2016 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Po eilinio nusivylimo atrodė, kad nebeturiu daugiau ką prarasti. Kokie gali būti sprendimai?


Arūno Maniušio nuotr.
Labas, aš – Ligita, neslėpsiu savo vardo. Susidūriau su labai rimta problema, nežinau, ką daryti. Jaučiuosi labai pasimetusi. Man 17 metų, gyvenu kurortiniame mieste, neturiu mamos. Ji mane paliko, kai buvau dar mažutė.

Augau su tėčiu, man buvo gerai, kol jis nepadėjo gerti. Mokykloje mane lydėjo patyčios, buvau labai užsisklendusi, bijojau bendrauti, labai rūpėjo kitų jausmai. Pakeičiau mokykla, niekas nepasikeitė.

Aš susipažinau su mergaite, kuri buvo panašaus likimo. 2014-ųjų vasarą ji pabėgo iš namų dėl visai neaiškios priežasties. Taip atsidūriau policijoj, ten susipažinau su pareigūne, kuri man buvo maloni, ėmiau ja pasitikėti. Tačiau prieš keletą mėnesių pareigūnė nuo manęs nusisuko, paliko vieną su savo problemomis. Supratau, kad buvau jai reikalinga tik tol, kol turėjau informacijos.

Tai sužinojusi, aš nuleidau rankas. Pasidaviau. Bandžiau nusižudyti, vos neiškeliavau ten aukštai. Manęs vos neišvežė į psichiatrijos ligoninę. To nebijojau. Tiesiog žinojau, kad aš daugiau nebeturiu ką prarasti...


Rašydama norėjau paklausti kaip pasikeisti? Negi mano problema neturi spendimo? P.S. Ačiū už sugaišta laiką. Labai lauksiu atsakymo...


Labas, Ligita,

Atsiprašau, kad pakeičiau laiške tavo vardą ir išėmiau miesto, kuriame gyveni, pavadinimą.  Matau, kad tau šiuo metu taip sunku, kad rodosi, jog niekas nebesvarbu. Ir vistik, girdžiu, kad tau svarbu, kad tave išgirstų, kad pamatytų, kad nors kas nors atkreiptų į tave dėmesį.  Svarbu, kad galėtum pasijusti reikalinga, kažkam svarbia.  Ir tavo šis laiškas – to įrodymas. 


Galiu tik įsivaizduoti, kiek skausmo, beviltiškumo tau suteikė gyvenime patirtos išdavystės. Visai mažutę tave paliko mama, kuri ankstyvuoju laikotarpiu vaikui yra išgyvenimo garantas.  Tu išgyvenai, tačiau žinau, kaip tau trūko jos dėmesio ir meilės.  Paskui, pradėjęs gerti, tave išdavė tėtis, atimdamas taip tau trūkstamo artimo žmogaus dėmesio likučius.

Natūralu, kad nelengvas gyvenimas išmokė tave užsisklęsti. O mokykloje, patyrus patyčias, dar labiau išaugo baimė bendrauti.  Net ir panašaus likimo draugė, pabėgusi iš namų, vėl paliko tave vieną.

Įsivaizduoju, mieloji Ligita, kad malonus bendravimas su pareigūne, įžiebė tavyje viltį, kad štai atsirado žmogus, kuriam tu iš tiesų rūpi.  Nežinau, ar užsivertusi darbais policijos darbuotoja nebeturėjo laiko skirti tau daugiau dėmesio, ar ji tiesiog mandagiai ir švelniai kalbėjo su tavimi atlikdama tarnybines pareigas. Santykių nutrūkimą tu priėmei, kaip pasinaudojimą tavimi, kaip eilinę išdavystę. 

Suprantu, kad suvokus, jog vėl palikai viena, kad tavo problemos niekam nerūpi, buvo taip skaudu, kad kilo mintis apie savižudybę ir net pabandei nusižudyti. Tačiau kartu matau ir tavo norą gyventi.  Mirę neklausia, kaip pasikeisti.  O tu nori gyventi, tik nori gyventi kitaip.  Ne jausdama neviltį ir skausmą, o priimdama save, jausdama savo vertę ir vidinę ramybę.

Ligita, tu puikiausiai supranti, kad artimo sau žmogaus nenusipirksi parduotuvėje ar turguje.  Žmonės suartėja bendraudami.  Žinau, kad tau baisu bendrauti ypač po to, kai vilties atsiradimai tavo patirtyje vis baigdavosi išdavystėmis.  Tačiau tai reiškia, kad tave priimančio žmogaus dar nesutikai.  Sutikti tokį žmogų įmanoma tik esant gyvai.

Ieškok žmonių ar žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti. Ieškantis vėliau ar anksčiau suranda. Jam ar jai pasipasakok, kaip jautiesi. Mokykloje, jei tektų vėl patirti patyčias, informuok apie tai mokytojus.  Tai nebus kitų moksleivių skundimas, o tik savo teisių gynimas.  Ligita, niekas neturi teisės tyčiotis iš kito žmogaus. Tau pačiai vienai apsiginti gali būti sunku, tad informuok mokyklos darbuotojus, kurie yra atsakingi, kad mokyklose nebūtų tyčiojamasi iš silpnesnių.  Jei mokykloje dirba psichologė, kreipkis pagalbos į ją.  Tau reikalinga pagalba, tad nelik viena.

Noriu pakviesti tave, Ligita, sunkiais tau gyvenimo momentais netylėti - skambink nemokamais emocinės paramos tarnybų telefonais (telefonų numeriui išvardinti straipsnelio pabaigoje) ir  budinčiam savanoriui ar psichikos sveikatos profesionalui pasipasakok, kaip jautiesi, kas labiausiai slegia.  Čia dirbantys žmonės tikrai tave išklausys, pasistengs suprasti, jei reikės, suteiks papildomos informacijos. Išsikalbėjus paprastai atlėgsta ir darosi lengviau ieškoti išeičių (bei jas atrasti) iš padėčių, kurios neviltyje atrodo neįveikiamos. O svarbiausia – tu galėsi pajusti, kad nesi savo skausme visiškai viena, kad yra žmonių, kuriems tu rūpi. Stiprybės!

Linga


Emocinė parama telefonu (skambučiai yra nemokami):

Tel. 8-800 28888, “Jaunimo linija” dirba  kasdien visą parą
Tel. 116 111, “Vaikų linija” dirba kasdien 11.00 - 21.00 val.
Tel. 116 123, “Vilties linija” dirba kasdien visą parą
Tel. 8-800 66366,  “Pagalbos moterims linija” dirba kasdien visa parą
Tel. 8-800 77277, “Linija doverija” dirba antradieniais-šeštadieniais 16.00 – 20.00 val.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą