Kaip pasakyti vaikui, kad tėvai skiriasi

Šis klausimas buvo užduotas prof. Sergejui Kovaliovui prieš vieną seminarą.  

-Sergejau Viktorovičiau, jūs sakėte, kad skiriasi vyras ir moteris, bet tėtis ir mama niekada neišsiskiria. Kaip paaiškinti 6 metų mergaitei, kad ji nepradėtų kompleksuoti, kodėl tėtis su mama negyvena kartu?

Ir štai koks buvo S. Kovaliovo atsakymas:

Paprastų paprasčiausiai nuo jos nieko neslėpkite. Galima pasakyti, kad: "Supranti, kadaise mes susijungėme. Mumyse yra dvi galimybės - tapti vyru ir žmona, kurie myli vienas kitą ir tapti tėčiu ir mama.  Tai štai, tapti vyru ir žmona mums nepavyko, bet būti tėčiu ir mama tikrai pavyks.  Aš garantuoju, kad padarysiu viską, kad pavyktų." 

Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus

Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus? – kreipėsi į mane viena seminaro dalyvė. – Ar yra kokių psichotechnikų, padedančių tai padaryti?

Į mane žiūrėjo didžiaakė, smulkutė, jaunai atrodanti moteris. 
- Kiek sūnui metų?- paklausiau.
-Šešiolika.
-O kokia problema?  Jis labai nervinasi?  Ar kaip tik priešingai – visiškai nekreipia dėmesio į besiartinančius egzaminus?
-Antrasis variantas.  Visiškai nesijaudina, žiūri lengvabūdiškai.
-Jei jaunuolis nemato problemos, tai jam padėti negalima.  Kaip galima padėti tam, kuriam pagalbos nereikia?

Kaip prasideda karas

-Tėti, - paklausė sūnelis Andrius, sukrėstas televizijos vaizdų, matytų per žinias,- kaip prasideda karas?

-Matai, visi karai prasideda maždaug taip: jei pavyzdžiui tarp Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kyla stiprus nesutarimas dėl ko nors..

Įsiterpia mama:

-        Tu klaidini vaiką. Anglija ir Amerika niekada nekariavo!

-        Koks skirtumas? Aš tik norėjau pasakyti kaip pavyzdį.

-        Su tokiais pavyzdžiais prikimši vaiko galvą visokių nesąmonių!

Didelė dalis problemų išsisprendžia savaime

Pasakojama, kad tai atsitiko 1860 metais.  Vienas rašytojas kurdavo trumpus apsakymus apie išgalvotą žmogų vardu Rokambolis ir siųsdavo juos dienraščiui.

Vieną kartą savo herojų jis surakino grandinėmis, patalpino į kartą, prigrūdo jį dar akmenų.  Negeriečiai tą karstą įmetė į Atlanto vandenyną, į pačią giliausią jo vietą.  Būtina pridurti, kad toje vandenyno dalyje knibždėjo daug ryklių.

Kai apsakymas buvo išspausdintas, rašytojas nuėjo į redakciją ir paprašė padidinti honorarą už jo kuriamus apsakymus.  Redaktorius atsisakė tai daryti ir nusamdė kitą rašytoją.  Tačiau bėda tame, kad nei šis, nei kiti nusamdyti darbuotojai nesugebėjo parašyti įtikinamos Rokambolio išsigelbėjimo istorijos.

Ar gelbėti draugą nuo kompiuterinių žaidimų, ar save nuo tokio draugo

Sveiki,

Esu 19 metų mergina. Turiu šokią tokią problemą bandydama suprasti savo vaikiną (jis keliais metais už mane vyresnis). Bendraujame mes kažkur 2-3 mėnesius. Taigi dar nepajutome tos tikrosios meilės, bet jaučiame didžiulę trauką ir atitikimą vienas kitam. Gyvename šiek tiek toli vienas nuo kito. Kaip pagrindine mūsų bendravimo priemone tampa kompiuteris.

Na bendravimas kompiuterio pagalba, man visiškai netrukdo. Abu kaip ten bebūtų esam kompiuterinių žaidimų mėgėjai, bet kuo toliau tuo labiau iškyla viena problemėlė. Dabar žaidimams draugas jau skiria didžiąją dalį savo laiko. Mane kartais net ignoruoja, o jei ir kalbam, tai tenka viską kartoti po kelis kartus, nes mat žaisdamas jis neišgirsdavo.

Šeimyniniai santykiai – rimtas gyvenimo projektas

Arūno Maniušio nuotr.

Santykių pradžioje du įsimylėję žmonės vienas kitą supranta iš pusės žodžio. O kartais ir jo nereikia.  Ir jiems atrodo, kad tokia situacija tęsis visą gyvenimą. Įsitikinimo, kad dviejų balandėlių laukia laiminga ateitis negalėtų sugriauti jokie perspėjimai.

Tačiau praeina kiek laiko, susižavėjimas kažkur išgaruoja, rožiniai akiniai nukrenta ir vietoj pasakų princesės atsiranda eilinė višta, o vietoj nuostabaus princo – nupešiotas gaidelis.

Įkyrios mintys ir savigrauža

Savaime suprantama, kad galvoti apie save ir savo gyvenimą reikia ir yra naudinga.  Tačiau neretai sugedusia plokštele besisukančios negatyvios mintys tampa tikrų tikriausia savigrauža, neleidžiančia normaliai gyventi tiesiogine to žodžio prasme.

Klaida paprastai būdan tame, kad žmogus vis gromuluoja ir gromuluoja tai, kas atsitiko negero ar baisaus, bet nesistengia suprasti, kas konkrečiai ne taip įvyko ir kaip tai galima ištaisyti ar bent minimizuoti negatyvias pasekmes.

Kaip žinome savęs graužimas ir verkimas mažai veiksmingi. Jie tik dar labiau didina patirtą skausmą. Tokią situaciją galima palyginti su kraujuojančia žaizda, į kurią žiūrima ir verkiama, bet nesistengiama konkrečiai veikti, kad kraujavimas būtų sustabdytas.

Dėl ko pergyvena moterys santykiuose su vyrais

Arūno Maniušio nuotr.

Retai būna namuose

Iš tiesų šiuo atveju svarbu ne tai, kad vyras retai būna namuose, o tai, kokią problemą ar problemas tai sudaro moteriai.  Galbūt tau liūdna ar nuobodu? O gal nėra su kuo pakalbėti?  Suprask, kad tai tavo problemos, kurias turi spręsti savarankiškai ar su psichoterapeuto pagalba.  Vyras – ne televizorius, kuris turi tave linksminti. Geriau susirask pokalbiams draugę, o turiningam gyvenimui – hobi ar mėgstamą veiklą.

Beje, tavo nepasitikėjimo draugu, pavydo šaknys siekia vaikystę. Galbūt tėvų santykiuose nebuvo pasitikėjimo vienas kitu, ir tu tai perėmei.  Svarbu paleisti nuoskaudas ir priekaištus tėvams bei leisti sau gyventi kitaip: pasitikint savo vyru ar/ir draugu.

Patarti ar nepatarti? Čia tai klausimas.

Ar mėgstate patarinėti kitiems, kaip pasielgti?  Ar dažnai sakote: "Aš tavo vietoje padaryčiau taip ir taip."  O gal mėgstate klausti kitų nuomonės, patarimų? 

Beje, tie, kurie vis teiraujasi kitų patarimų, iš tiesų ne tiek klausia kitų nuomonės, kiek ieško žmogaus, kurio patarimas atitiks jo nesuvoktą  nesąmoningą norą.  Ir jei, tarkim, tavo patarimas neatitiko jo supratimo, tai tas žmogelis būtinai užduos tą patį klausimą kitiems. Ir tai darys tol, kol suras "konsultantą", kurio patarimas geriausiai atitiks jo paties jutimą. 

Besivadovaujantys kitų patarimais žmonės bijo priimti atsakomybę už savo sprendimus. Nesėkmės atveju jie kaltins tą, kurio nuomonės paklausė.  Ne be reikalo sakoma, kad duodamas patarimus įgysi priešų.

Iš kitos pusės, mėgėjai mokyti kitus, kaip reikia gyventi, paprastai būna žmonėmis, kurie patys nepatenkinti savo gyvenimu.  Teikdami pamokymus, jie pasijunta pranašesni už tuos, kuriems juos duoda. Be to jie dar yra linkę pykti ar bent įsižeisti, jei žmogus, kuriam buvo duotas patarimas, juo nepasinaudojo. 

Prisiminkim tėvus, kurie atkalbinėjo vaikus tuoktis ar vesti būtent tą partnerį.  Vaikai dažniausiai jų neklauso ir dar pyksta.  Santykiai gali būti sugadinti visam gyvenimui.  Neretai jaunesnioji karta keikia gimdytojus, privertusius juos pasirinkti tėvams patinkančią profesiją.

Anekdotas:  Sūneli, na kodėl tu pasirinkai tokią purviną autoremontininko profesiją.  Geriau būtum kaip tėtis ir mama proktologu.

Tad išvada aiški ir nedviprasmiška: nepatarinėk!

Kaip išlaikyti stiprybę, kai susiduri su dviveidžiais

Arūno Maniušio nuotr.

Klausimas: Sveiki, pažįstamų žmonių aplinkoje atsidūriau tarp dviveidžių. Dar niekada nesu sutikus tokios šeimos, kurioje visi tos šeimos nariai yra dviveidžiai. Jie apkalbinėja vieni kitus skirtingiems asmenims, o vėliau kartu susitikę elgiasi lyg šilkiniai. Esu viso to liudininkė. Graudu tokį žmonių elgesį stebėt, bet kištis nenoriu.

Kartą viena iš tų dviveidžių kišosi į mano asmeninius reikalus, ją pastačiau į vietą. Visi tie, kuriems toji mergina nepatinka ir ją apkalbinėja, puolė ginti ne mane (nors gyniau save nuo ilganosės), o ją.

Noriu sužinoti, kaip paaiškinti, kuo pagrįsti tokį jų veidmainiškumo kupiną elgesį? Ir, kaip man vienai išlikti stipriai jų tarpe ir atsilaikyti? Nenoriu tapti jų liguisto apkalbinėjimo dalimi. Ačiū. Virginija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Virginija, įsivaizduoju kaip buvo pikta ir apmaudu, kai tau ginant savo ribas (čia – mano, ir tai kitų neliečia), buvai nesuprasta aplinkinių, kurie palaikė ne tave, o ilganosę giminaitę. Natūralu, kad galėjai pasijusti vieniša, todėl ir klausi, kaip, būnant su jais, išlikti stipriai.

Kaip priimti sau tinkamą sprendimą, kai žemė slysta iš po kojų

Laukiuosi dar tik kokios 6 savaitės. Tai pirmas vaikelis (nuo mylimo vyro). Nežinau, ką daryti – šeštadienį buvome draugės gimtadienyje, visiems pasakėm, kad laukiuosi...  Kadangi pavargau, pati pirmoji nuėjau miegoti. Naktį jau visi prigėrė, laksto kas kur, tik negirdžiu savo draugo. Galvoju, nulipsiu ir pažiūrėsiu, ką beveikia. Ogi nueinu, iš dušo išeina mano mokyklos draugė, ir žiūriu, stovi mano draugas... Abu teigė, kad nieko nebuvo, kad tik kalbėjosi. 

Abiem netikiu. Žinau, kad mano draugas draugavo su kita, buvo neištikimas porą kartų. Tai pasitikėjimo nėra. Bet jis sako, kad mane myli, kad su manimi jis pasikeitė... Man sunku jam atleist. Jis prisiekinėja, kad nieko nedarė ir nedarys, kad aš jo žmogus ir pan. 

Ką man daryti? Jau nebežinau, ar noriu to vaiko, jau nieko nebenoriu... 

Prisiminkim penkias meilės kalbas

Arūno Maniušio nuotr.

Pasirodžius Gary Chapman‘o knygai apie penkias meilės kalbas, tapo kur kas paprasčiau suvokti, kodėl taip yra, kad santykiuose tarp žmonių, ir ypač sutuoktinių, ne visada galima vadovautis kitų sėkminga patirtimi.

Viena Amerikoje gyvenanti klientė skundėsi, kad vyras apiberia ją gražiais žodeliais, po tūkstantį kartų sako „myliu“, „tu pati gražiausia“, „tu pati puikiausia“, bet nepakels užpakalio nuo kompiuterio, kad nuramintų verkiantį vaiką, nenupirks gėlės žiedo, jau nekalbant apie brangesnę dovaną.

Kaip galima sustabdyti patyčias ir smurtą

Pradėjau šį straipsnelį sakiniu, kad man nėra tekę patirti patyčių. Parašiau ir susimąsčiau: ar tikrai.  Ir prisiminiau vieną kitą epizodą, kai mane užgaudavo kitų gal ir be piktų užmačių pasakyti žodžiai. 

Gaila, bet patyčios, kito žmogaus žeminimas, išjuokimas vyksta ne tik tarp vaikų. Neretai šeimose moterys (ir vaikai) patiria psichologinį ar net fizinį smurtą.  Paprastai smurtautojas  pats nepasitiki savimi, ir savęs įtvirtinimui ima žeminti silpnesnius.

Kiek laiko kentėti vyrą alkoholiką?

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena, nežinau nuo ko pradėti... Esu ištekėjusi, auginu metukų dukrytę.  Tikrąja šio žodžio prasme auginu, nes vyras visai nepadeda. 

Mano vyras (turbūt turėčiau bijoti šio žodžio) - ALKOHOLIKAS. Jis turi darbą, tačiau visai neturi atsakomybės jausmo, nes šeimai pinigų praktiškai neskiria, buto išlaikyti nepadeda, vaiku nesirūpina, nors sako, kad jį labai myli, bet tai – tik žodžiai.  Mat visada turi pinigų cigaretėms ir alkoholiui.

Daug kartų norėjau viską baigti, ta prasme – skirtis, bet visada šeima atrodė svarbiausia, o žmogus prašė vis kito šanso, bet tai tebuvo kalbos. Mano vyras nėra smurtavęs prieš mane, bet aišku, aš nesu kvaila ir žinau, kad alkoholis daro savo, ir jis bet kada gali pradėti smurtauti.

Žmonės dažnai nusprendžia, ką kitas galvoja, ir su tuo savo įsivaizdavimu kovoja

Dvi seserys barėsi dėl apelsino, nes abiem jo reikėjo.  Galų gale nusprendė jį padalinti per pusę.  Kai tai padarė, išaiškėjo, kad vienai reikėjo apelsino žievelės, o kitai jo sulčių. 

Ir čia ne šiaip sau anekdotas, o praktiškai kasdien pasitaikantys gyvenimiški įvykiai, nes vietoj to, kad žmonės išsiaiškintų, pagaliau normaliai pasikalbėtų, suprastų vienas kitą ir vienas kito poreikius, jie nusprendžia, kad žino, ką kitas galvoja, ir su tuo savo įsivaizdavimu kovoja.  Kaip tos dvi seserys.

Viena seminaro dalyvė pasiskundė S. Kovaliovui, kad 20 metų negali surasti bendros kalbos su kaimynu dėl tvoros.  Ji tvirtino, kad ne kartą bandė kalbėtis, bet viskas veltui – kalbėk nekalbėk, kaip į sieną.

S. Kovaliovas visų pirma jai atsakė, kad jokio dialogo tarp jos ir kaimyno nėra ir niekada nebuvo, nes ji taip niekada ir nepabandė atsistoti į kaimyno vietą. Svarbu suprasti kito argumentus. Pakeisti kitą galimą tik išeinant iš jo pasaulio modelio, iš jo supratimo. Tai reiškia, kad būtina suprasti, kaip jis mąsto, ką jaučia.

Paprastai mes galvojame, kad ir kitas mąsto bei jaučia taip pat, kaip ir mes. Tačiau būtina suprasti, kad dailininkas, medkirtys ir botanikas, atėję į vieną ir tą patį mišką, jį matys skirtingai. Taip ir žmonės tą pačią konfliktinę situaciją mato skirtingai.

Dar svarbu žinoti, kad konfliktinės būsenos tęsiasi dar iki 7-10 metų jau po to, kai pats konfliktas baigėsi.  Todėl tikrai kur kas geriau pakalbėti ir išsiaiškinti, koks kito žmogaus pasaulio matymas, dar prieš prasidedant konfliktui.

Nesusikalbėjimai arba karas dėl mėlyno žirgo

­­­­­­­­­­­­­­­­­­

Kartą vienos karalystės karaliaus pasiuntinys, benešdamas žinią kitos karalystės monarchui, kelionės metu pametė laišką.  Kadangi jis mintinai žinojo laiško turinį, tai keliavo toliau.

Atvykęs pas kitos karalystės valdovą jis pranešė, kad perduos žinią nuo savo karaliaus:

- Mano karalius liepė perduoti... kad jūs dovanotumėt jam... mėlyną obolmušį žirgą..., o jeigu dėl kokios tai priežasties.... nedovanosite tokio žirgo... tai...

Klaidingo pritarimo efektas

Arūno Maniušio nuotr.

Klaidingo pritarimo efektą pirmieji pastebėjo ir įvardino psichologai Rosas, Grinas ir Housas, pravedę įdomų eksperimentą, kurio metu dalyviams buvo pateikta konfliktinė situacija ir du galimi tos situacijos sprendimo variantai. 

Dalyviai turėjo pasirinkti sau priimtiną konflikto sprendimo variantą ir įvertinti, kokia procentinė dalis žmonių pasirinktų tą patį variantą.

Kaip paprastai apsiginti nuo užpuoliko

A. Efetovos nuotr.

Bet koks kivirčas – tai žmonių kontaktas.  O kontaktai gali būti vizualiniai, audialiniai ir kinestetiniai.

Vizualinis kontaktas vyksta žvilgsnių pagalba. Ne žvilgsnio, o būtent - žvilgsnių. Tai reiškia, kad vieno žmogaus žvilgsnis turi susitikti kito žmogaus žvilgsnį.

Audialinis kontaktas įvyksta, naudojant garsus, žodžius, frazes.

Kinestetinis kontaktas įvyksta prisilietimų pagalba. Stipriausias kinestetinis kontaktas – tai smūgis vėzdu oponentui per galvą. Viskas aišku ir suprantama. Tačiau praktiškai neįmanoma šį būdą panaudoti humanistui – labai sunku apskaičiuoti smūgio stiprumą, kad išliktų sveika pašnekovo galva ir kad jis priimtų norimą perduoti informaciją.

Kaip vystosi santykiai šeimoje, kai vienas iš sutuoktinių materialiai išlaiko kitą

Lingos Švanienės nuotr.

Neretai šeimose pasitaiko tokie santykiai, kai vienas sutuoktinis dirba ir pilnai išlaiko nedirbantį sutuoktinį.  Tokiu būdu šeimoje neišlaikomas „imti ir duoti“ balansas. Duodančiuoju klasikinėje šeimoje paprastai būdavo vyras, bet šiais laikais dažnai šią rolę vykdo moterys, išlaikydamos savo antrąją pusę.

Pasižiūrėkime, kas laukia tokių porų, ir kaip neišvengiamai vystysis jų santykiai.

Natūralu, kad atskirais šeimyninio gyvenimo momentais vienas gali duoti daugiau, vėliau situacija gali išsilyginti ar net pasikeisti. 

Ar pasakytumėt draugui, kad daugiau nebenorite su juo keliauti?

Tikriausiai, sutiksite su manimi, kad daugeliui besiskundžiančių ir visose situacijose įžvelgiančių trūkumus žmonių atrodo, jog būtent jų nepasitenkinimo išreiškimai aplinkiniams parodo, kokie jie yra protingi.

Savo knygoje “Laimė ir kiti absoliučiai reikšmingi nereikšmingi dalykai“ Chaimas Šapira aprašė savo kelionę į Veneciją.  Kartu su juo vyko žmona ir jo draugas su savo antrąja puse.