pilnaverčiu žmogumi, kur jo niekas nelaiko ligoniu.  Tokiu būdu net visai to nenorint jis bus „skatinamas“ ieškoti kitokių santykių.
Taip pat atkreipčiau žmonos  dėmesį į tai, kiek jos santykiuose su vyru pasireiškia rūpinimasis sutuoktiniu, žinojimas, kaip jis turi gyventi (neužsimiršk, kad esi ligonis), atsakomybės už jį prisiėmimas, nuolaidžiavimas jo silpnybėms, savęs ir savo poreikių užmiršimas. Tokia pozicija būdinga mamoms vaikų atžvilgiu.  Ir jei su vyru žmona elgiasi kaip su vaiku, tikėtina, kad jis pradės elgtis kaip paauglys. Nežinau, ar būtent tai pasireiškia šeimoje, tačiau ir šiuo klausimu psichologo konsultacijos būtų naudingos.
Linga

Atsakymas buvo parašytas atsakant į  VLMEDICINA.LT skaitytojos laišką.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą