Kaip reiškiate pyktį, vairuodami automobilį?

Tema apie pyktį vairuojant kilo perskaičius aforizmą "Pykti - tai reiškia bausti save už kito kvailą poelgį". Iš tiesų pyktis labiau kenkia tam, kuris pyksta, nei tam, ant kurio pykstama.  Šis teiginys ypač aktualus vairuotojams.  Nes būdamas automobilyje gali kiek nori šaukti ir koliotis, kitas vairuotojas, savo įžūliu elgesiu sukėlęs tavo įsiūtį, sėdėdamas savo mašinoje paprastai to negirdi.

Aš automobilį vairuoju pakankamai ramiai.  Jei kas nors labai nori mane aplenkti, užleisiu jam kelią. Gal žmogų tikrai spaudžia koks neatidėliotinas reikalas.  Kodėl gi jam neduoti kelio?   Ypatingai šokiruojančio elgesio vairuotojams palinkiu sėkmingo parvažiavimo. 

Ar pasakytumėt draugui, kad daugiau nebenorite su juo keliauti?

Tikriausiai, sutiksite su manimi, kad daugeliui besiskundžiančių ir visose situacijose įžvelgiančių trūkumus žmonių atrodo, jog būtent jų nepasitenkinimo išreiškimai aplinkiniams parodo, kokie jie yra protingi.

Savo knygoje “Laimė ir kiti absoliučiai reikšmingi nereikšmingi dalykai“ Chaimas Šapira aprašė savo kelionę į Veneciją.  Kartu su juo vyko žmona ir jo draugas su savo antrąja puse. 

Inovacinių psichotechnologijų instittuto specialistų bendra nuotrauka reklaminio filmuko kūrimo metu 2016.11.27 (aš antroje eilėje iš dešinės)

Šiandien teko dalyvauti naujo prof. S.Kovaliovo seminaro reklaminio filmuko kurybos virtuvėje.  Seminaras bus apie svarbius praktiškai visiems žmonėms dalykus - lieknėjimą, sveiką gyvenimo būdą ir kaip tai daryti lengvai, paprastai ir džiaugsmingai. 

Jei darbas įveikė tave...

Gaila, kad nebeprisimenu žurnalistės, į kurios klausimus atsakinėjau, vardo ir pavardės.  Net nebežinau, kokiame leidinyje šis interviu buvo išspausdintas.  Tačiau peržiūrėjusi savo atsakymus, nusprendžiau interviu patalpinti ir savo tinklaraštyje, nes, mano nuomone, jis neprarado aktualumo.

Daugeliui pažįstama situacija: ilgos darbo valandos darbe, užsitęsę susirinkimai, ateinančių metų planavimo projektai ir galiausiai visiškai nebėra laiko sau, šeimai, laisvalaikiui, pomėgiams.

Jei reikėtų aprašyti savo laimingiausią dieną, tai kokia ji būtų?

Paminklas balerinai Majai Pliseckajai Maskvoje

Penktadienis. Maskva.  Iki paskaitos, kurią apsiėmiau pravesti, liko dar daugiau nei dvi valandos.  Pasinaudojau proga prasieiti iš pradžių Tverskoj bulvaru, paskui nusukau į šonines gatveles.  Ir ne be reikalo, nes būtent ten atradau naujai pastatytą paminklą žymiai rusų balerinai Majai Pliseckajai.   

Skulptorius užfiksavo ją įspūdingoje Karmen pozoje.  Atstačiusi koją, iškėlusi rankas, išdidžiai pakelta galva,  puikiai žinanti savo vertę ir galią neseniai mirusi balerina sustingo ant aukšto postamento, kurio papėdė žydėjo nuklota gėlėmis. 

Sėdėdamas urvelyje savo kelio nerasi

Jaunystėje net po kelis kartus perskaitinėdavau mokslinės fantastikos žanro pradininko Žiulio Verno nuotykių knygas.  Jose rasdavau tiek išmonės, tiek įdomybių, tiek netikėtumų, kad, negalėdama atsitraukti, knygas net į tualetą nešdavausi.  Jau nekalbu apie tai, kad skaitymai nusitęsdavo giliai į naktį. 

Žiulio Verno knygas skaitydavau pasidėjusi žemėlapį.  Pasitaikydavo, kad žemėlapį tekdavo papildyti, nes tai ką pasakodavo rašytojas, tuo metu namuose buvęs pasaulio atlasas nerodė.

Tinkamai paruošti komandą geram darbui - darbas nepaprastas

Amerikiečiai ir kinai suorganizavo tarpusavio akademinio irklavimo varžybas.  Amerikiečių komandos siaubui, kinams baigus distanciją, jų valtis buvo dar už mylios  nuo finišo. Pažeminti amerikiečiai nusamdė konsultantus, kurie po ilgų tyrimų išsiaiškino, kad kinų valtyje buvo vienas vairininkas ir aštuoni irkluotojai, o amerikiečių – vienas irkluotojas ir aštuoni vairininkai.  Dar po metus trukusių apskaičiavimų konsultantai padarė išvadą, kad amerikiečių valtyje buvo per daug vairininkų ir per mažai irkluotojų.

Siekdami ištaisyti padėtį ir kartu vadovaudamiesi konsultantų rekomendacijomis amerikiečiai į komandos vadovybę įtraukė papildomus keturis vairavimo menedžerius, tris valties vairavimo vyriausiuosius administratorius ir paruošė naują irkluotojų vertinimo ir atrankos instrukciją.

Kitose varžybose kiniečių komanda finišavo aplenkusi amerikiečius trimis myliomis. Pažeminta vadovybė atleido irkluotoją už blogą irklavimą  ir paskyrė premijas menedžeriams už gerą valdymą...

Šį komišką pasakojimą paėmiau iš S. Kovaliovo knygos "Kaip gyventi kad gyventum".  Jis buvo patalpintas epigrafu knygos dalyje, kurioje buvo kalbama apie sąmoningus sąmonės vienetus.  Žmogaus psichikos sąmoningi sąmonės vienetai sudaro komandas atskirų gyvenimiškų užduočių įgyvendinimui.  Kaip nebūtų gaila, neretai situacija tose komandose yra panaši kaip pralaiminčioje valtyje iš pateikto pasakojimo.  Savaime suprantama, kad žmogui tokiais atvejais niekaip nepavyksta įgyvendinti tai, ko jis nori. 

Sąmoningų sąmonės vienetų teorija sukūrė ir ją  psichoterapinėje praktikoje pritaikė prof. S. Kovaliovas, todėl Integralinio neuroprogramavimo metodologija šiandien efektyviausiai dirba su žmogaus vidinių psichikos dalių darbo optimizavimu. Ir tas organizavimas tikrai ne toks, kaip konsultantų iš pasakojimo.  Priešingai - paprastas, lengvas, efektyvus.

Linga

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai 

Ar priklauso žmogaus laimės jausmas nuo gero oro?

Arūno Maniušio nuotr.

Amerikiečių psichologas Danielis Kanemanas atliko tyrimą, kurį pavadino pakankamai keistai : „Ar tiesa, kad Kalifornijos gyventojai yra laimingesni už kitus?“  Pasirodo, kad Amerikoje Kalifornijos valstijoje yra palankiausias žmogui gyventi klimatas.  Mokslininkas norėjo sužinoti, ar geros oro sąlygos daro žmones laimingesniais.

Tyrime dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių valstijų.  Dalyviai pildė jiems duotus klausimynus apie įvairias gyvenimo sritis. Pasakysiu iškart, kad tyrimas nustatė, jog kaliforniečiai nesijautė laimingesni už kitus.  

Koks žmogaus, pataisiusio sudėtingą mechanizmą vienu plaktuko stuktelėjimu, gyvenimo pašaukimas

Arūno Maniušio nuotr.

Kažkuris iš didžiųjų mąstytojų taikliai pastebėjo, kad žmogus yra ypatinga būtybė – jis gali įveikti didžiausius sunkumus, jei tiki, kad  jo veiksmai turi prasmę, tačiau atsisako ką nors daryti, jei supranta, kad tik vaidina kvailą vaidmenį idioto sugalvotoje pasakoje. 

Beje, prasmės problema jau nebėra atskiro individo reikalas.  Vis daugiau ir daugiau žmonių supranta, kad vartotojiškos civilizacijos peršami orientyrai: pinigai, materialinės gėrybės, jausminiai malonumai, statusas ir valdžia – neturi perspektyvos.

Įvairiuose mokymuose vis dažniau girdime ne tik apie gyvenimo prasmę, bet ir apie žmogaus pašaukimą, misiją, paskirtį. Nelengva susigaudyti, kuo jie skiriasi.  Netgi praktinėje psichologijoje ir psichoterapijoje šie terminai neretai naudojami kaip sinonimai.

Kaip dar vienas kavos puodelis pasitarnauja prokrastinacijai

Lingos Švanienės nuotr.

Štai tokį informatyvų servetėlių laikiklį "pagavau" savo mobilaus telefono fotoaparatu vienoje kavinukėje. Jis kalba apie kavos gėrimo teikiamą naudą. Labai nustebau perskaičiusi, kad mano taip mėgstamas gėrimas palaiko prokrastinaciją, kitaip tariant, atidėliojimą. Apačioje kairėje parašyta: "great for procrastinating".

Tikra tiesa, kavos gėrinėjimai labai padeda atitolinti sudėtingo ir nelabai malonaus darbo pradžią. Sakau sau, štai dar išgersiu kavos (perskaitysiu paštą, pažiūrėsiu pro langą, patikrinsiu, ar neparašė kas iš feisbuko draugų, suvalgysiu sumuštinį, dar išgersiu kavos...), o tada jau imsiuosi darbo.

Jaučiuosi taip, lyg niekas į mane rimtai nežiūrėtų! (pluoštelis anekdotų)

Arūno Maniušio nuotr.

Sekmadieniui pluoštelis anekdotų.  Jaukios ir linksmos dienos!

Statistika byloja, kad psichologinių sutrikimų turi kas trečias žmogus.  Atidžiai stebėkite du savo draugus.  Jeigu jiems viskas gerai, jums reikia apsilankyti pas psichologą. 

***

—Kaimynai sako, kad aš turiu psichologinių problemų, nes labai mėgstu dešreles.
—Nesąmonė. Aš irgi mėgstu dešreles.
—Rimtai?!  Einam pas mane —parodysiu savo kolekciją!

Penkiasdešimtmečiai: netyčia susitikome feisbuke, ėmėme susirašinėti ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, noriu kreiptis į jus patarimo, nes nebežinau, kaip elgtis. Pati esu visiems patarėja visais gyvenimo klausimais, bet keista, sau padėti niekaip negaliu.

Man greitai 50 metų, jis pora metų vyresnis. Mokėmės vienoje mokykloje, kurį laiką draugavome. Tada man atrodė, kad jį be proto mylėjau. Paskui išsiskyrėme. Prieš gerus metus netyčia susitikome feisbuke, persimetėme žodeliu kitu, paskui – laiškais. Ilgainiui ėmėme susirašinėti kasdien, vėliau skambintis ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę. 

Abu esam vedę, turim šeimas. Gan keista, kad vėl įsimylėjom. Nė dienos neiškenčiam vienas kitam nepaskambinę. Kartu suprantam, kad mes negalim būti kartu, negalim draskyti šeimų. Bet ką mums daryti su savo  jausmais? Ar jie praeis?

Viską, ko nori, turi "užsiauginti" pats

Papasakosiu dar vieną prof. S. Kovaliovo mėgstamą ir dažnai seminarų metu pasakojamą alegoriją.

Kartą vienas žmogus, vadinantis save teisuoliu, susapnavo, jog atsidūrė parduotuvėje, kurioje už prekystalio stovėjo pats Dievas.
- Dieve, nejaugi čia tu?! – sušuko žmogus.
- Aš. – kukliai atsakė Dievas.
- Ir tavo parduotuvėje galima ką nors nusipirkti? – paklausė žmogus.
- Mano parduotuvėje galima nusipirkti viską. – ramiai atsakė Dievas ir, pagalvojęs pridūrė – Beje, už dyką.

Kokia yra tavo gyvenimo Misija?

Arūno Maniušio nuotr.

Pakalbėkime apie gyvenimo misiją. Paprastai su žodžiu „misija“ susiduriame, kai kalbama apie kokios tai organizacijos paskirtį ir vertybes. Pavyzdžiui „Google“ misija yra „organizuoti pasaulio informaciją ir padaryti ją visuotinai prieinama ir naudinga“.  Skamba labai gražiai.

Jeigu pažvelgsime į atskirų žmonių gyvenimus, tai paprastai susiduriame su šiomis didžių asmenybių misijomis: istorine, meno, poeto.  Ir vis tik, suprantame (ar nors nujaučiame), kad žmogaus pašaukimas gali pasireikšti ne tik politikoje ir mene.

Šeimos modelis: žmona - kaip mama, vyras – kaip vaikas

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, ilgai galvojau, kad su savo problemomis galiu susitvarkyti viena, deja, dabar jau manau, kad klystu. Esu jau nebe maža mergaitė, pati viską suvokiu, bet nieko ryžtingo iki šiol padaryti negaliu. 

Su vyru susituokę esam jau 5 metus. Prieš tai draugavome 5 metus. Turime sūnelį. Viskas pas mus šeimoje atrodo gerai, tol, kol vyras neišgeria alkoholio. Tai būna retai, bet kai būna, tiesiog visus gražius dalykus "užmuša" jo vienas poelgis. Jis VISADA išgėręs išeina iš namų. 

Pasakojimas apie save, panaudojant 7+/-2 principą

Čia - aš. A. Kubaičio nuotr.

Psichoterapijoje įvairiems su žmogaus gyvenimu susijusių dalykų įvardinimams yra naudojamas 7+/-2 principas.  Tai reiškia, kad žmogus, nesugebantis pateikti nors 5 apibūdinimų, yra užsisklendęs, nepasitikintis savimi ir kitais.  Kita vertus, jei asmuo paberia, tarkim, 15-20 ar dar daugiau save išreiškiančių epitetų, dar nereiškia, kad jis yra galinga ir talentinga individualybė.  Taip greičiau pasireiškia jo nesugebėjimas išrinkti svarbiausius dalykus.

Nagi pasižiūrėkim, o kaip seksis man papasakoti apie save.  Taigi, pradedu :

1.     Aš esu įdomi moteris. Vis dar pasitaiko, kad save kuo nors nustebinu.

Koks yra žmogaus santykis su kitais, priklauso nuo jo gyvenimo lygio

Arūno Maniušio nuotr.

Gyvename tarytum vienoje šalyje, bet neretai atrodo, lyg būtume skirtinguose pasauliuose.  Vieniems viskas negerai ir jie apie tai skalambija, kur tik gali.  O kiti džiaugiasi mažmožiais, dirba savo darbus, kuria, svajoja.  Taip ir prisiminiau anekdotą šia tema.

Eina sufijus pasišokinėdamas ir džiūgauja:

- Kokia graži diena! Koks nuostabus gyvenimas!  Koks aš laimingas!

Sustabdo jį vienas žmogus (būsim politkorektiški ir tautybės neminėsim, nors galėtų būti ir lietuvis) ir sako:
-Kokias nesąmones čia tauziji! Valdžioje - savanaudžiai. Šalyje - betvarkė. Mokesčiai devynis kailius lupa.  Žmona - isterikė.  Vaikai - parazitai.  Uošvienė - ragana...

Kaip nuraminti savo liūdintį Vidinį Vaiką

Lingos Švanienės nuotr.

Seminarų metu prof. Sergejus Kovaliovas  kartais praveda meditacijas.  Vieną, visai trumputę, kurią galima lengvai atlikti net turint tik keletą laisvų minučių, ir kuri atgaivins ryšį su savo Vidiniu Vaiku (juk girdėjote, kad kiekvienas žmogus turi savyje Vidinį Vaiką).

Šią meditaciją profesorius siūlo atlikti kiekvieną rytą.  Ką ji duos?  Jūs nebesijausite vienišas, prislėgtas ir liūdnas, pagerės nuotaika, gyvenimas nušvis skaidriomis spalvomis, sugebėsite pastebėti malonias smulkmenas ir jomis pasidžiaugti, norėsis gyventi ir veikti.  Jums sugrįš tie pozityvūs jausmai, kurie buvo būdingi vaikystėje.

Tvirtai apkabinkite save per pečius, užsimerkite ir įsivaizduokite savyje esantį mažą vaiką. Galbūt, jis verkia.  O gal sėdi piktas.  Arba paniuręs.  O gal susigūžęs ir nusiminęs. Pamatykite mažylį, kuris yra jūsų Vidinis Vaikas.  Pamatėte? O dabar pasakykite jam:

Kaip nustoti mirkti negatyvo dumble ir išplaukti į švarius gyvenimo vandenis

Arūno Maniušio nuotr.

Skaitau S.Kovaliovo straipsnį "Kai kas apie gerą gyvenimą" ir norisi pasidalinti man patikusiomis mintimis.

Profesorius pastebėjo, kad norint ką nors diskredituoti, tai paprastai daroma trimis būdais:

1. Visas dėmesys kreipiamas į oponento trūkumus ir jie visais būdais išryškinami ir aptarinėjami, kai tuo tarpu geri dalykai sąmoningai nematomi arba apie juos nutylima.

2. Stengiamasi pabrėžti, kad jūs nesusijęs su tomis blogybėmis, kurios būdingos oponentui, ir jis yra vos ne tų blogybių šaltinis. Pavyzdžiui, teigiama, kad piliečiai visai nesusiję su blogybėmis, vykstančiomis šalyje, nes kalti tik valdininkai.

3. Oponentas nėra laikomas lygiu sau, apkaltinant jį amoralumu, kompetencijos stoka, akivaizdžių dalykų neišmanymu ir pan.


S. Kovaliovas kviečia nustoti mirkti negatyvo dumble, o plaukti į švarius gyvenimo vandenis.  Ir tai daryti galima atitinkamais trimis būdais:

1. Sąmoningai ieškoti gyvenime gerų dalykų. Jei protas iš įpratimo kreipia dėmesį į negatyvus, tai reikėtų jį auklėti vienai blogai minčiai priskiriant tris geras mintis.

2. Prisiimti pilną atsakomybę už savo gyvenimą, nes visa tai, kas su mumis nutinka, yra pasekmė, kad kažko nepadarėme (dažniausiai) arba padarėme ne tai ir/ar ne laiku.

3. Pabandykime (net jei iš pradžių bus nelengva) gyventi taip, lyg mus suptų ne apgavikai, niekšai, savanaudžiai, o paprasti žmonės, kurie turi tiek gerų tiek blogų savybių. Tamsia ar šviesia puse jie į mus atsisuks, priklauso tik nuo mūsų pačių.

Pagal S.Kovaliovo straipsnį "Кое-что о Хорошей жизни…"

Ar sakyti vaikams, kad tėvelis „vaikšto į kairę“?

Arūno Maniušio nuotr.

Vienareikšmio atsakymo negali būti, nes skirtingos šeimos, skirtingi tėvai, skirtingi vaikai, skirtingos situacijos.  Visų pirma svarbiausia žiūrėti vaikų naudos.  Ir vis tik verta pakalbėti šia tema, nes į ją dėmesį atkreipė net keliose konsultacijose iškilusios klientų problemos.  Neaprašinėsiu, darbo eigos, tik pakviesiu skaitytojus susipažinti su vienu atveju.

Kad tik vaikas turėtų tėvą

Santykius tarp vyro ir žmonos jau keletą metų iš eilės, švelniai tariant, galima pavadinti nesusipratimu.  Vyras kairėje turi ne tik meilužę, bet ir 3 metų vaikelį nuo jos.  Žmona tai žino, tačiau pamynusi bet kokį išdidumą, visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo vaikui tėvą.  Vyriškis taip ir blaškosi tarp dviejų moterų: tai su viena gyvena, tai su kita. 

Mūsų mieste taip pat sutiksi tokius žmones

Lingos Švanienės nuotr.

Kartą vienas senolis sėdėjo prie kelio, vedančio į miestą.  Prie jo priėjo jaunuolis ir paklausė:
— Aš pirmą kartą lankysiuosi šiame mieste.  Kokie čia gyvena žmonės?
Senolis į jo klausimą atsakė klausimu:
— O kokie žmonės gyvena tame mieste, iš kurio atkeliavai?
— Ten gyvena vagys, egoistai, išdavikai, pikti, kerštingi žmonės.  Būtent todėl aš su džiaugsmu palikau tą miestą.
— Deja, čia taip pat sutiksi tokius žmones. — atsakė jam senolis.

Po kiek laiko prie senolio priėjo kitas jaunuolis ir taip pat paklausė:
— Aš tik atvykau. Sakyk, gerasis žmogaus, kokie žmonės gyvena šiame mieste?
— Sūneli, o kokie žmonės gyvena tame mieste, iš kurio atėjai? – savo ruožtu paklausė senolis.
— Ten gyvena kilnūs, dori, draugiški, paslaugūs, vaišingi žmonės.  Ten liko daug mano draugų.  Man nelengva buvo su jais išsiskirti.
— Mūsų mieste tu taip pat sutiksi tokius žmones. — atsakė senolis.

Galbūt skamba keistai, bet aš pati kovoju su savimi

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Ilgai kaupiausi, kol nusprendžiau vis tik parašyti. Mano viduje gyvena didelis demonas, kuris pamažu baigia mane suvalgyti. 

Man 21-neri, studijuoju rimtą profesiją, daug mokausi. Studijos patinka. Puikiai sutariu su kambariokėmis, grupiokais, tikrai nesiskundžiu, kad neturiu draugų ar su kuo išeiti pasilinksminti. Turiu nuostabius tėvus, kurie puikiai mane išauklėjo. 

Kaip išmokti gyventi be nuolatinių apmąstymų ir viską analizuojančio žvilgsnio?

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Man 17 metų, turiu normalų socialinį gyvenimą, tačiau dažnai mieliau pabūnu viena. Esu komunikabili, man lengva bendrauti, bet nemėgstu didelių kompanijų. Mano bėda (ar nelabai) ta, jog esu įstrigusi nuolatiniuose apmąstymuose. Nuolat save "pagaunu" mąstančią apie gyvenimo prasmę, visatą, kvantinę fiziką, įvairias sistemas, žmogaus psichologiją, arba analizuojančią save bei pažįstamus. Iš prigimties esu giliai mąstantis žmogus, bet jau pavargau nuo to, norisi atsipalaiduoti. Bet atsipalaidavusi vėl gvildenu sudėtingus klausimus. 

Gerokai vyresnis draugas - ar verta bendrauti?

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

aš esu Dovilė (vardas pakeistas). Aš esu 18 metų mergina. Susipažinau su daug vyresniu vaikinu (jis 14 metų už mane vyresnis). Aš dievinu bendravimą su juo. Jis yra geras žmogus. Bendraujame pusę metų. Jis rodo dėmesį, yra rūpestingas.

Tačiau tas amžiaus skirtumas... Bendraujant nesijaučia jo labai, na tik jam, iš jo pusės. Vis pasako, kad man 18, o jam jau 32, ir tai man nepatinka (nors iš dalies jį suprantu). Tačiau jis vis sako, kad jam labai patinku ir tai parodo.

Žmogaus įsitikinimai yra savaime išsipildančios pranašystės

Arūno Maniušio nuotr.

Tikriausiai jau girdėjote posakį, kad įsitikinimai yra savaime išsipildančios pranašystės.  kaip tai gali būti?  Panagrinėkim gyvenimišką pavyzdį.

Tarkim, moteris ilgai ir skaudžiai pergyveno dėl išsiskyrimo su vyru, kuris ją netikėtai paliko, išeidamas pas kitą.  Galbūt tai jau ne pirma išdavystė, kurią jai teko patirti.  Moters pasąmonėje užsifiksuoja įsitikinimas, kad "visi vyrai yra ožiai, kuriems terūpi lakstyti paskui sijonus". 

Mažas vaikas ir televizorius - kaip išvengti neigiamos įtakos

Laba diena, auginame pusantrų metų sūnų ir kuo toliau, tuo labiau aštrėja leidimo/neleidimo žiūrėti televizorių klausimas. Patys beveik jo nežiūrime, pirmaisiais savo gyvenimo metais jo įjungto nematė ir sūnus.
Su išdygusiais pirmaisiais dantukais iškilo poreikis juos valyti. Tai sūnui keldavo didelį nepasitenkinimą ir nesutikimą. Po mėginimų tai daryti įvairiausiais būdais, šepetukais ir pan., pabandėm įjungę televizorių (tik gerietišką animaciją). Nuo to laiko dantų valymas - vienas mėgiamiausių sūnaus užsiėmimų :) Daugiau įjungto televizoriaus faktiškai nemato.

Darbo su piešiniais pavyzdys vaikų psichoterapijoje

Tikriausiai esate girdėję, kad iš vaikų (ir ne tik vaikų piešinių) galima daug ką pasakyti apie patį vaiką.  Tikiu, kad nereikia aiškinti, jog savęs nupiešimas lapo viduryje, nuspalvinto ryškiomis spalvomis, užimančio daug vietos popieriaus lape reikš, kad vaikas pakankamai aukštai save vertina, pasitiki savimi, jaučiasi saugus ir reikšmingas.  Kita vertus, jei piešinyje aš-žmogutis bus mažytis, pastatytas į kampą, nupieštas  tamsiu pieštuku ir net nenuspalvintas, toks vaizdas kalbės, kad jo autorius nepasitiki savimi, nori pasislėpti ar net būti nematomas.

Geriau mažiau kalbėsiu, o akivaizdžiai parodysiu, kaip, dirbant su 14 metų berniuku, konsultacijos metu pasikeitė jo "autoportretas".

Piešinėlis, nupieštas konsultacijos pradžioje

Tai pirmasis piešinys, kuriame berniukas pavaizdavo save, negalintį daryti tai, ką jis nori.  Kaip matome piešinėlyje žmogeliuko rankos yra apjuostos juoda stora grandine, veidas liūdnas, net išsigandęs. 

Jaunasis klientas paprastai piešdavo ir šį kartą save pavaizdavo be plaukų ir be ausų.  Kadangi tėvai jį dažnai bardavo, tai greičiausiai ausų nepiešimas - tai lyg nesąmoningas pasakymas, kad nenoriu girdėti, ką jie sako.

Su vaiku mes dirbome pagal prof. S.Kovaliovo psichotechniką, panaudodami abejonės ir tikro tikėjimo zonas, suteikdami tuos resursus, kurių jam trūko.

Каtinas suėdė vyro pusryčius ir… įžiebė konfliktą namuose

Lingos Švanienės nuotr.

Sveiki, jaučiuosi tarsi įstrigusi nesibaigiančiame rate - viskas sukasi, ir nėra išėjimo iš šio rato. Turiu mylimą vyrą ir dukrą. Dirbu gan įtemptą nervine prasme darbą. Todėl matyt pernelyg dažnai leidžiu pykčiui prasiveržti netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir sukuriu įtemptas situacijas namie, konfliktuoju su vyru.

 

Paskutinis konfliktas įvyko dėl atrodytų labai banalios priežasties - katinas suėdė vyro pusryčius. To padaro mano vyras niekada nenorėjo, tai buvo mano kaprizas ir aš visad stengiuosi, kad jis kuo mažiau painiotųsi vyrui po kojomis. Bet kame, ką tas padaras iškrečia, o vyras papriekaištauja, matau priekaištus sau. Tuo tarpu (bent jau man taip atrodo) aš užmerkiu akis ir susitaikau su daugybe vyro įgeidžių. 

 

Šį kartą, vėlgi įžvelgusi, kad čia kaltas ne katinas, o aš, tikrai supykau. Vyras nesuprato mano pykčio priepuolio, nekalbėjimo ir bildėjimo namuose, o kai pradėjome kalbėtis užsipuolė mane dėl mano nevaldomo charakterio ir to, kad jis negali nė žodžio apie jokius blogius pasakyti, nes viskas baigiasi mano įsiūčiu ir trankymusi po visus namus. Ne aš nešūkauju, aš tiesiog garsiai viską darau - net lėkštę į spintelę dedu garsiai. 

Kažkas užrakina mane iš vidaus, ir negaliu išsipasakot, kaip man sunku

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena, rašau jums, nes nebežinau, kur kreiptis. Esu gana jauna mergina (17m.). Gyvenu viena Lietuvoje jau metai, nes tėvai išvykę į užsienį. Turiu kelis draugus, bet turiu ir didelę problemą - nemoku niekam papasakoti savo bėdų. Visada visus išklausau, patariu jiems, kiek galiu, b

et pačiai prasiverti neišeina. Nesvarbu, kad viduje jaučiuosi labai blogai... Paskutinius 3 mėnesius net neišėjo verkti, todėl iš sielvarto pradėjau save žaloti. Kai tai dariau, man palengvėdavo savaitei. Atrodo, išspausdavau iš savęs visą skausmą, visas problemas, bet praėjus savaitei, viskas vėl susikaupdavo.

Sergejaus Kovaliovo alegorija apie šulinį

Arūno Maniušio nuotraukoje aš prie avių. 
Deja, nuotraukos su asilu neturiu.

Šiandien dalinuosi dar viena  Sergejaus Kovaliovo alegorija.  Ją paskaičiusi pagalvojau, kaip viskas paprasta.  Ir kodėl aš nesugalvojau tokio pasakojimo.  Tačiau paprasta, kai skaitai jau sukurtus dalykus. O juos pamatyti, iškelti į dienos šviesą, įvilkti į gražų pasakojimo rūbą reikalingas talentas.  Tai dar kartą įrodo, koks įvairiapusiškas prof. Sergejaus Kovaliovo talentas.

Įkrito kartą asilas į šulinį ir ėmė garsiai bliauti, kviesdamas pagalbą.  Išgirdęs bliovimą atbėgo asilo šeimininkas ir tik rankomis skėstelėjo – nebuvo vilties ištraukti asilą iš šulinio.