Meilė nėra priklausomybė. Meilė – tai meilė.

Pateiksiu dar vieną seminaro dalyvės klausimą ir prof. Sergejaus Kovaliovo atsakymą.

-Sergejau Viktorovičiau, sakoma, kad pranašu savo tėvynėje nebūsi..

S.Kovaliovas:
-Yra dar tikslesnis amerikiečių posakis:  ekspertas – tai vaikinas ne iš mūsų miesto.

Seminaro dalyvė:
-Mano psichologinės problemos yra susijusios su artimais man žmonėmis. Kai čia mokydamasi stengiuosi gautas žinias realizuoti savo šeimoje, tai artimieji, švelniai tariant ir grubiai išsireiškiant...  Patarkite, prašau, kaip reanimuoti santykius su savo artimaisiais.

S.Kovaliovas:
-Labai paprastai. Reikia jiems paaiškinti, kad jūs turite pilną teisę gyventi taip, kaip norite, nes tai - jūsų gyvenimas, ir tik jūs sprendžiate, koks jis turi būti. Paaiškinkite jiems, kad jūs nesiruošiate reikalauti, kad jie gyventų, kaip jūs norite. Tokiu būdu jie neturi net mažiausios teisės vadovauti jūsų gyvenimui.

Blogis pasireiškia tada, kai nėra Dievo

Еnšteinas jaunystėje

Internete perskaičiau įdomią istoriją apie Enšteino jaunystę.  Kyla įtarimas, kad tai gali būti ne visai tikras įvykis, bet svarbiausia, kad istorija man patiko, ir kilo noras ja pasidalinti su savo blogo skaitytojais.

Paskaitos metu profesorius studentams uždavė klausimą:
-Ar viską, kas yra pasaulyje, sukūrė Dievas?

Vienas studentas atsakė:
-Viską sukūrė Dievas.

Tada profesorius pastebėjo:
-Jei Dievas viską sukūrė, tai reiškia, kad jis sukūrė ir blogį. O atsižvelgiant į tai, kad apie mus sprendžiama pagal mūsų darbus, reiškia Dievas, sukūręs blogį, ir pats yra blogis.

Tėvo vaidmuo žmogaus gyvenime

Prieš keletą metų atsakinėjau į VLmedicina dienraščio redaktorės Genovaitės Privedienės klausimus. Informacija, manau, aktuali ir šiandien, tad šį interviu patalpinsiu ir savo svetainėje.

Koks yra tėvo vaidmuo šeimoje, vieta vaiko gyvenime? Ar vaikui reikalingas tėvas?

Prieš keletą metų internetiniame mamyčių klube rašiau atsakymą į vienos susirūpinusios mamytės paklausimą apie kūdikio verkimą, kai jį paima tėtis. Tėvelis, nesuprasdamas, kodėl taip vis atsitinka, jautėsi atstumiamas, įsižeisdavo. Vaikučiui tada buvo mažiau nei metai. 

Atsakiau tada mamytei, kad ji nuramintų tėvelį – jo laikas dar neatėjo. Iki pusantrų metų mažylis vis dar jaučiasi mamos dalimi, todėl saugiausia jam būti su mama. Tėčio vaidmuo šiuo laikotarpiu - padaryti viską, kad mamytė jaustųsi puikiai. Taip jis geriausiai prisidės ir prie mažylio gerovės.

Šeimoje blogai, be šeimos dar blogiau

Arūno Maniušio nuotr.

Kiekvienam normaliam žmogui, vyrui ir moteriai, itin svarbi yra šeima, santuoka, meilė. Tačiau su šeima šiais laikais vyksta kažkas keisto.  Yra labai daug vienišų moterų ir vienišų vyrų, o tos poros, kurios susikūrė seniai ar visai neseniai, skiriasi.  Vyksta kažkoks skyrybų bumas.

Kaip pirmąją priežastį, įtakojusią tokią situaciją, prof. S. Kovaliovas nurodo pačios santuokos struktūros pasikeitimą.    Kitaip sakant, santuokinių santykių struktūra pasikeitė, o žmonės nesugebėjo prie to prisitaikyti.

Meilė, bėgant laikui kinta.  Juk būdamas  20, 30, 40 metų žmogus myli skirtingai. Ilgainiui turi atsirasti fenomenali meilės rūšis – prisirišimas. Tik meilė-prisirišimas garantuos tokius santykius, kai net gilioje senatvėje sutuoktiniai bus vienas kitam atrama.

Kaip atskirti, ar yra meilė-prisirišimas?  Tai padaryti galima užduodant sau klausimus: ar galėsiu į tave pasiremti, jei man bus blogai; ar galėsiu tavęs paprašyti pagalbos ir jos sulaukti? Jei atsakymai teigiami, tai meilė-prisirišimas yra.

Šeimą labiausiai paveikė moterų emancipacija. Vyrai ir moterys pradėjo uždirbti panašiai po lygiai. Atsirado karjerinė santuoka, t. y. santuoka, kurioje abudu rūpinasi karjera.

Jei anksčiau, moteris save paskirdavo motinystei ir vaikams, tai dabar ji turi vardan motinystės nutraukti karjerą.

Pasikeitė ir sekso vaidmuo šeimoje. Šiais laikais tapo natūralu, kad ne tik vyras, bet ir moteris iš sekso gauna malonumą.    Be to, atsiradus kontracepcijai, moterys nebebijo pastoti, ir gali laisvai mėgautis seksu.

 Šeimos instituciją paveikė ir naujas požiūris į skyrybas. Daugelis dabar mano, kad skyrybos yra normalus dalykas.

Pailgėjusi gyvenimo trukmė sutuoktiniams iškėlė naujų problemų, nes iš namų išėjus vaikams, vyras ir žmona turi iš naujo sukurti savo santykius.

 Sąmoningas atsisakymas nuo tradicinės šeimos šablonų, taisyklių, vertybių, sumaišė kriterijus, pagal kuriuos galima suprasti, kad santuoka yra sėkminga.

Štai, anksčiau šeima buvo laikoma gera jei: vyras negeria, nemuša, nupirko šaldytuvą, televizorius yra, stovime eilėje mašinai gauti. O dabar moteris visa tai gali gauti pati.

Anksčiau  meilė buvo iki grabo lentos o dabar seksas ne visada pretekstas pažinčiai. Anksčiau iki vestuvių nebuvo galima, dabar galima. Dabar galima viskas, ko tik norisi.

O tų norų diapazonas platus: vienkartinis seksas; partnerė skirtingam seksui; draugiškas seksas; arba- partnerė poilsiui; arba - partnerė apsilankymui teatre, arba, arba, arba...

Tikėtina, kad čia išvardintos dar ne visos priežastys, įtakojusios šiuolaikinės šeimos krizę.  Kaip tokioje situacijoje išsaugoti šeimą?  Mokytis.  Mokytis sutuoktinyje įžvelgti individualybę, išskirtinį nepakartojamą žmogų.  Mokytis meilės-prisirišimo. Esant reikalui, kreiptis į psichoterapeutą. Ir tai daryti ne dėl kažkokios šeimos išsaugojimo, o dėl savęs, nes nieko geresnio už šeimą, kurioje galima jaustis saugiu, būti suprastu, kartu augti ir tobulėti, dar nėra sukurta.

Pagal S.Kovaliovą

Kaip padidinti mylimojo ištikimybės tikimybę

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, kaip ir dauguma istorijų, manoji susijusi su mylimu vyru. Esame poroje beveik porą metų, vos praėjus savaitei po pažinties gavau raktą nuo jo buto ir apsigyvenome kartu. Esu nelengvo būdo - reikli, kritiška, kategoriška, savininkiška ir pavydi (man 28 metai).

Tačiau ilgainiui gavau informacijos apie pamilto vyro žaidimus su kitomis moterimis. Viena jų - buvusi kolegė. Su kita bendravimas buvo draugiškas, tačiau su flirtu - tai man taipogi nepatiko.

Iš mano pusės atsirado daug pykčio, nusivylimo, santykiai pradėjo byrėti. Aš stengdavausi prisitaikyti, tačiau neleidau jam suprasti, kad toleruosiu bendravimą su kitomis.

Vieną dieną į rankas pateko jo pašto dėžutė, su pamirštais ištrinti išsiųstais laiškais. Skaičiau, virė pyktis, nusivylimas, neapykanta. Vėl buvo kolegė (ištekėjusi ir turinti vaikų), kuri guosdavo jį, siekė artumo ir akivaizdžiai flirtuodavo. Supratau, kad jos iniciatyva buvo didesnė. Skaudžiausia tai, kaip jis dalinasi, jog manęs nemyli ir neketina kurti šeimos. Tie žodžiai mane sužlugdė. Apie šeimą kalbėdavome, vaikų tema sudėtingesnė dėl kitų priežasčių. Širdyje tikėjau, kad šie santykiai dar gali būti gražūs.

Ką daryti, kad jis vėl norėtų būti su manimi?

Sveiki, esu jauna mergina, kuri patiria labai daug streso meilės reikaluose. Prieš du metus susipažinau su vienu vaikinu, kurį pamilau labai greitai, kaip ir jis mane. 2 mėnesius viskas buvo puiku, kol nepasimylėjau su juo. Vėliau pradėjome pyktis labai dažnai, nesveikai jo pavydėjau, drausdavau beveik viską, o po kurio laiko sužinojau, kad man visada meluodavo viską, nors maniau, kad klauso. Abu esame ne kartą verkę vienas dėl kito. Nenorėjau, kad jis gertų, būtų su draugais, nes jo draugai ištvirkę, todėl bijojau netekti jo... Jis net kai pykdavomės yra nekartą mane labai stipriai sumušęs, bet aš vistiek norėjau būt su juo. Nekartą išsiskyrę buvom 2 savaitėm, bet susitaikydavom. Jis man sakydavo, kad per dažnai susitikinėjam, per daug bendraujam.

Vieno išsiskyrimo metu jis susirado kitą merginą, o aš irgi susiradau. Tas kitas vaikinas 100 kartų buvo geresnis už buvusį,  Po 6 mėnesių išsiskyrimo atsitiko taip, kad buvęs vaikinas bandė mane susigrąžinti, sakė, kad suprato, kokią klaidą padarė, verkė, ir ką? Ir palikau aš tą kitą vaikiną ir grįžau prie buvusio. Dabar mudu kartu, bet jis vėl nenori būti, sako, kad nemyli manęs, sako, kad labiausiai norėjo būti su ta kita mergina.

Šeimyniniai santykiai – rimtas gyvenimo projektas

Arūno Maniušio nuotr.

Santykių pradžioje du įsimylėję žmonės vienas kitą supranta iš pusės žodžio. O kartais ir jo nereikia.  Ir jiems atrodo, kad tokia situacija tęsis visą gyvenimą. Įsitikinimo, kad dviejų balandėlių laukia laiminga ateitis negalėtų sugriauti jokie perspėjimai.

Tačiau praeina kiek laiko, susižavėjimas kažkur išgaruoja, rožiniai akiniai nukrenta ir vietoj pasakų princesės atsiranda eilinė višta, o vietoj nuostabaus princo – nupešiotas gaidelis.

Ko niekada nepasakys profesionalus astrologas

Rimtas profesionalas astrologas, taip pat ir psichologas, niekada nepateiks griežto verdikto, kuris neduotų žmogui pasirinkimo.  Laisvė turi daug lygių, todėl išeičių visada yra ne viena.

Kaip neatsargus gydytojo žodis gali turėti neigiamos įtakos ligos eigai, taip astrologų, būrėjų prognozės gali paveikti jomis tikinčio žmogaus gyvenimą.  Gerai, jei tos prognozės teigiamos.

Šiame trumpame video S. Kovaliovas piktinasi neprofesionalia astrologe-psichologe, kuri nurodė merginai, svajojančiai apie šeimą, geriau būti meiluže nei kurti šeimą.  Profesoriaus pasipiktinimas suprantamas.  Tikiuosi, teisingai supras neprofesionalios astrologės kritiką jos profesionalūs kolegos.

Video filmukas yra su lietuviškais subtitrais.  Malonaus ir naudingo klausymo.

Stengtis ar nesistengti atrodyti idealiu žmogui, kuriam nori patikti?

Atrodytų, koks kvailas klausimas, nes mes tiesiog natūraliai stengiamės pasirodyti geresniais prieš žmogų, kuriam norime patikti. Kedename savo plunksneles, išreiškiame savo gerąsias savybes, maskuojame net ir nežymius trūkumus.

Trumpalaikiuose santykiuose tai pavyksta ir veikia.  Tačiau jei bendraujame ilgiau, yla vėliau ar anksčiau išl5s iš maišo.  Vargu ar tai teigiamai paveiks jūsų santykius su tuo žmogumi.

Apsikabinau su žmogumi, nedrįsau net pajudėti,ir pasaulis tiesiog išnyko

Vakar į blogą įkėliau pokalbį su konkurso „Aprašyk savo meilės istoriją, susijusią su integraliniu neuroprogramavimu“ laimėtoją  Liudmilą iš Kijevo. Priminsiu, kad tokiu būdu ji laimėjo nemokamą dalyvavimą S.Kovaliovo seminare „Meilės ir meilės santykių psichoterapija“.

Maloniai nustebau, skaipu gavusi iš Liudmilos jos konkursinę istoriją.  Palyginus su mano pokalbio aprašymu, jos žodžiais papasakota istorija kur kas spalvingesnė, tokia emocionali ir gyva.  Skubiai ją išverčiau į lietuvių kalbą ir keliu į savo blogą.

Metus ar du girdėjau Visatos šnabždėjimą: Kovaliovas, Kovaliovas. Laikas nuo laiko išgirsdavau tą pavardę, neaišku kokiu būdu jis atsirado mano draugų sąraše, matydavau įvairių praktikų ir technikų pavadinimus. Tačiau atkakliai visa tai ignoravau. Nekreipiau dėmesio ir viskas!

Kaip priimti sau tinkamą sprendimą, kai žemė slysta iš po kojų

Laukiuosi dar tik kokios 6 savaitės. Tai pirmas vaikelis (nuo mylimo vyro). Nežinau, ką daryti – šeštadienį buvome draugės gimtadienyje, visiems pasakėm, kad laukiuosi...  Kadangi pavargau, pati pirmoji nuėjau miegoti. Naktį jau visi prigėrė, laksto kas kur, tik negirdžiu savo draugo. Galvoju, nulipsiu ir pažiūrėsiu, ką beveikia. Ogi nueinu, iš dušo išeina mano mokyklos draugė, ir žiūriu, stovi mano draugas... Abu teigė, kad nieko nebuvo, kad tik kalbėjosi. 

Abiem netikiu. Žinau, kad mano draugas draugavo su kita, buvo neištikimas porą kartų. Tai pasitikėjimo nėra. Bet jis sako, kad mane myli, kad su manimi jis pasikeitė... Man sunku jam atleist. Jis prisiekinėja, kad nieko nedarė ir nedarys, kad aš jo žmogus ir pan. 

Ką man daryti? Jau nebežinau, ar noriu to vaiko, jau nieko nebenoriu... 

Prisiminkim penkias meilės kalbas

Arūno Maniušio nuotr.

Pasirodžius Gary Chapman‘o knygai apie penkias meilės kalbas, tapo kur kas paprasčiau suvokti, kodėl taip yra, kad santykiuose tarp žmonių, ir ypač sutuoktinių, ne visada galima vadovautis kitų sėkminga patirtimi.

Viena Amerikoje gyvenanti klientė skundėsi, kad vyras apiberia ją gražiais žodeliais, po tūkstantį kartų sako „myliu“, „tu pati gražiausia“, „tu pati puikiausia“, bet nepakels užpakalio nuo kompiuterio, kad nuramintų verkiantį vaiką, nenupirks gėlės žiedo, jau nekalbant apie brangesnę dovaną.

Kaip gali sugadinti gyvenimą tėvų palinkėjimas „Kad tik tu būtum laimingas."

Tikriausiai, daugelis iš savo tėvų esame girdėję palinkėjimą „Kad tik tu būtum laimingas.“  Atrodo, kas čia blogo.  Tėvai myli vaikus ir nori jiems paties geriausio. Ir vis tik šioje frazėje slypi pavojus. 

Įsivaizduoju, kad dabar su nustebimu ar net pykčiu žiūrite į mane: „Apie kokį pavojų tu kalbi?  Kas tokioje nekaltoje natūralioje frazėje gali būti blogai?!“

Tiesa, nieko blogo neatsitiks, jei šią frazę vaikas priims kaip pranešimą, kad „aš tave myliu.“, „tu man esi brangus.“, „linkiu tau viso geriausio“.  Tačiau pavojus pasireiškia tada, kai vaikas pasakymą „Kad tik tu būtum laimingas.“ priima kaip užduotį, kaip priesaką, kaip kažką tokio privalomo.

Meilė iš tiesų svarbu, bet kartu būtina sugebėti savo meilę valdyti

Arūno Maniušio nuotr.

Aš jau buvau minėjusi, kad kiekvieno seminaro pradžioje prof. S.
Kovaliovas pasakoja jo paties parinktą alegoriją, geriausiai išreiškiančią seminaro medžiagą.  Pateiksiu čia istoriją, kuri buvo papasakota seminaro „Meilės ir artumo psichoterapija“.

Beje, tą kartą S.Kovaliovas pasakojo ne alegoriją, o čekų rašytojo Karelo Čapeko apsakymą „Tikroji Romeo ir Džiuljetos istorija“ iš ciklo „Apokrifai“, kur autorius savitai traktuoja žinomus istorinius mitus.

Čia perpasakosiu Karelo Čapeko istorijos apie Romeo ir Džuljetą versiją, nes man nepavyko rasti šio kūrinio, išversto į lietuvių kalbą internete.

Vaikystėje patirtas mamos meilės trūkumas širdyje atvėrė bedugnę tuštumą

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Turiu problemą jau daugelį metų, niekaip negaliu jos išspręsti. Mama - žmogus kuriam turiu jausti didelę meilę, bet jaučiu tik sąžinės priekaištą. Pradėsiu nuo vaikystės, kad užaugau savaitiniam vaikų daržely. Vasaras praleisdavau kaime pas senelius. Mama mus augino viena, ir suprantu, kad jai buvo sunku.

Problema, kad augau be mamos meilės. Ji visą dėmesį ir rūpestį skyrė vyresniam broliui, savo draugėmis ir gyvenimo draugo paieškom. Neatsimenu, kad mane būtų pasisodinus ir kalbėjus apie mano problemas - darželyje, mokykloje, vėliau paauglystėje. Jokių pokalbių nebuvo, daugiau tik griežtumas, auklėjimas, pamokslai ir pan. 

Trys meilės komponentai ir santykių rūšys, kai trūksta vieno ar dviejų komponentų

Arūno Maniušio nuotr.

Pakalbėkim apie meilę.  Robertas Stenbergas teigia, kad meilę sudaro trys komponentai:

ARTUMAS (bendrystės, vienybės jausmas),

AISTRA (pasireiškianti seksualiniuose santykiuose),

ĮSIPAREIGOJIMAI.

Penkiasdešimtmečiai: netyčia susitikome feisbuke, ėmėme susirašinėti ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, noriu kreiptis į jus patarimo, nes nebežinau, kaip elgtis. Pati esu visiems patarėja visais gyvenimo klausimais, bet keista, sau padėti niekaip negaliu.

Man greitai 50 metų, jis pora metų vyresnis. Mokėmės vienoje mokykloje, kurį laiką draugavome. Tada man atrodė, kad jį be proto mylėjau. Paskui išsiskyrėme. Prieš gerus metus netyčia susitikome feisbuke, persimetėme žodeliu kitu, paskui – laiškais. Ilgainiui ėmėme susirašinėti kasdien, vėliau skambintis ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę. 

Abu esam vedę, turim šeimas. Gan keista, kad vėl įsimylėjom. Nė dienos neiškenčiam vienas kitam nepaskambinę. Kartu suprantam, kad mes negalim būti kartu, negalim draskyti šeimų. Bet ką mums daryti su savo  jausmais? Ar jie praeis?

Šeimos modelis: žmona - kaip mama, vyras – kaip vaikas

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, ilgai galvojau, kad su savo problemomis galiu susitvarkyti viena, deja, dabar jau manau, kad klystu. Esu jau nebe maža mergaitė, pati viską suvokiu, bet nieko ryžtingo iki šiol padaryti negaliu. 

Su vyru susituokę esam jau 5 metus. Prieš tai draugavome 5 metus. Turime sūnelį. Viskas pas mus šeimoje atrodo gerai, tol, kol vyras neišgeria alkoholio. Tai būna retai, bet kai būna, tiesiog visus gražius dalykus "užmuša" jo vienas poelgis. Jis VISADA išgėręs išeina iš namų. 

Gerokai vyresnis draugas - ar verta bendrauti?

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

aš esu Dovilė (vardas pakeistas). Aš esu 18 metų mergina. Susipažinau su daug vyresniu vaikinu (jis 14 metų už mane vyresnis). Aš dievinu bendravimą su juo. Jis yra geras žmogus. Bendraujame pusę metų. Jis rodo dėmesį, yra rūpestingas.

Tačiau tas amžiaus skirtumas... Bendraujant nesijaučia jo labai, na tik jam, iš jo pusės. Vis pasako, kad man 18, o jam jau 32, ir tai man nepatinka (nors iš dalies jį suprantu). Tačiau jis vis sako, kad jam labai patinku ir tai parodo.

Kažkas užrakina mane iš vidaus, ir negaliu išsipasakot, kaip man sunku

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena, rašau jums, nes nebežinau, kur kreiptis. Esu gana jauna mergina (17m.). Gyvenu viena Lietuvoje jau metai, nes tėvai išvykę į užsienį. Turiu kelis draugus, bet turiu ir didelę problemą - nemoku niekam papasakoti savo bėdų. Visada visus išklausau, patariu jiems, kiek galiu, b

et pačiai prasiverti neišeina. Nesvarbu, kad viduje jaučiuosi labai blogai... Paskutinius 3 mėnesius net neišėjo verkti, todėl iš sielvarto pradėjau save žaloti. Kai tai dariau, man palengvėdavo savaitei. Atrodo, išspausdavau iš savęs visą skausmą, visas problemas, bet praėjus savaitei, viskas vėl susikaupdavo.