Ar tyliu, ar sakau, kaip jaučiuosi, mano vyras galvoja, kad jį puolu

Nebe pirmą kartą susiduriu su tokia situacija, kurioje mane apima neviltis. Domiuosi psichologija, esu pasiekusi tokią stadiją, kad jau gana dažnai atskiriu tai, kaip jaučiuosi, ir kaip elgiuosi, suprantu, kad kilus konfliktui, geriausia visada kalbėti pirmu asmeniu, konflikto metu stengiuosi kaip įmanoma vengti kitų ankstesnių situacijų minėjimo, apibendrinimų ir pan. 

Deja, nepaisant visų mano žinių ir įgūdžių, su vyrais vis iš esmės užstringu tokiose pačiose situacijose. Tarkime, pradeda vykti kažkas, kas manęs netenkina, arba mane žeidžia. Tarkime, dabartiniuose santykiuose paskutinius du – tris mėnesius nuolat girdėdavau “aš užsiėmęs”, “man reikia eiti”, “aš turiu daug darbo” ir pan.  

Po nemažo kiekio tokių pasikartojimų, kai įsitikinau, kad man nesivaidena, tiesiog nustojau siekti dėmesio, kurio iki tol visuomet siekiau švelniu, kaip man atrodė būdu, domėdamasi, kaip sekėsi, teiraudamasi, kuo jis užsiėmęs, ir t.t. ir pan. Tai daryti nustojau, nes vis tiek neveikia.

Šeimoje blogai, be šeimos dar blogiau

Arūno Maniušio nuotr.

Kiekvienam normaliam žmogui, vyrui ir moteriai, itin svarbi yra šeima, santuoka, meilė. Tačiau su šeima šiais laikais vyksta kažkas keisto.  Yra labai daug vienišų moterų ir vienišų vyrų, o tos poros, kurios susikūrė seniai ar visai neseniai, skiriasi.  Vyksta kažkoks skyrybų bumas.

Kaip pirmąją priežastį, įtakojusią tokią situaciją, prof. S. Kovaliovas nurodo pačios santuokos struktūros pasikeitimą.    Kitaip sakant, santuokinių santykių struktūra pasikeitė, o žmonės nesugebėjo prie to prisitaikyti.

Meilė, bėgant laikui kinta.  Juk būdamas  20, 30, 40 metų žmogus myli skirtingai. Ilgainiui turi atsirasti fenomenali meilės rūšis – prisirišimas. Tik meilė-prisirišimas garantuos tokius santykius, kai net gilioje senatvėje sutuoktiniai bus vienas kitam atrama.

Kaip atskirti, ar yra meilė-prisirišimas?  Tai padaryti galima užduodant sau klausimus: ar galėsiu į tave pasiremti, jei man bus blogai; ar galėsiu tavęs paprašyti pagalbos ir jos sulaukti? Jei atsakymai teigiami, tai meilė-prisirišimas yra.

Šeimą labiausiai paveikė moterų emancipacija. Vyrai ir moterys pradėjo uždirbti panašiai po lygiai. Atsirado karjerinė santuoka, t. y. santuoka, kurioje abudu rūpinasi karjera.

Jei anksčiau, moteris save paskirdavo motinystei ir vaikams, tai dabar ji turi vardan motinystės nutraukti karjerą.

Pasikeitė ir sekso vaidmuo šeimoje. Šiais laikais tapo natūralu, kad ne tik vyras, bet ir moteris iš sekso gauna malonumą.    Be to, atsiradus kontracepcijai, moterys nebebijo pastoti, ir gali laisvai mėgautis seksu.

 Šeimos instituciją paveikė ir naujas požiūris į skyrybas. Daugelis dabar mano, kad skyrybos yra normalus dalykas.

Pailgėjusi gyvenimo trukmė sutuoktiniams iškėlė naujų problemų, nes iš namų išėjus vaikams, vyras ir žmona turi iš naujo sukurti savo santykius.

 Sąmoningas atsisakymas nuo tradicinės šeimos šablonų, taisyklių, vertybių, sumaišė kriterijus, pagal kuriuos galima suprasti, kad santuoka yra sėkminga.

Štai, anksčiau šeima buvo laikoma gera jei: vyras negeria, nemuša, nupirko šaldytuvą, televizorius yra, stovime eilėje mašinai gauti. O dabar moteris visa tai gali gauti pati.

Anksčiau  meilė buvo iki grabo lentos o dabar seksas ne visada pretekstas pažinčiai. Anksčiau iki vestuvių nebuvo galima, dabar galima. Dabar galima viskas, ko tik norisi.

O tų norų diapazonas platus: vienkartinis seksas; partnerė skirtingam seksui; draugiškas seksas; arba- partnerė poilsiui; arba - partnerė apsilankymui teatre, arba, arba, arba...

Tikėtina, kad čia išvardintos dar ne visos priežastys, įtakojusios šiuolaikinės šeimos krizę.  Kaip tokioje situacijoje išsaugoti šeimą?  Mokytis.  Mokytis sutuoktinyje įžvelgti individualybę, išskirtinį nepakartojamą žmogų.  Mokytis meilės-prisirišimo. Esant reikalui, kreiptis į psichoterapeutą. Ir tai daryti ne dėl kažkokios šeimos išsaugojimo, o dėl savęs, nes nieko geresnio už šeimą, kurioje galima jaustis saugiu, būti suprastu, kartu augti ir tobulėti, dar nėra sukurta.

Pagal S.Kovaliovą

Geriau būti laimingam nei teisiam

Seminaras baigėsi, serifikatai išdalinti. 
Nuotraukoje aš (dešinėje) su seminaro dalyve.

Štai ir baigėsi dar vienas įtemptas savaitgalis Kijeve transliuojamame S.Kovaliovo seminare "Šeimyninių santykių psichoterapija".

Išvargusi, alkana, bet kartu ir patenkinta sėkmingai atliktu darbu ėjau vakarėjančia didžiulio miesto gatve ir pajutau pažįstamą kvapą.  Net stabtelėjau iš nuostabos: juk taip apie save praneša žydinčios liepos.  Pakėliau galvą ir pamačiau, kad iš tiesų stovėjau po dideliu medžiu, kurio šakose tvinko pumpurai, o patys drąsiausi jau skleidė savo purias galveles ir liejo ypatingą aromatą į šilto vakaro glėbį.

- Dar tik birželio pradžia, - nustebau. - o čia jau pražydo liepos!

Įkvėpiau pilna krūtine ir pasukau link kioskelio, prekiaujančio vaisiais ir daržovėmis.  Čia akis masino raudoniu degančios braškės, kurių nenusipirkti tiesiog nebuvo įmanoma. Tiesą sakant, tokią mintį ir puoselėjau, keliaudama link man žinomo kioskelio. Į krepšelį dar nusileido ir persikų maišelis - atstatinėsiu jėgas gyvais vitaminais.


Inovacinių psichotechnologijų institute seminaras, skirtas šiai aktualiai šeimyninių santykių temai, buvo pravestas pirmą kartą.  Prof. Sergejus Kovaliovas, integralinio neuroprogramavimo kaip savarankiško psichoterapinio metodo autorius kaip visada buvo darbingas ir energingas.  Seminaro dalyviai gavo pilną modulį psichotechnologijų, įgalinančių keisti sutuoktinių santykius įvairiais aspektais.

Raudona gija seminaro dienas lydėjo mintis, kad geriau būti laimingam nei teisiam.  Ginčų ugnelė, kilusi aiškinantis, kuris yra teisus, atima daug energijos, laiko ir gali peraugti į gaisrą.  Pykčiai, nuoskaudos, ambicijos - dalykai, kuriuos nesunkiai galima nugesinti psichotechnikomis, o rasti gilumines konfliktų priežastis, geriau suprasti save bei partnerį gali būti ne taip paprasta, todėl psichoterapeuto kaip trečio asmens pagalba būtų labai naudinga.

Dar vienas svarbus dalykas buvo iškeltas seminare - norint pakeisti santykius, nėra būtina, kad abu sutuoktiniai lankytųsi pas psichoterapeutą.  Šeima yra sistema, o keičiantis vienai sistemos daliai, norint nenorint, keičiasi ir kitos sistemos dalys.  Tuo labiau, kad mes bendraujame ne tiek su pačiais sutuoktiniais, kiek su jų projekcijomis, esančiomis mūsų galvoje.  Pasikeitus projekcijai, keičiasi ir gyvi santykiai realybėje.

Kitaip nei ankstesniuose seminaruose,  S. Kovaliovas kvietė į sceną  ne tik pavienius dalyvius, išdrįstančius viešai atsiverti, bet ir poras.  Tai buvo puiki demonstracija, kaip dirbti su abiem sutuoktiniais kartu.

Visko, kas vyko seminare, papasakoti neįmanoma, nes naujų žinių, praktikos buvo tikrai daug.  Šiandien esu pavargusi, tai daiktus kelionei į lagaminą susikrausiu rytoj.  O šiandien dar suvalgysiu braškę kitą, truputį pašmirinėsiu po internetą ir migsiu.  Ryt laukia kelionė  atgal į Lietuvą.

Kada moterys laimingiausios

Chaimas Šapira, lietuvių kilmės matematikas, filosofas, psichologas, populiarus lektorius, gyvenantis Izraelyje, kartą tarp savo studentų pravedė apklausą, prašydamas juos išvardinti laimingiausias gyvenimo akimirkas.

Apklausos rezultatai, kaip jis pats išsireiškė, jį šiek tiek nuvylė. Studentės vardino tokius dalykus (beje, jie kartojosi dažnoje anketoje):

Arba darbas, arba aš!

Tik iš pirmo žvilgsnio ultimatumas „Arba darbas, arba aš!“ gali pasirodyti kvailas.  Juk be darbo nebus materialinės gerovės visai šeimai.  O be materialinės gerovės  šeimyniniai santykiai vegetuos, visos jėgos bus skirtos išgyvenimui.

Žiūrint iš kitos pusės, vienam sutuoktiniui “prapuolus” darbe, kitas gali pajusti dėmesio, pokalbių, leidžiamo kartu laiko su partneriu trūkumą, kurio nepakeis prabangus kilimas, ekskliuzyvinis pietų servizas, ar jau trejus metus iš eilės neišpildomas pažadas artimiausią vasarą kartu vykti į egzotišką šalį.

Šeimyniniai santykiai – rimtas gyvenimo projektas

Arūno Maniušio nuotr.

Santykių pradžioje du įsimylėję žmonės vienas kitą supranta iš pusės žodžio. O kartais ir jo nereikia.  Ir jiems atrodo, kad tokia situacija tęsis visą gyvenimą. Įsitikinimo, kad dviejų balandėlių laukia laiminga ateitis negalėtų sugriauti jokie perspėjimai.

Tačiau praeina kiek laiko, susižavėjimas kažkur išgaruoja, rožiniai akiniai nukrenta ir vietoj pasakų princesės atsiranda eilinė višta, o vietoj nuostabaus princo – nupešiotas gaidelis.

Stengtis ar nesistengti atrodyti idealiu žmogui, kuriam nori patikti?

Atrodytų, koks kvailas klausimas, nes mes tiesiog natūraliai stengiamės pasirodyti geresniais prieš žmogų, kuriam norime patikti. Kedename savo plunksneles, išreiškiame savo gerąsias savybes, maskuojame net ir nežymius trūkumus.

Trumpalaikiuose santykiuose tai pavyksta ir veikia.  Tačiau jei bendraujame ilgiau, yla vėliau ar anksčiau išl5s iš maišo.  Vargu ar tai teigiamai paveiks jūsų santykius su tuo žmogumi.

Kaip tapti tėvais dar prieš kūdikio gimimą

Arūno Maniušio nuotr.

Aš esu už vyro dalyvavimą gimdyme, maniškis iš pradžių sakė, kad dalyvaus, bet dabar apsigalvojo, sako: "Tau labai skaudės, tu labai šauksi, man širdis plyš bežiūrint". Manau, jis tiesiog bijo,  o gal dar apsigalvos? Iki gimdymo dar liko 4 mėn".

Sveika, tavo laiškutyje jaučiu pasimetimą dėl to, kad vyras atsisakė dalyvauti gimdyme.  Iš vienos pusės tu  matai  jo baimę, tačiau ir tau pačiai neramu dėl to, kas tavęs laukia, todėl nori, kad nelengvu metu šalia būtų  artimas žmogus.  Iš tavo žodžių girdžiu, kad tikiesi, jog vyras dar apsigalvos. 

Kontraktas šeimyninei laimei - 1

Visas mėnuo praėjo, kol po pirmojo prof. S. Kovaliovo laidos įrašo su lietuviškais subtitrais pasirodymo, pagaliau buvo paruoštas antrasis įrašas. 

Šeimyninio gyvenimo taisyklės, padedančios sutuoktiniams išlaikyti darną, meilę ir laimę

Arūno Maniušio nuotr.

Neretai pasitaiko, kad šeimyninis laivas sudūžta barnių audrose.  Bėda tame, kad mūsų nemoko, taisyklių, kurios padėtų vieningai tempti šeimyninį jungą ir netgi padaryti šį procesą maloniu.  Tokios taisyklės yra, ir tiesiog gaila, kad tiek mažai žmonių jas žino.

Bandau užpildyti šią nežinojimo spragą, surašydama laimingo šeimyninio gyvenimo taisykles, kurias išvardino prof. S.Kovaliovas video laidoje “Kontraktas laimei (šeimyniniame gyvenime)”.

Kalbant apie galimybę palaikyti darnius santykius šeimoje, reikia prisiminti, kad kiekviename žmoguje yra trys ego būsenos: Vaikas, Tėvas ir Suaugęs. Santuokoje svarbu, kad vyro ir žmonos ego būsenos būtų patenkintos viena kita.

Kaip suvaldyti valdingąją anytą?

Arūno Maniušio nuotr.

Ne viename laiškutyje jaunos mamytės skundžiasi savo anytomis. Kai kurie pasakojimai net sukrečia.  Štai vienas iš jų:

Anyta – velnio pramanyta

Mano vaikelis dar net negimęs, o vyro mama ne tik pasakė, kad mano vyras vedė "paskutinę išnaudotoją", bet dar vyrui  pasakė, kad vaikas ne jo, ir, kas skaudžiausia,  palinkėjo, kad jo vaikas  gimtų išsigimęs, su kokia liga arba išvis gimtų negyvas, o man pasakė, kad geriausia būtų, kad gimdymo metu ir aš su vaiku kartu mirčiau...

 Suprantu, kad tokiais atvejais su anyta norisi nutraukti visus įmanomus ryšius.  Ačiū Dievui, tokios baisuoklės, atviru veidu linkinčios blogo tiek savo anūkui, tiek marčiai, pasitaiko retai, ir pritariu, kad nuo jų reikėtų laikytis atokiau. 

S.Kovaliovas laidoje "Šeimyninė gerovė arba kontraktas laimei - 2" su lietuviškais subtitrais

2017 m. sausio 22 d., sekmadienis - man šventė.  Dar praėjusiais metais buvau sau išsikėlusi uždavinį paruošti nors vieną savo mokytojo Sergejaus Kovaliovo youtube talpinamą laidą "Propsichologija" su lietuviškais subtitrais.

Idėja šiam darbui kilo, kai feisbuko grupėje "Psichologija paprastai", paskelbus nuorodas į S. Kovaliovo laidas, pasirodė komentarai su prašymu pateikti informaciją lietuviškai.  Nevisi lietuviai gerai moka rusų kalbą.  Ypač jaunimo tarpe vis daugiau asmenų visai nemokančių šios kalbos.

Tokiu būdu man kilo mintis paruošti nors keletą laidų su lietuviškais subtitrais.  Jei kyla mintis, ieškai būdų, kaip tai įgyvendinti.

Jei žmona reikalautų, kad vyras ją mylėtų aštuonis kartus per naktį... (apie sutuoktinių vaidmenis šeimoje)

Arūno Maniušio nuotr.

Vakar kalbėjom apie  sutuoktinių vaidmenis šeimoje.  Buvo išvardinti net 9 vaidmenys: šeimos aprūpintojo, šeimininko ar šeimininkės,  mažo vaiko prižiūrėtojo, vaikų auklėtojo, seksualinio partnerio, pramogų organizatoriaus, subkultūros organizatoriaus, atsakingo už ryšius su giminėmis bei šeimos psichologo. 

Vyras ir žmona tuos vaidmenis pasiskirsto tarpusavyje taip, kaip jiems tinka ir kaip abiem (!) pritinka. 

Šeimos vaidmenų sąrašas klasikinėje ir egalitarinėje šeimose

Arūno Maniušio nuotr.

Šeimyniniame gyvenime vyras ir žmona atlieka tam tikrus vaidmenis, kurių tinkamas pasiskirstymas sukuria santykiuose tvarką. Galima sakyti, kad vaidmuo išreiškia dinaminį statuso aspektą. 

Sudėtingai pasakyta?  Pateiksiu pavyzdį.  Tarkim tu šeimoje turi šeimininko statusą.  Vadinasi, tu atlieki šeimininko vaidmenį.

Kaip vystosi santykiai šeimoje, kai vienas iš sutuoktinių materialiai išlaiko kitą

Lingos Švanienės nuotr.

Neretai šeimose pasitaiko tokie santykiai, kai vienas sutuoktinis dirba ir pilnai išlaiko nedirbantį sutuoktinį.  Tokiu būdu šeimoje neišlaikomas „imti ir duoti“ balansas. Duodančiuoju klasikinėje šeimoje paprastai būdavo vyras, bet šiais laikais dažnai šią rolę vykdo moterys, išlaikydamos savo antrąją pusę.

Pasižiūrėkime, kas laukia tokių porų, ir kaip neišvengiamai vystysis jų santykiai.

Natūralu, kad atskirais šeimyninio gyvenimo momentais vienas gali duoti daugiau, vėliau situacija gali išsilyginti ar net pasikeisti. 

Ar tuoktis nėščiai, ar palaukti, kol gims vaikutis?

Sveiki, laukiuosi pirmo vaikučio, man dabar 13 savaičių. Su draugu jau esame kartu trejus metus, planuojame ateitį kartu. Dabar iškilo dilema: ar tuoktis, kad vaikas gimęs turėtų pavardę, to, aišku, nori mūsų tėvai. Ar palaukti, kol vaikas gims, paaugs, ir tada nueisim prie altoriaus. Pamenu, kad jauna būdama sakiau, kad "iš reikalo netekėsiu". Myliu savo vyrą, bet jei dabar tuokčiausi, tai tikrai atrodytų kaip "iš reikalo". Kaip pasielgti?

Sveika, 

Gyvenimas tiek susituokus, tiek susidėjus turi ir savų pliusų, ir minusų.  Jų šį kartą nenagrinėsiu, nes laiškutyje aiškiai išsakai savo poziciją, kad prie altoriaus eiti planuojate.  Šiuo metu tau rūpi išspręsti dilemą, kada tai geriausia padaryti: dabar ar vėliau.  Pabandykim atskirti su tuo susijusius  klausimus.

Vaiko pavardė

Tave neramina, kad nesusituokus gimęs vaikutis negalės turėti savo tėvo pavardės.  Skubu tave nuraminti. Abiems tėvams pageidaujant, nepriklausomai, ar jie susituokę, ar ne, vaikučiui gali būti suteikiama tėvo pavardė.

Kiek reikia pakeisti įsitikinimų, kad sutikčiau tinkamą vyrą ir sėkmingai ištekėčiau

Arūno Maniušio nuotr.

Vakar gavau iš buvusios klientės laišką.  Viena iš problemų, dėl kurios su ja dirbome, buvo gyvenimo draugo suradimas ir ją tenkinančių santykių su juo sukūrimas.  Laiške moteris rašė, kad ruošiasi vestuvėms ir kad jos džiaugsmo netemdo netgi ta dokumentų ruošimo valakita, kurią reikia įveikti, norint užregistruoti santuoką Vokietijoje.

O prieš pusmetį 35 metų išsiskyrusi ir su sūneliu atvykusi į svetimą šalį moteris buvo visai pasimetusi ir niekaip negalėjo patikėti, kad jos noras dar kartą ištekėti, ir ištekėti sėkmingai, gali tapti realybe.

Labiausiai nustebino jos pasakojimas apie apsilankymą pažinčių biure, kur jai pasakė, kad ištekėti tokio amžiaus moteriai, ir dar su vaiku, ir dar ne gražuolei praktiškai nėra šansų.  Pala, pala, paklausiau, ar tikrai jūs buvote pažinčių klube? Gražuolėms netekėjusioms dvidešimtmetėms nereikalingos jų paslaugos.

Vieną dieną gražiai kalba, kitą dieną šaukia, kad skirsis...

Arūno Maniušio nuotr.

Vyrui 42 m., 12 m. serga išsėtine skleroze. Iš šalies nepasakytum, kad sergantis. Paskutiniais metais jis pradėjo elgtis keistai: kalbėdavo, kad jam nedaug liko gyventi, kad išeis, su šeima negyvens ir pan. Dar vėliau pradėjo vėlai grįžti arba visai negrįžti ir naktį, ignoruoti šeimą. Visi stengėsi įtikti, galvojo, kad tai dėl ligos, pasirodo, ligonis pradėjo tikra ta žodžio prasme paleistuvauti (sms, flirtai, susitikinėjimai).

Ligonis ir toliau gyvena šeimoje, tačiau labai ją traumuoja, kalba, kad skirsis, bet tai tik kalbos, žmona pasiūlo išeiti, bet, deja. Ypač traumuojami vaikai, tačiau jie labai prisirišę prie jo ir žmona kenčia, nenorėdama draskyti vaikams širdelių.

Posakis „jei pavydi, reiškia – myli“ yra neteisingas

Arūno Maniušio nuotr.

Pradėsiu nuo alegorijos, kurią sugalvojau pati.

Kartą gyveno mergaitė, kuriai vis trūko meilės.  Netgi ne tiek pačios meilės, kiek įrodymų, kad kitas ją myli.  Ir ištekėjo ji už pavydaus vyro, kuris visą savo laisvalaikį skirdavo meilės jai įrodinėjimui:  ją sekė, kad nežiūrėtų į kitus vyrus, kaltindavo išdavystėmis, vadindavo parsidavėle, kas valandą reikalaudavo įrodymų, kad ji yra jam ištikima.  Bet visa tai mergaitės nepripildydavo meile, net gi priešingai – ji jautė savyje didėjančią skaudžią tuštumą, ir vis labiau ir labiau jai trūko meilės.

Kol vieną kartą mergaitė suprato, kad posakis „jei pavydi, reiškia – myli“ yra neteisingas.  Šitai supratusi mergaitė įsidrąsino ir paliko vyrą. Gyvendama viena, ji išmoko mylėti save ir ta meile užpildyti vidinę tuštumą. Ir tik tada, kai pamilo save, ji tapo moterimi, sugebančia mylėti ir priimti kito meilę.

Šalia savęs niekaip negaliu įsivaizduoti bendraamžio ar tik šiek tiek vyresnio vaikino

V.Pukiriovas "Nelygi santuoka" 1862 m.

Sveiki. Net nežinau, nuo ko pradėti, nes galvoje sukasi daugybė minčių, kurias sunku surikiuoti. Tačiau kasdien tampa vis sunkiau gyventi su problemomis, kurių matyt pati prisikuriu, o paskui niekaip negaliu išspręsti.

Man yra 23 metai ir iki šiol nesu turėjusi beveik jokių rimtesnių santykių, nes dažniausiai pati surandu priežasčių atstumti vaikinus ir jų man rodomą dėmesį. Esmė yra tame, kad šalia savęs niekaip negaliu įsivaizduoti bendraamžio ar tik šiek tiek vyresnio vaikino. Dažniausiai, net nepabendravusi, susidarau išvadas, kad jie nesubrendę, neatsakingi, nerimti, todėl neturėčiau švaistyti laiko beprasmiams santykiams, kurie neturi jokios ateities. Mane visada žavėjo vyresni vyrai, pokalbiai su jais atrodydavo įdomūs ir prasmingi, o visų svarbiausia, kad jų požiūris į gyvenimą dažniausiai primindavo manąjį, kuriame nėra vietos jaunatviškoms kvailystėms ir lengvabūdiškumui.

Daugiau, nei prieš metus mano gyvenime atsirado vienas vyras, kuris puikiai atitiko mano įsivaizduojamą idealą. Laikas, praleistas su juo  buvo nepamirštamas, turėjome daug bendrų interesų, o kai jis būdavo šalia, jaučiausi tikrai laiminga. Tačiau, nusprendžiau nutraukti santykius, nors iki šiol dėl to gailiuosi. Man labai jo trūksta, nors kasdien stengiuosi įtikinti save, kad pasielgiau teisingai. Kad nėra normalu susitikinėti su 30 metų vyresniu vyru, kuris turi tik šiek tiek už mane jaunesnę dukterį. Tačiau jaučiuosi taip, lyg būčiau praradusi patį svarbiausią žmogų savo gyvenime ir jokio kito, panašaus į jį niekada nebesutiksiu. Niekas manęs nebedžiugina ir nieko nebenoriu, tik paskambinti jam, atsiprašyti, pasakyti, kad klydau ir noriu jį susigrąžinti. Tačiau žinau, kad mano šeimai būtų sunku su tuo susitaikyti, o draugai taip pat sureaguotų neigiamai dėl tokio mano sprendimo. Neįsivaizduoju, kaip turėčiau elgtis ir ką daryti, kad gyventi taptų nors šiek tiek lengviau.