Valgote per daug? Į pagalbą ateina neuroprogramavimo psichotechnikos

© Simonos Krogertaitės pieš.

Su svetainės "VLmedicina" redaktore Genovaite Privediene kalbėjomės apie polinkį persivalgyti ir ką daryti, kad taip neatsitiktų.  Interviu portale išspausdintas 2015-11-14, o čia pateikiu pilną pokalbio versiją, nes atsižvelgiant į svetainės specifiką, nebuvo įdėtas paskutinis klausimas ir atsakymas į jį.  Kviečiu paskaityti.

„Turiu tokią problemą - nevaldomą apetitą: valgau nemažai ir dažniausiai vakare, po darbo“. „Žinau, kad valgyti reikia po nedaug, bet dažnai, bet kartais persivalgau, ypač kai maistas labai skanus“, - tokius ir panašius skundus tenka išgirsti  kiekvienam mūsų. Kas lemia tokį nevaldomą ėdrumą? Kaip susilaikyti tuomet, kai skrandžio poreikiai patenkinti, tačiau noras kimšti valdo? Šįsyk kalbiname ne dietologą, žolininką ar gydytoją, o integralinio neuroprogramavimo konsultantę Lingą Švanienę.

Ar tenka sulaukti klientų, susirūpinusių dėl persivalgymo problemos? Ar galima jiems padėti?

Visų pirma atsiliepsiu į skundą, jog problema yra nevaldomas apetitas.  Iš tiesų problema yra ne nevaldomas apetitas, o tos pasekmės, kurios gali būti susijusios su polinkiu persivalgyti.  Juk yra tokių žmonių, kurie gali valgyti ką nori, kada nori ir kiek nori, tačiau nestorėja.  Yra net tokių žmonių, kurie labai norėtų papilnėti, tačiau lyg tyčia joks maistas jiems į kūną neina.  Ar didelis apetitas jiems yra problema?  Tikrai – ne.  Tad problema yra ne  apetitas, o nepasitenkinimas kūno formomis, jo svoriu.  Problema gali būti ir sveikatos dėl antsvorio blogėjimas.

Tad klientai paprastai ir kreipiasi ne dėl apetito problemų, o dėl galimybės sulieknėti.  Jie jau būna išbandę daugybę dietų, kurios ilgainiui sugražino ne tik prarastus kilogramus, bet ir pridėdavo papildomų.  O bandymai sportuoti ilgainiui nutrūkdavo, nes pritrūkdavo tai laiko, tai pasiryžimo, nes ilgainiui pasirodydavo, kad viskas veltui.  Tada ir kildavo jiems mintis, kad pagrindinis stabdis, neleidžiantis pasiekti norimų rezultatų yra ne maitinimesi, ne fiziniame aktyvume, o jų pačių galvose, kitaip tariant – psichikoje.Ar galima jiems padėti?  Žinoma!  Tik noriu iškart perspėti, kad tai nėra kokie stebuklingi žodžiai, kurių dėka viens du trys pasiekiamas norimas svoris.  Integraliniame neuroprogramavime yra naudojamas  psichologijos mokslų daktaro, prof.S.Kovaliovo sisteminio darbo modulis, kurį atliekant,  žmogaus pasąmonė žingsnis po žingsnio yra „įtikinama“, kad lieknas kūnas yra būtent tai, kas padarys žmogų laimingu, jo gyvenimas taps įdomiu, turiningu, pilnaverčiu. Tada lieknėjimo procesas tampa kur kas lengvesniu ir paprastesniu.
Kaip įtikinti pasąmonę, kad geriau būti lieknam nei su viršsvoriu?

Kaip minėjau, yra visa sistema psichotechnologijų, kurias išdėstyti viename straipsnyje yra nerealu.  Portalo skaitytojams pateiksiu taip vadinamą išsukimų į viršų ir žemyn psichotechniką iš NLP (neurolingvistinio programavimo) bagažo. Paprastai žmogus nepasiekia norimo tikslo (mūsų nagrinėjamu atveju – norimo kūno svorio) dėl to , kad pritrūksta motyvacijos. Kaip sako prancūzų posakis: norėti reiškia galėti.  Vadinasi, jei žmogus nepasiekia norimo tikslo, jis nepakankamai stipriai nori. Pirmoji psichotechnikos dalis kaip tik padeda sustiprinti norėjimą.  Psichotechniką pateiksiu, remdamasi jos aprašymu S.Kovaliovo knygoje „Įvadas į neurotransformingą“.  Kad pasakojimas neatrodytų kaip sausas techninis aprašymas, pridėsiu galimus atsakymus mūsų nagrinėjama lieknėjimo tema.

Suformuluokit tikslą ir iš eilės užduokit sau klausimą „O ką tai man duos?“Tarkim, mūsų suformuluotas tikslas skamba taip: noriu tapti ir būti moterimi, kuri sugebės sulieknėti iki 60 kilogramų ir tokį kūno svorį išlaikys visą žemišką gyvenimą. 
– O ką tai man duos?
– Galėsiu pirkti man patinkančius rūbus ir juos nešioti.
– O ką tai man duos?
– Žiūrėsiu į veidrodį ir galėsiu sau pasakyti, kad aš graži.
– O ką tai man duos?
– Galėsiu išeiti į žmones ir jausiuos laisvai, bendraudama su bendraamžiais.
– Ir kada jau galėsiu laisvai bendrauti su bendraamžiais, ką tai man duos?
– Išliksiu atsipalaidavusi, linksma, pasitikinti savimi, kalbėdama su man patinkančiais vyrais.
– O ką tai man duos?
– Galėsiu sutikti sau tinkamą vyrą, kurį aš pamilsiu ir kuris pamils mane.
– O ką tai man duos?
– Džiaugsiuos mūsų bendravimu, su malonumu rūpinsiuos mylimu vyru ir leisiu jam rūpintis manimi, mėgausiuosi seksu.
– O ką tai man duos?
– Galimybę sukurti šeimą, save realizuoti kaip mylinčią ir mylimą žmoną.
– O ką tai man duos?
– Begalinį džiaugsmą!
– O ką man duos  begalinis džiaugsmas?
– Laimę ir mėgavimąsi gyvenimu!

Tokiu būdu suvokiu, kad tam, jog tapčiau laiminga, džiaugčiausi ir mėgaučiausi gyvenimu,  tereikia sulieknėti iki 60 kilogramų.

Ar tai reiškia, kad padidinus motyvaciją ir įtikinus savo pasąmonę, kad kūno lieknumas padarys mane laiminga, bus galima valgyti, ką nori, ir nebereikės sportuoti?

Pala, pala, mieloji Genovaite!  Jei žmogus žino, ko nori, ir netgi tada, jei jis pakankamai stipriai nori,  tikslo pasiekimas gali atrodyti neįmanomu, nes išlieka neaišku, kaip jį pasiekti.  Čia padeda antroji psichotechnikos dalis, kurios metu kaip tik išsiaiškinama, ką reikia daryti, norint sulieknėti.

Išsukimas į apačią prasideda nuo klausimo „Kas trukdo pasiekti šį tikslą?“  Išvardinus visą eilę problemų, pateikiame klausimą: „Kaip būtų galima išspręsti šią problemą?“

–Kas trukdo sulieknėti iki 60 kg?
1.Laikas nuo laiko užeina valgymo priepuoliai ir nieko negaliu su savimi padaryti.
2.Negaliu atsispirti saldumynams.
3.Gyvenu pagrindinai sėdimą gyvenimą, per mažai judu.

Panagrinėkime pirmąją problemą - laikas nuo laiko užeina valgymo priepuoliai ir nieko negaliu su savimi padaryti.
– Kaip būtų galima išspręsti šią problemą?
–Nežinau.
–Kaip būtų galima sužinoti, kaip išspręsti šią problemą?
–Būtų galima:1)paieškoti informacijos internete; 2)pasiteirauti pažįstamos, kaip jai pavyko sulieknėti; 3) kreiptis į specialistą.
–Kas trukdo (1) surasti informaciją internete?
–Niekas netrukdo.  Baigusi užduotį atsiversiu paieškos sistemą ir patikrinsiu, kokia informacija yra šiuo klausimu.
–Kas trukdo (2) pasiteirauti pažįstamos, kaip jai pavyko sulieknėti?
–Neturiu jos kontaktų.
–Kaip galėčiau sužinoti jos telefono numerį?
–Atrodo, kad viena mano pažįstama galėtų žinoti jos telefono numerį.
–Kas trukdo jos pasiteirauti?
–Niekas netrukdo.  Paskambinsiu jai rytoj ir pasiteirausiu.
–Kas trukdo(3)kreiptis į specialistą?
–Nežinau, koks specialistas galėtų padėti?
–Kaip galėčiau sužinoti?

Ir taip toliau...   Paskui  reikėtų analogiškai „išsukti“ žemyn iki paprasčiausių žingsnelių pomėgį saldumynams ir nejudrų gyvenimo būdą.

Dabar aišku, kad niekur nepabėgsi nuo maitinimosi įpročių keitimo ir fizinio aktyvumo didinimo.  Ir vistik noriu sugrįžti prie pradinio klausimo apie tai, kaip sumažinti apetitą.  Gal galite pateikti keletą būdų kaip tai padaryti, kad skaitytojams nereikėtų jų ieškoti internete, arba ieškantys internete skaitytojai norimą informaciją surastų būtent čia.

Galiu.  Šiuos būdus sužinojau S.Kovaliovo seminare „Lieknėjimo psichoterapija“.  Vienas iš jų yra taip vadinama „Katiliuko taisyklė“.  Įsivaizduokit, kad visus produktus, kuriuos ketinate suvalgyti, sumalate mėsmale arba sutrinate mikseriu, o gautą masę supilate į puodą.  Dabar šaukšteliu pakabinkite gautą košę ir ją paragaukite. Kaip atrodo ši masė?  Kaip ji kvepia? Koks jos skonis? Kaip į ją reaguoja jūsų organizmas?  Tai įsivaizdavus, labai tikėtina, kad jau norėsite kai kurių produktų atsisakyti.

Kitas būdas – „Protingos katės“ strategija. Mintyse išsirinkit produktus, kuriuos ketinate valgyti.   „Paimkit“ vieną iš jų.  Įsivaizduokit, kaip jis atrodo, kaip kvepia, koks jo skonis. O tada įvertinkit, ką jausite skrandyje po to, kai tą produktą suvalgysite, keletos valandų bėgyje.  Tą patį padarykte su kitais pasirinktais produktais.  Valgykite tik tuos, kuriuos “suvalgę“ jautėte pasitenkinimą ir malonumą. Aš, pavyzdžiui, kai gundausi suvalgyti torto gabalą, įsivaizduoju sunkumą skrandyje, apsivėlusius dantis, šleikštumą burnoje ir kaltės, kad nesusilaikiau, jausmą.  Man tai labai padeda atsisakyti torto.

Na, ir trečiasis būdas – psichotechnologija „Pasišlykštėjimas“.  Įsivaizduokit, kad vienoje rankoje laikote produktą, kuriam turite priklausomybę ir niekaip negalite jo nevalgyti.  O ant kitos rankos delno patalpinkite tai, kas gausis, jam praėjus virškinimo traktą.  Jau įsivaizduojate?  Tada greitu judesiu delnus sudėkite ir sumaišytą „produktą“ taip pat greitu judesiu prineškite prie burnos.  Garantuoju, kad jums kils pasišlykštėjimas.  Noras valgyti maistą, kuriam turite priklausomybę, ryškiai sumažės.

Dabar mes jau žinome, kaip padidinti motyvaciją lieknėjimui, nuo ko pradėti ir net kaip sumažinti apetitą.  Ko dar trūksta?  Jūs minėjote, kad integraliniame neuroprogramavime yra naudojamas sisteminis darbas.  Papasakokite nors trumpai, kokie etapai sudaro darbo lieknėjimo tema sistemą.

Prieš papasakodama apie psichoterapinio darbo lieknėjimo tema etapus, trumpai pristatysiu integralinio neuroprogramavimo psichoterapijoje taikomą Bendrąjį Sumanymo įgyvendinimo Modelį, kurį prof. Sergejus Kovaliovas sukūrė, nusižiūrėjęs į tai, kaip... Dievas tvėrė pasaulį.  Nesigilinant į įvairių krypčių skirtingus užvardijimus ir detales,  pasaulis buvo kuriamas tokia tvarka:  visų pirma buvo Sumanymas, po to buvo sukurtas Sąmonės laukas, toliau buvo formuojamas pradinio Vakuumas, po to sekė Laiko įjungimas, paskui –  visko užpildymas pirmine Energija, toliau – atitinkamų Erdvių organizavimas, ir galiausiai – Masės įforminimas. Būtent ši veiksmų tvarka yra naudojama taip vadinamuose S.Kovaliovo psichoterapinio darbo Moduliuose. 

Pažiūrėkim, į kokius etapus atitinkamai suskirstomas darbas lieknėjimo tema.  Visų pirma suformuluojamas tikslas (Sumanymas). Mūsų atveju – „Noriu tapti ir būti moterimi, kuri sugebės sulieknėti iki 60 kg“.   Tada didinama motyvacija šiam tikslui pasiekti. Paskui dirbama su įsitikinimais (Sąmonės laukas), kurie gali trukdyti lieknėti.  Pavyzdžiui: „Mūsų giminėje visos moterys apkūnios“ (=ir nieko čia nepadarysi), „Vyrai – ne šunys, ant kaulų nepuola“ (= tad nėra čia ko stengtis) ir kt. Toliau keičiami savęs vaizdiniai (Vakuumas).  Senasis vaizdinys „Aš – stora boba“, naujasis – „Aš pakankamai liekna“. Po to keičiami užsifiksavę trauminiai vaikystės išgyvenimai, dirbant su Apibendrinta Gyvenimo Linija (Laikas).  Pavyzdžiui, tai galėjo būti išgyventas alkis, kai tėvai kūdikį maitino griežtai pagal grafiką. Iš čia galėjo kilo pasąmoninė bazinė nuostata, kad maisto šiame pasaulyje trūksta, tad jei turi, tai valgyk, kiek telpa. Paskui sektų reikiamų resursų gavimas (Energija).  Po to – darbas su sąmonės dalimis, taip vadinamais Sąmoningais sąmonės vienetais, kurie veikia erdvėje (Erdvė).  Elementarus pavyzdys –žmoguje veikia dalis, norinti sulieknėti, tačiau kartu veikia ir kita dalis, norinti skaniai ir daug valgyti.  Tarp šių  sąmonės dalių vyksta „karas“.  Psichoterapijos metu likviduojamas šis prieštaravimas.  Galų gale sistema Sąmonė-Kūnas (Masė) yra „išvaloma“ nuo inkliudų. Šiame etape dirbama su trukdžiais, juntamais kūno lygmenyje.  Galiausiai suformuojama motyvacija naujam gyvenimui. 
Dar pridursiu, kad pilną Bendrojo Sumanymo įgyvendinimo Modelio versiją prof.S.Kovaliovas pirmą kartą pateikė 2015 m. birželio mėnesio seminare „Psichoterapinės praktikos integracija“, o dabar šis modelis jau aprašytas ir tik tik išėjusioje S.Kovaliovo knygoje „Efektyvumo ir laimingumo apybraižos“.

.