Kaip padidinti mylimojo ištikimybės tikimybę

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, kaip ir dauguma istorijų, manoji susijusi su mylimu vyru. Esame poroje beveik porą metų, vos praėjus savaitei po pažinties gavau raktą nuo jo buto ir apsigyvenome kartu. Esu nelengvo būdo - reikli, kritiška, kategoriška, savininkiška ir pavydi (man 28 metai).

Tačiau ilgainiui gavau informacijos apie pamilto vyro žaidimus su kitomis moterimis. Viena jų - buvusi kolegė. Su kita bendravimas buvo draugiškas, tačiau su flirtu - tai man taipogi nepatiko.

Iš mano pusės atsirado daug pykčio, nusivylimo, santykiai pradėjo byrėti. Aš stengdavausi prisitaikyti, tačiau neleidau jam suprasti, kad toleruosiu bendravimą su kitomis.

Vieną dieną į rankas pateko jo pašto dėžutė, su pamirštais ištrinti išsiųstais laiškais. Skaičiau, virė pyktis, nusivylimas, neapykanta. Vėl buvo kolegė (ištekėjusi ir turinti vaikų), kuri guosdavo jį, siekė artumo ir akivaizdžiai flirtuodavo. Supratau, kad jos iniciatyva buvo didesnė. Skaudžiausia tai, kaip jis dalinasi, jog manęs nemyli ir neketina kurti šeimos. Tie žodžiai mane sužlugdė. Apie šeimą kalbėdavome, vaikų tema sudėtingesnė dėl kitų priežasčių. Širdyje tikėjau, kad šie santykiai dar gali būti gražūs.

Ežeras ir fontanas

Netoli ežero buvo įrengtas fontanas.  Tylus ir ramus ežeras žiūrėdavo į fontaną ir pavydėjo jam čiurlenimo, amžino judėjimo, purslų, žėrinčių saulėje, ir besižavinčių juo žmonių akių. 

- O kad aš būčiau toks žavingas, kaip šis gražusis fontanas! - galvojo ežeras. - Koks jis nuostabus, gyvas, dainuojantis ir šokantis.  Praeivių žvilgsniai jį glosto, vaikų rankutės gaudo jo purslus.  Joks žmogus nepraeis nesustojęs ir nepasidžiaugęs jo gaiviu čiurlenimu.  O aš tik niekuo nepasižymintis ežeras.  Nei gilus, nei didelis, nei kažkuo ypatingas.  Ir žmonės tik retkarčiais sustoja ant mano kranto ir žiūri į tolį,nes mano vanduo nejudrus, o peizažas vienodas.

Metų metus fontanas stebėjo tylųjį ežerą ir labai jam pavydėjo.

-Koks jis ramus! - galvojo fontanas.- Jis niekam nesistengia padaryti įspūdžio.  Jis gali ramiai sau leisti būti savimi. Ir tai pritraukia žmones. Jie stovi ant jo krantų, žiūri į ramų vandenį ir patys nurimsta.  O kiek man reikia stengtis rangytis, čiurlenti, kad į mane atkreiptų dėmesį.  Kaip aš nuo to pavargau.  Koks laimingas ežeras! Jis nieko nelinksmina, nieko nedaro, o yra mėgstamas toks, koks yra.  Kas ateitų manęs pažiūrėti, jei vieną kartą nustočiau bėgęs.  Nėra labiau apgailėtino vaizdo nei neveikiantis fontanas.  Bet ką atiduočiau, jei galėčiau su juo susikeisti vietomis!

Pagal B.Ferrero