Trys dalykai, kurie trukdo surasti gyvenimo prasmę

Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistai gerai žino psichotechniką "Žaizda, kliūtis, demonas".  Ji naudojama tukdžių, stabdančių žmogų jo kelyje į tikslą, pašalinimui.  Seminare "Gyvenimo instrukcija" prof. S. Kovaliovas papasakojo, kaip šią psichotechnologiją galima panaudoti gyvenimo prasmės suradimui.

Šį video įrašą paruošiau su lietuviškais subtitrais.  Smagaus ir naudingo klausymo ir žiūrėjimo.

Video įrašas čia arba https://youtu.be/aOchCRGyYZM

Kokia tavo gyvenimo ateinančio etapo prasmė?

Anot visų laikų geriausio psichoterapeuto E. Eriksono psichoterapiniam darbui daug nereikia - tik dviejų kėdžių.  Prof. S. Kovaliovas cituoja šiuos Eriksono žodžius, ragindamas savo mokinius pradėti psichoterapinę veiklą.

Iš tiesų, didelių investicijų psichoterapiniam darbui tarytum nereikia.  Ir vis tik dviejų kėdžių neužtenka.  Nepastatysi juk tų dviejų kėdžių gatvėje.  Reikalinga patalpa, na ir visos paslaugos, susijusios su kambario eksploatacija.

Šiuolaikinė psichoterapija siūlo naują (jau dabar ir nevisai naujas) būdą - skaipu.  Vadinasi reikalingas kompiuteris, greitas internetas. O kur pasidėsi kompiuterį?  Vadinasi neapsieisi be stalo. Na, ir taip toliau. Ne viskas taip paprasta, tačiau įmanoma.

Gyvenimo kelio principai iš prof. S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija"

Pagaliau savaitgalis.  Šeštadienį nuo pat ryto ėmiausi subtitrų tvarkymo prof. S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija" 3-čiojoje dalyje, kurioje lektorius kalba apie gyvenimo principus.  Jie - kaip taisyklės, kaip kelio ženklai, kurių laikantis gyvenimo kelias bus saugus ir laimingas. 

Šį vebinarą klausiausi ne vieną kartą.  Ir kas kart randu vis ką nors naujo.  Kiekvienas principas - tai atskira tema visam straipsniui.  Apie juos galima kalbėti ir kalbėti. Pavyzdžiui, vienas iš principų yra 

VISKAS, KAS ATSITINKA TAVO GYVENIME,

YRA GALIMYBĖS.

Net nemalonumai, kuriuos tau tenka išgyventi, yra galimybė tau tobulėti, vystytis, augti dvasiškai.  Tai treniruotės tavo kantrybės vystymui, mokėjimui susikaupti, sutvirtėti.  Juk sakoma, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.

Gyvenime nėra nieko, ko nebūtų galima panaudoti. Tik mes dažnai atsisakome tų galimybių, kurias siūlo gyvenimas.

Andre Morua savo knygoje "Trys Diuma" pasakė įdomų dalyką: "Kiekvienam žmogui dienos bėgyje suteikiama ne mažiau penkių galimybių iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą".

O rusų poetas Ilja Silvinskis tam teiginiui atitarė: "Visas mūsų gyvenimas, koks jis bebūtų, yra praleistų galimybių pasaulis".

Taip kad būkite budrūs ir nepraleiskite gyvenimo siūlomų galimybių. Net šio video perklausymas gali tapti kardinalių pokyčių galimybe.

Taigi, trečiąją vebinaro dalį rasite ČIA.

Arba čia https://youtu.be/YYiMIkIBkKo

Smagaus ir naudingo klausymo!

Kodėl vieniši žmonės dažniau serga

Spaudoje ir internete apstu informacijos, kad vieniši žmonės dažniau nei gyvenantys santuokoje serga įvairiomis  ligomis. Mokslinių tyrimų metu atskleista, kad jų imuninė sistema yra silpnesnė.  

Iš kitos pusės,  pateiktas tyrimas buvo darytas, atsižvelgiant tik į tris kriterijus – amžių, lytį ir šeimyninė padėtį – todėl vienareikšmiškai teigti, kad gyvenimas santuokoje padeda išlikti sveikam, nebūtų teisinga.   Peršasi mintis, kad yra dar kažkoks sveikatos palaikymui reikšmingas bruožas (bruožai), kuris labiau paplitęs tarp santuokoje gyvenančių žmonių, nei tarp vienišių. 

E.Cvetkovas knygoje „Ieškant prarastojo aš“ pateikia psichologinių priežasčių, kurios sukelia organizmo veiklos sutrikimus, sąrašą.  Čia išvardintos širdies ligas sukeliančios priežastys yra:

Meilė iš tiesų svarbu, bet kartu būtina sugebėti savo meilę valdyti

Arūno Maniušio nuotr.

Aš jau buvau minėjusi, kad kiekvieno seminaro pradžioje prof. S.
Kovaliovas pasakoja jo paties parinktą alegoriją, geriausiai išreiškiančią seminaro medžiagą.  Pateiksiu čia istoriją, kuri buvo papasakota seminaro „Meilės ir artumo psichoterapija“.

Beje, tą kartą S.Kovaliovas pasakojo ne alegoriją, o čekų rašytojo Karelo Čapeko apsakymą „Tikroji Romeo ir Džiuljetos istorija“ iš ciklo „Apokrifai“, kur autorius savitai traktuoja žinomus istorinius mitus.

Čia perpasakosiu Karelo Čapeko istorijos apie Romeo ir Džuljetą versiją, nes man nepavyko rasti šio kūrinio, išversto į lietuvių kalbą internete.

Ką daryti, jei prapuolė noras gyventi?

Viktoras Fraklis

Ką daryti, jei prapuolė noras gyventi? Kaip gyventi, kai lieka tik nerimas dėl ateities ir baimė prarasti viską, kas brangu?

Tokiais atvejais verta prisiminti Viktorą Franklą, kuris karo metus išgyveno koncentracijos stovykloje, stebėjo savo likimo brolius ir atskleidė keturis dalykus, kurie net pačiomis žiauriausiomis nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis padeda išlaikyti norą ir valią gyventi:

Alegorija ir persikas

Sufijų mokytojas kiekvienos pamokos pabaigoje papasakodavo mokiniams alegoriją, tačiau mokiniai ne visada suprasdavo, tų pasakojimų prasmę.

Kartą į Mokytoją kreipėsi vienas mokinys, prašydamas paaiškinti alegorijos prasmę.

- Atsiprašau, kad nesusiprotėjau  tai padaryti pats ir nepaaiškinau, apie ką kalba alegorija. – pasakė Mokytojas.  – Pripažindamas tavo teisumą, pavaišinsiu tave persiku.

Paprasčiausias būdas nutraukti manipuliaciją – tiesiai paklausti: „O kokia man iš to nauda?“

Arūno Maniušio nuotr.

Visi girdėjom apie manipuliavimą ir netgi miglotai įsivaizduojame, kas tai yra. Manipuliacija – tai slaptas poveikis kitam žmogui, siekiant sau naudos. Manipuliatorius lyg ir sako tiesą, tačiau kartu jos nepasako iki galo.

Pavyzdžiui, mama nenori išleisti paauglės dukros į šokius, tačiau nenori apie tai tiesiai pasakyti, todėl prašo mergaitę pasilikti namuose, nes jai skauda galvą ir nesinori būti namuose vienai. 

Šeši pasyvumo veidai ir kaip jie trukdo siekti naudingų tikslų

Arūno Maniušio nuotr.

Kodėl taip sunku pradėti veikti savo sumanymų įgyvendinimui?  Pirmoji ir pagrindinė priežastis – pasyvumas. Apie pasyvumą yra sukurta Šifų (kurią papildė S. Kovaliovas) teorija, pagal kurią žmogus tik paviršiniame lygyje kalba, kad nori kažką pakeisti, o gilumoje visai to nesiekia ar net priešingai – visaip stengiasi išvengti to, kas galėtų nukreipti jį į naudingą veikimą.  Pasyvumas pasireiškia šešiais elgesio būdais:

Nors sekundei susimąstykit, ar jūs turite savo norimo gyvenimo koncepciją

Arūno Maniušio nuotr.

Šis tekstas - S. Kovaliovo seminaro „Psichogenetinė psichoterapija ir Antineurotinis modulis“ (2016 m. sausio 16-17 d.d.) stenogramos vertimas į lietuvių kalbą. Tai profesoriaus pasakojimas, kuria linkme žmonės  turėtų kreipti  savo mintis, ko iš tikrųjų jie turėtų siekti, kad jų gyvenimai taptų sėkmingi ir laimingi.


Jūs gi žinote šimtosios beždžionės efektą. Prisiminkit - kai šimtoji beždžionė pradėjo plauti saldžiąsias bulves ir jau šimtas beždžionių jas plovė, visos archipelago beždžionės ėmė plauti saldžiąsias bulves.  Taip pasireiškė informacijos perdavimo morfiniu lauku efektas.

Kiek reikia žmonių, norint įgyvendinti svarbų poveikį?

Tokiu būdu išeina, kad, norint įgyvendinti svarbų poveikį kokiai tai teritorijai, pakanka, kad vienodai galvotų kvadratinė šaknis iš pusantro procento toje teritorijoje gyvenančių žmonių.  Girdite? Tik tiek.  Makarišos formulė.

Kaip atrasti savo pašaukimą, kai nežinau, ar tikrai tinku tai veiklai

Sveiki, kai kalbama apie savęs, savo pašaukimo ieškojimo temas ar apie tai, ką studijuoti, dažniausiai minimas mokyklinio amžiaus periodas - "koks aš esu, ko noriu gyvenime'' visur tik ir kalbama, kad žmogus turi sužinoti mokykliniu laiku. O ką daryti 22 metų ar vyresniam žmogui, kuris savęs nepažįsta, yra baigęs studijas, bet nejaučia, kad tai jo sritis? Kaip jam save pažinti? Kaip suprasti savo gabumus, polinkį kažkuriai sričiai?

Jaučiu, kad savęs gerai nepažįstu ir bijau, kad mano pamąstymai "visai norėčiau tą ir tą studijuoti, tas ir tas būti'' tėra įsivaizdavimas, jausmas, kad neturiu realaus suvokimo apie savęs tinkamumą vienai ar kitai sričiai ir tą sritį pabandžiusi galiu skaudžiai savimi nusivilti. Kodėl taip yra? Gal su manimi kažkas negerai? Sutrikęs ''aš'' vaizdas ar panašiai? Ir kaip save geriau pažinti? Kaip man atrasti save, savo pašaukimą?

Rasuolė

Kaip kvailas riteris kovojo su slibinu

G. Piekuras "Slibinas"

Papasakosiu vieną labiausiai man patinkančių alegorijų.

Ėjo riteris dykuma. Pakeliui jis jau neteko žirgo, pametė šalmą ir šarvus.  Tik kalaviją vis dar nešėsi su savimi. Riteris buvo alkanas ir ištroškęs.

Staiga priekyje jis pamatė ežerą. Apsidžiaugė riteris ir nuskubėjo, kiek jėgos leido, link vandens. Tačiau ant ežero kranto ilsėjosi trigalvis slibinas.  Riteris čiupo kalaviją ir puolė į mūšį su slibinu.  Kovojo dieną, kovojo antrą.  Jau dvi slibino galvos voliojosi ant žemės. Trečią kovos dieną ir slibinas, ir riteris parkrito ant žemės, netekę jėgų. Ir tada slibinas paklausė:

Prasmė ne tik suteikia gyvenimui sparnus, bet ir prailgina žmogaus gyvenimą

L.Švanienės nuotr.

Prof. S. Kovaliovo seminaro „Antieidžingo psichoterapija“ metu buvo tiek įspūdžių ir tiek darbo, kad nebeturėjau jėgų kažką tokio svarbaus išskirti, kad galėčiau pasidalinti su savo tinklaraščio skaitytojais.  Išsimiegojusi savo lovoje namuose, ir euforijai atlėgus, jau galiu pasidalinti kai kuriomis mintimis.

 

Priežasčių, kodėl žmonės sensta (ir sensta būtent taip, kad senatvė tampa baisiausiu gyvenimo etapu) yra labai daug, tačiau iš jų galima išskirti dvi pagrindines priežastis: entropijos kaupimasis ir prasmių tolesniam gyvenimui nebeturėjimas.  Entropiją paliksiu kitiems kartams, o šiandien atkreipsiu dėmesį į prasmių turėjimo svarbą.  S. Kovaliovas netgi paminėjo, kad galima sužinoti, kiek liko žmogui gyventi pagal tai, kiek ir ką jis dar nori nuveikti šiame gyvenime.

 

Kaip ryškiausias ir labai liūdnas pavyzdys to, kad neturėdamas dėl ko gyventi, žmogus greitai iškeliauja į dausas, yra tie atvejai palyginus dar stiprių vyrų, kurie išėję į pensiją (ar net artinantis pensijai), staiga suserga neišgydoma liga ir per pusmetį metus numiršta. Tikriausiai, ir jūs girdėjote ne vieną tokį atvejį.

Esu varginamas nerimo, nemigos, beviltiškumo jausmo, panikos priepuolių, baigiu prieiti savąjį skardį

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ateis ta diena, kuomet klausiu Jūsų patarimo. Priežastis ta, jog labai bijau, kad kas nors iš skaitytojų išsiaiškins mano tapatybę, ir tai, jog nemėgstu kalbėti apie savo problemas. Tačiau aš nebeturiu jokių kitų variantų. 

Jau ne vienerius metus mane kankina nerimas, tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad vis giliau grimztu į bedugnę. Jaučiuosi neapsakomai vienišas, kadangi visi draugai, kuriuos esu turėjęs mane apleido. Liko keletas žmonių, su kuriais palaikau ryšius, bet vargu, ar juos galima pavadinti draugais. Itin akivaizdu, jog aš jiems sukeliu tik negatyvias emocijas, ir bendravimas su manimi jiems labiau kaip darbas, dėl to, jog išpeštų asmeninės naudos. Dėl šios priežasties retai palieku namus, laiką leidžiu vienas, nors mano amžiaus asmeniui tai toli gražu neturėtų būti būdinga.

Žmogaus gyvenimo etapai įvairiais rakursais

Arūno Maniušio nuotr.

ŽMOGAUS GYVENIMO ETAPAI (2)

Tęsinys. Pradžia čia.

„ Žmogaus gyvenimo etapai“ –  vienas  S. Kovaliovo straipsnio „Apie integralinį neuroprogramavimą“ skirsnis, kurį dėl jame pateikiamos medžiagos kiekio padalinau į dvi dalis. Pirmoje dalyje S. Kovaliovas pasakojo apie vitališkumą ir nuo ko jis priklauso bei išskyrė dvi žmogaus gyvenime puses. Pirmojoje gyvenimo pusėje žmogus mokosi išgyventi (išgyvenimo lygis), ir tik antroje gyvenimo pusėje (tikrojo gyvenimo lygis), jei ją pasiekia, pradeda iš tikrųjų gyventi džiaugsmingai, sėkmingai, laimingai. O dabar skaitytojų dėmesiui pateikiu antrąją šio skirsnio dalį.
                                                                                                                                 Linga Švanienė

Žmogaus gyvenimo etapų (kartu jie yra ir vystymosi lygiai) koncepcija yra tokia globali ir visaapimanti, kad jai aprašyti paskyriau visą knygą „Kaip gyventi, kad gyventum“, o dabar jau matau, kad knygą galima (ir reikia!) papildyti ir perrašyti. Nauja informacija veržiasi srautu – tiesiog iš visų žmogaus gyvenimiškos veiklos „plyšių“. Šiame straipsnyje man teks apsiriboti greitakalbe.

Visur, kur galima gyventi, galima gyventi gerai

Arūno Maniušio nuotr.

Sergejus Kovaliovas:
Pagrindinis mūsų uždavinys – teisingai suformuoti visiškai naują pasaulėžiūrą savo, kitų, pasaulio ir Dievo atžvilgiu. Vadovaudamiesi esama pasaulėžiūra, dabartiniu mūsų sukurtu pasaulio modeliu patekome į aklavietę, pajutome visišką beprasmybę.

Klausėte apie depresiją. Aš nesiruošiu pasakoti šio fenomeno teorijos, nors ją puikiai išmanau kaip psichologijos mokslų daktaras. Vis tik noriu pasakyti štai ką. Kai Harvardo mokslininkai atliko tyrimus, kodėl tokia trumpa mūsų gyvenimo trukmė, savo nuostabai jie išsiaiškino: mes mirštame ne todėl, kad geriame alkoholį ir rūkome. Yra šalių, kuriose geriama ir rūkoma kur kas daugiau. Pasirodo, kad mes mirštame iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo. Kartoju: iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo! Ir toks mirštamumas – tai lyg protestas ir migracija: čia gyventi nebegaliu, iš čia aš išeisiu. Tokia perspektyva nedžiugina.

Apie vitališkumo didinimą ir kaip S. Kovaliovas išsprendė dilemą „Pinigai arba gyvybė“

Arūno Maniušio nuotr.

ŽMOGAUS GYVENIMO ETAPAI (1)

Ištrauka iš S. Kovaliovo straipsnio "Apie integralinį neuroprogramavimą". Kitas šio straipsnio dalis galite rasti čia.

Tikriausiai, ne kartą pagalvojote, kodėl mes, gyvendami tame pačiame mieste, šalyje ar/ir pasaulyje, gyvename labai skirtingai. Lyg vieno daugiaaukščio namo gyventojai. Žemutiniuose aukštuose gyvenantys uosto šiukšlių dvoką, o gyvenantys viršutiniuose mėgaujasi peizažais ir gaiviu oru... Atmetę įprastą atsakymą „todėl, kad jie – vagys!”, ir įsigilinę, tai kur kas įdomiau, pamatysim, kad esant  vienodoms sąlygoms (t. y. atmetus priklausymą skirtingiems klaniniams sluoksniams ir kitus dalykus), tie, kurie kažko gyvenime pasiekė, pasižymi gerokai didesniu gyvybingumu, o tiksliau – sugebėjimu išgyventi (šiek tiek vėliau suprasite, kodėl panaudojau būtent šį žodį).  Integraliniame neuroprogramavime tai išreikšta vitališkumo koncepcija: apibendrintu sugebėjimu vykdyti gyvenimišką veiklą, kuri vyksta netgi labai nepalankiose sąlygose ir aplinkybėse.

Po eilinio nusivylimo atrodė, kad nebeturiu daugiau ką prarasti. Kokie gali būti sprendimai?

Arūno Maniušio nuotr.

Labas, aš – Ligita, neslėpsiu savo vardo. Susidūriau su labai rimta problema, nežinau, ką daryti. Jaučiuosi labai pasimetusi. Man 17 metų, gyvenu kurortiniame mieste, neturiu mamos. Ji mane paliko, kai buvau dar mažutė.

Augau su tėčiu, man buvo gerai, kol jis nepadėjo gerti. Mokykloje mane lydėjo patyčios, buvau labai užsisklendusi, bijojau bendrauti, labai rūpėjo kitų jausmai. Pakeičiau mokykla, niekas nepasikeitė.

Aš susipažinau su mergaite, kuri buvo panašaus likimo. 2014-ųjų vasarą ji pabėgo iš namų dėl visai neaiškios priežasties. Taip atsidūriau policijoj, ten susipažinau su pareigūne, kuri man buvo maloni, ėmiau ja pasitikėti. Tačiau prieš keletą mėnesių pareigūnė nuo manęs nusisuko, paliko vieną su savo problemomis. Supratau, kad buvau jai reikalinga tik tol, kol turėjau informacijos.

Tai sužinojusi, aš nuleidau rankas. Pasidaviau. Bandžiau nusižudyti, vos neiškeliavau ten aukštai. Manęs vos neišvežė į psichiatrijos ligoninę. To nebijojau. Tiesiog žinojau, kad aš daugiau nebeturiu ką prarasti...

Alegorija apie keturias laisves

Arūno Maniušio nuotr.

Alegoriją apie keturias laisves prof.S.Kovaliovas papasakojo vieno seminaro metu.  Bandžiau surasti internete šį pasakojimą, norėdama pasitikslinti, kaip jis skamba originaliai, nes man atrodo, kad profesorius kai kada pritaiko pasakojimus savo dėstomai medžiagai, juos šiek tiek koreguodamas ar net nuo savęs prikurdamas. Deja, šį pasakojimą pavyko užtikti tik savo kolegos tinklaraštyje, o jis be abejo jį perpasakojo pagal S.Kovaliovą.  Tad ir aš jį papasakosiu taip, kaip girdėjau seminaro metu:

Mokiniai paklausė Mokytojo:
-Kas yra laisvė? Mokytojas atsakė:
-Apie kokią laisvę kalbate?  Jų yra mažų mažiausiai trys.

Pirmoji laisvė – tai kvailumas. Kvailumas arklio, kuris numeta jam nusibodusį raitelį, nesuprasdamas, kad po kurio laiko gaus tik dar kietesnį balną, dar smarkiau įtemptas vadžias ir aštresnius pentinus.

Antroji laisvė – apgailestavimas. Tai jūreivio arba skęstančio laivo keleivio laisvė, kai jie kabinasi už nuolaužų, vietoj to kad plauktų link gelbėjimosi valčių.  Ir kartu su nuolaužomis nuskęsta.

Trečioji laisvė – viltis.  Tai laisvė daigelio, kuris atkakliai kabinasi už akmens ir išauga į galingą medį tik todėl, kad supranta, jog lenktis reikia prieš tuos, kurie stipresni, kad nesulaužytų, tačiau pirmai progai pasitaikius  iškart keliasi. Ir jis išlieka ir auga todėl, kad nusileidžia ten, kur jis silpnas.

- Ir tai viskas? – paklausė mokiniai.

-Ne, yra dar viena laisvė, ketvirtoji, tačiau ji ne visiems pasiekiama. Tik išrinktiesiems. Tiems, kurie sutapatina savo Gyvenimo Kelią su tuo Keliu, kurį jiems numatė Didžioji Siela.  Tiems, kurie leidžia Didžiajai sielai juose ir per juos veikti.  Ir todėl jie visada pasiekia norimą krantą netgi tada, kai nėra tikri, link kokio tikslo reikia eiti.  Kaip pavargęs plaukikas atsiduoda bangų ir tėkmės valiai, ir upė pati jį išneša į reikiamą krantą, o ne daužo per akmenis.

Apie žmonijos gyvenimo modelius ir polinkį į kraštutinumus

Nepalas. Arūno Maniušio nuotr.

Egzistuoja du gyvenimo modeliai.

Pirmasis: gyvenimas – nenutrūkstantis būties lygio kėlimas.  Tiksliau, ne būties, o buities.  Gyvenimas laikomas pavykusiu, jei įsigijot stadiono dydžio jachtą at net visą aviaparką  ir t.t. Ir jei gyvenimas nusisekė, tai galų gale galit sau leisti tapti šiek tiek „šventu“,  prisidėdamas prie labdaros.  Šis gyvenimo modelis tapo norma europietiškoje civilizacijoje.  Į šį modelį jau linksta ir netgi Rytai.  Šalys, kurios tradiciškai buvo giliai dvasingos, dabar perima poziciją, kad Dievą mylėti geriau šiltnamio sąlygomis.

Antrasis kelias – gyveni skurdžiai, klubus apjuosęs medžiagos atraiža, su dubenėliu ryžių dienai, bet tu – dvasingas žmogus.  Kartais maudaisi Gange, kartais, keldamas pavojų savo gyvybei, geri iš jo vandenį, bet svarbiausia žinai, kad tai – šventas, dvasingas gyvenimo kelias.