Kaip suprasti, kad jus nori apgauti

Jei jumis nori pasinaudoti, tai paprastai naudojama taktika yra „miglos pūtimas į akis“. Tai reiškia, kad pašnekovas ima kalbėti nesuprantamomis frazėmis, vengia tiesiai atsakyti į klausimą.  Tai jis daro, naudodamas tokias frazes:

Detales aptarsime vėliau...
Viskas ne taip paprasta...
Aš nepasirengęs dabar apie tai kalbėti...

jis tai nepasirengęs, bet savo ruožtu jus spaudžia, kad priimtumėt sprendimą ir pradėtumėte veikti:

Spręskite, greičiau, o tai bus vėlu...
Dabar pasirašykime, o detales išsiaiškinsite paskui...
Dabar jau vėlu, reikėtų nuspręsti...

Šeimoje blogai, be šeimos dar blogiau

Arūno Maniušio nuotr.

Kiekvienam normaliam žmogui, vyrui ir moteriai, itin svarbi yra šeima, santuoka, meilė. Tačiau su šeima šiais laikais vyksta kažkas keisto.  Yra labai daug vienišų moterų ir vienišų vyrų, o tos poros, kurios susikūrė seniai ar visai neseniai, skiriasi.  Vyksta kažkoks skyrybų bumas.

Kaip pirmąją priežastį, įtakojusią tokią situaciją, prof. S. Kovaliovas nurodo pačios santuokos struktūros pasikeitimą.    Kitaip sakant, santuokinių santykių struktūra pasikeitė, o žmonės nesugebėjo prie to prisitaikyti.

Meilė, bėgant laikui kinta.  Juk būdamas  20, 30, 40 metų žmogus myli skirtingai. Ilgainiui turi atsirasti fenomenali meilės rūšis – prisirišimas. Tik meilė-prisirišimas garantuos tokius santykius, kai net gilioje senatvėje sutuoktiniai bus vienas kitam atrama.

Kaip atskirti, ar yra meilė-prisirišimas?  Tai padaryti galima užduodant sau klausimus: ar galėsiu į tave pasiremti, jei man bus blogai; ar galėsiu tavęs paprašyti pagalbos ir jos sulaukti? Jei atsakymai teigiami, tai meilė-prisirišimas yra.

Šeimą labiausiai paveikė moterų emancipacija. Vyrai ir moterys pradėjo uždirbti panašiai po lygiai. Atsirado karjerinė santuoka, t. y. santuoka, kurioje abudu rūpinasi karjera.

Jei anksčiau, moteris save paskirdavo motinystei ir vaikams, tai dabar ji turi vardan motinystės nutraukti karjerą.

Pasikeitė ir sekso vaidmuo šeimoje. Šiais laikais tapo natūralu, kad ne tik vyras, bet ir moteris iš sekso gauna malonumą.    Be to, atsiradus kontracepcijai, moterys nebebijo pastoti, ir gali laisvai mėgautis seksu.

 Šeimos instituciją paveikė ir naujas požiūris į skyrybas. Daugelis dabar mano, kad skyrybos yra normalus dalykas.

Pailgėjusi gyvenimo trukmė sutuoktiniams iškėlė naujų problemų, nes iš namų išėjus vaikams, vyras ir žmona turi iš naujo sukurti savo santykius.

 Sąmoningas atsisakymas nuo tradicinės šeimos šablonų, taisyklių, vertybių, sumaišė kriterijus, pagal kuriuos galima suprasti, kad santuoka yra sėkminga.

Štai, anksčiau šeima buvo laikoma gera jei: vyras negeria, nemuša, nupirko šaldytuvą, televizorius yra, stovime eilėje mašinai gauti. O dabar moteris visa tai gali gauti pati.

Anksčiau  meilė buvo iki grabo lentos o dabar seksas ne visada pretekstas pažinčiai. Anksčiau iki vestuvių nebuvo galima, dabar galima. Dabar galima viskas, ko tik norisi.

O tų norų diapazonas platus: vienkartinis seksas; partnerė skirtingam seksui; draugiškas seksas; arba- partnerė poilsiui; arba - partnerė apsilankymui teatre, arba, arba, arba...

Tikėtina, kad čia išvardintos dar ne visos priežastys, įtakojusios šiuolaikinės šeimos krizę.  Kaip tokioje situacijoje išsaugoti šeimą?  Mokytis.  Mokytis sutuoktinyje įžvelgti individualybę, išskirtinį nepakartojamą žmogų.  Mokytis meilės-prisirišimo. Esant reikalui, kreiptis į psichoterapeutą. Ir tai daryti ne dėl kažkokios šeimos išsaugojimo, o dėl savęs, nes nieko geresnio už šeimą, kurioje galima jaustis saugiu, būti suprastu, kartu augti ir tobulėti, dar nėra sukurta.

Pagal S.Kovaliovą

Sakmė apie du medžius

Papasakosiu sakmę apie mišką. Jame augo daugybė medžių, tačiau dėmesį atkreipsim tik į du iš jų.

Prieš tai pasakysiu, kad miškas buvo pakankamai šviesus, ir saulės spindulių užteko visiems. Čia buvo pakankamai drėgmės. Nulijus gaiviam lietučiui, visa augmenija stovėdavo apsigaubusi sidabrinių lašų skraistėmis. Bet štai vienas iš mūsų pasakojimo veikėjų - medelis galvojo: jeigu aš gersiu visus man tenkančius lašus, jei naudosiuos visomis medžiagomis iš žemės, jei pilnai mėgiausiuos saulės spinduliais, tai jų neužteks kitiems medžiams.

Paprastas būdas, kaip atsikratyti žmogaus-parazito

Visų pirma paaiškinsiu, kad parazitais vadinami žmones, kurie vos ne kasdien prašo ką nors padaryti už juos, tačiau, kaip nebūtų keista, patys niekada neturi laiko padėti kitiems. 

Neseniai viena klientė  su didžiule nuoskauda pasakojo, jog žmogus, kuriam ji daugybę kartų nuoširdžiai padėdavusi, nepanoro su ja bendrauti, kai šiai prireikė skubios nedidelės paslaugos.

Kaip priimti sau tinkamą sprendimą, kai žemė slysta iš po kojų

Laukiuosi dar tik kokios 6 savaitės. Tai pirmas vaikelis (nuo mylimo vyro). Nežinau, ką daryti – šeštadienį buvome draugės gimtadienyje, visiems pasakėm, kad laukiuosi...  Kadangi pavargau, pati pirmoji nuėjau miegoti. Naktį jau visi prigėrė, laksto kas kur, tik negirdžiu savo draugo. Galvoju, nulipsiu ir pažiūrėsiu, ką beveikia. Ogi nueinu, iš dušo išeina mano mokyklos draugė, ir žiūriu, stovi mano draugas... Abu teigė, kad nieko nebuvo, kad tik kalbėjosi. 

Abiem netikiu. Žinau, kad mano draugas draugavo su kita, buvo neištikimas porą kartų. Tai pasitikėjimo nėra. Bet jis sako, kad mane myli, kad su manimi jis pasikeitė... Man sunku jam atleist. Jis prisiekinėja, kad nieko nedarė ir nedarys, kad aš jo žmogus ir pan. 

Ką man daryti? Jau nebežinau, ar noriu to vaiko, jau nieko nebenoriu... 

Kaip gali sugadinti gyvenimą tėvų palinkėjimas „Kad tik tu būtum laimingas."

Tikriausiai, daugelis iš savo tėvų esame girdėję palinkėjimą „Kad tik tu būtum laimingas.“  Atrodo, kas čia blogo.  Tėvai myli vaikus ir nori jiems paties geriausio. Ir vis tik šioje frazėje slypi pavojus. 

Įsivaizduoju, kad dabar su nustebimu ar net pykčiu žiūrite į mane: „Apie kokį pavojų tu kalbi?  Kas tokioje nekaltoje natūralioje frazėje gali būti blogai?!“

Tiesa, nieko blogo neatsitiks, jei šią frazę vaikas priims kaip pranešimą, kad „aš tave myliu.“, „tu man esi brangus.“, „linkiu tau viso geriausio“.  Tačiau pavojus pasireiškia tada, kai vaikas pasakymą „Kad tik tu būtum laimingas.“ priima kaip užduotį, kaip priesaką, kaip kažką tokio privalomo.

Kaip atpažinti melą, skleidžiamą per masines informacijos priemones

Vladimiras Levi

Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai žavėjausi psichologu, rašytoju, poetu Vladimiru Levi.  Jo knygas ne visada buvo galima nusipirkti Lietuvoje, todėl prašydavau pažįstamų parvežti jas iš Rusijos. Kiek žinau, lietuvių kalba yra išėjusi jo knyga "Menas būti savimi".

Tuo metu išdrįsau rašytojui nusiųsti klausimą ir, (mano džiaugsme!) rašytojas į  jį atsakė knygoje "Kreipianti proto jėga" ("Направляющая сила ума"). 

Vartydama šią knygutę stabtelėjau ties savo klausimu ir V. Levi atsakymu.  Manau, kad jis aktualus ir šiandien.  Pateiksiu juos lietuvių kalba (vertimas mano).

Meilė iš tiesų svarbu, bet kartu būtina sugebėti savo meilę valdyti

Arūno Maniušio nuotr.

Aš jau buvau minėjusi, kad kiekvieno seminaro pradžioje prof. S.
Kovaliovas pasakoja jo paties parinktą alegoriją, geriausiai išreiškiančią seminaro medžiagą.  Pateiksiu čia istoriją, kuri buvo papasakota seminaro „Meilės ir artumo psichoterapija“.

Beje, tą kartą S.Kovaliovas pasakojo ne alegoriją, o čekų rašytojo Karelo Čapeko apsakymą „Tikroji Romeo ir Džiuljetos istorija“ iš ciklo „Apokrifai“, kur autorius savitai traktuoja žinomus istorinius mitus.

Čia perpasakosiu Karelo Čapeko istorijos apie Romeo ir Džuljetą versiją, nes man nepavyko rasti šio kūrinio, išversto į lietuvių kalbą internete.

Penkiasdešimtmečiai: netyčia susitikome feisbuke, ėmėme susirašinėti ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, noriu kreiptis į jus patarimo, nes nebežinau, kaip elgtis. Pati esu visiems patarėja visais gyvenimo klausimais, bet keista, sau padėti niekaip negaliu.

Man greitai 50 metų, jis pora metų vyresnis. Mokėmės vienoje mokykloje, kurį laiką draugavome. Tada man atrodė, kad jį be proto mylėjau. Paskui išsiskyrėme. Prieš gerus metus netyčia susitikome feisbuke, persimetėme žodeliu kitu, paskui – laiškais. Ilgainiui ėmėme susirašinėti kasdien, vėliau skambintis ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę. 

Abu esam vedę, turim šeimas. Gan keista, kad vėl įsimylėjom. Nė dienos neiškenčiam vienas kitam nepaskambinę. Kartu suprantam, kad mes negalim būti kartu, negalim draskyti šeimų. Bet ką mums daryti su savo  jausmais? Ar jie praeis?

Kaip kvailas riteris kovojo su slibinu

G. Piekuras "Slibinas"

Papasakosiu vieną labiausiai man patinkančių alegorijų.

Ėjo riteris dykuma. Pakeliui jis jau neteko žirgo, pametė šalmą ir šarvus.  Tik kalaviją vis dar nešėsi su savimi. Riteris buvo alkanas ir ištroškęs.

Staiga priekyje jis pamatė ežerą. Apsidžiaugė riteris ir nuskubėjo, kiek jėgos leido, link vandens. Tačiau ant ežero kranto ilsėjosi trigalvis slibinas.  Riteris čiupo kalaviją ir puolė į mūšį su slibinu.  Kovojo dieną, kovojo antrą.  Jau dvi slibino galvos voliojosi ant žemės. Trečią kovos dieną ir slibinas, ir riteris parkrito ant žemės, netekę jėgų. Ir tada slibinas paklausė:

Ar svetimas žmogus turėjo teisę šitaip pasielgti su mano vaiku?

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

Labai noriu pasiteirauti vienu man labai svarbiu klausimu: Buvo tokia situacija: Buvome nuvykę į svečius, kartu buvo ir dar vieni draugai atvykę su šeima. Mes turime 3 metų sūnų, o tie atvykę draugai turi 6 metų dukrą. Ir atsitiko taip, kad maniškis sūnus bežaisdamas ir norėdamas pamandravoti, įspyrė tam atvykusiam vyrui į koją. Tada jis pamanė turįs teisę jį paauklėti, ir visiems matant, numovė jam kelnytes ir pliaukštelėjo per užpakaliuką, lyg ir žaismingai pasakydamas kad taip negalima elgtis, ir paliko jį stovėti su numautomis kelnėmis. 

Man buvo be galo pikta matyti, kad jis taip elgiasi, aš priėjau prie savo vaiko ir apmoviau kelnytes, pasakiau kad spardytis negalima, ir pasakiau tam vyriškiui, kad daugiau taip nesielgtų, ir negana to, gavau moralą, kad kišuosi į jų ginčą. Bet kuo toliau galvoju, tuo labiau galvoju, kad čia ne šiaip sau poelgis, manau čia didelė gėda padaryta mano vaikui.

Natūraliam seksualumo pasireiškimui būtinas tėvų (NE)auklėjimo šioje srityje klaidų ištaisymas

Arūno Maniušio nuotr.

Vakar Kijeve pravedžiau superviziją tema "Taisome tėvų (NE)auklėjimo klaidas sekso ir seksualumo srityje".  Dalyvavo 15 klausytojų.  Tikrai pradžiugino, kad pusė (8) iš jų buvo vyrai.  Kaip įprasta, į mano renginį atėjo du aktyvūs 25 metų jaunuoliai.  Jie visada užduoda nemažai papildomų klausimų.  Vyriausias dalyvis  irgi vyras - jam kažkur apie 60 metų.  Didžioji dalis klausytojų - būsimieji psichoterapeutai. Iš kito miesto į Kijevą atvyko ir nėščia moteris.  Ji dalyvavo praeitame seminare "Vaikų psichoterapija", o dabar su didžiuliu dėmesiu klausėsi mano paruoštos temos: "kad nepridaryčiau klaidų".  Vargu ar pavyks visiškai išvengti klaidų, tačiau dalį žinių ir svarbių instrumentų ji, kaip ir kiti dalyviai, tikrai gavo.

Atsiverk tik geriems žmonėms, o ne tiems, kurie tavęs nevertina

S. Kovaliovo alegorija

Mes esame pripratę, kad alegorijos - tokie trumpi išmintingi pasakojimai, kadų kadaise sukurti, kartoti iš lūpų į lūpas, kad šiandien jau niekas nebežino žmogaus, sukūrusio tą pasakojimą vardo.  Deja ne visos alegorijos yra tokios.  Kai kurios iš jų gimė visai neseniai ar tik vos prieš keletą dienų.  Šiandien jums pateiksiu pačią naujausią prof. S.Kovaliovo alegoriją. 

Pasakojama, kad kartą pas išminčių atėjo jauna apsiverkusi moteris.  Liedama ašaras, ji papasakojo savo nepaprastą istoriją.

– Visą savo gyvenimą aš labai stengiausi elgtis su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi.  Dalinau gėrį ir nelaukiau, kad man už jį atsilygintų. Buvau nuoširdi, nesigėdydavau kitiems atverti savo sielos.  Deja, atsakydami į tai, kiti mane užgauliojo, tyčiojosi iš manęs, išduodavo mane bei juokdavosi... Aš taip pavargau nuo viso to!  Ir dar labai apmaudu, kad nebežinau, kaip toliau gyventi...

Kaip palikti merginą, jos neįskaudinus

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

Mano vardas Andrius, man 21 metai. Turiu problemą santykiuose, kuri tęsiasi jau gana ilgą laiką. Jau daugiau nei metai gyvenu su panele, o pažįstami esame apie 8 metus, ir ji yra be galo prie manęs prisirišusi. Problema tame, jog aš nebenoriu tęsti santykių, bet nesugebu jų nutraukti.

Jaučiuosi kaltas, kadangi mūsų santykiai yra geri, bet aš nesu juose laimingas. Nesuprantu, kodėl taip jaučiuosi (nelaimingas), ir tai mane varo iš proto.

Arba aš myliu - mane palieka, arba mane myli - aš pabėgu

Arūno Maniušio nuotr.

Esu 19 metų mergina. Nežinau, ar man tikrai reikėtų susimąstyti, kas su manimi ne taip, ar tiesiog nesu pasiruošusi rimtiems santykiams. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Būdama 16 metų turėjau pirmąjį vaikiną. Santykiai truko labai trumpai, nes išaiškėjo, kad vaikinas tik siekė manimi pasinaudoti, o pasinaudojęs iškart ir paliko. Jis man buvo brangus, todėl išsiskyrimą išgyvenau labai sunkiai. Po kurio laiko susiradau kitą vaikiną.  Dabar jis mane mylėjo be galo, ir būtent tai mane pastūmėjo jį palikti. Vėliau dar vieni, ir dar vieni santykiai. Net baisu pagalvoti, kiek daug vaikinų esu turėjusi.  Ir su visais draugystės užsibaigia labai greitai. Priežastys būna tokios: arba vaikinas mane per stipriai myli, ir aš jį palieku, arba man vaikinas be galo brangus, tačiau jis mane palieka, nors ir viskas atrodo esą gerai. 

Kaip jauna mokytoja atsisveikino su mokykla ir ramiai perėjo į naują gyvenimo etapą

Arūno Maniušio nuotr.

Tęsiu savo straipsnio „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“ talpinimą tinklaraštyje.  Įžanginėje dalyje kalbėjau apie Sąmoningų sąmonės vienetų tipus ir jų hierarchiją.  Dabar pateiksiu pirmąjį sėkmingos psichoterapijos, dirbant su subdalimis, pavyzdį.

Iki mokslo metų pabaigos buvo likę mažiau nei du mėnesiai.  Klientei, dirbusiai mokykloje mokytoja (jai šis darbas nebuvo prie širdies), netikėtai pasitaikė proga išvykti į kitą šalį ir ten pradėti mėgstamą veiklą. Išvykti reikėjo už poros dienų. Jauna moteris tiesiog stingo iš siaubo nuo minties, kaip jai reikės pranešti apie išvykimą mokyklos administracijai. Į jos galvą brovėsi netgi tokios mintys, ar tik neišvykus niekam nieko nepranešus, nors pati puikiausiai suprato, kad taip elgtis nedera.

Vieną dieną gražiai kalba, kitą dieną šaukia, kad skirsis...

Arūno Maniušio nuotr.

Vyrui 42 m., 12 m. serga išsėtine skleroze. Iš šalies nepasakytum, kad sergantis. Paskutiniais metais jis pradėjo elgtis keistai: kalbėdavo, kad jam nedaug liko gyventi, kad išeis, su šeima negyvens ir pan. Dar vėliau pradėjo vėlai grįžti arba visai negrįžti ir naktį, ignoruoti šeimą. Visi stengėsi įtikti, galvojo, kad tai dėl ligos, pasirodo, ligonis pradėjo tikra ta žodžio prasme paleistuvauti (sms, flirtai, susitikinėjimai).

Ligonis ir toliau gyvena šeimoje, tačiau labai ją traumuoja, kalba, kad skirsis, bet tai tik kalbos, žmona pasiūlo išeiti, bet, deja. Ypač traumuojami vaikai, tačiau jie labai prisirišę prie jo ir žmona kenčia, nenorėdama draskyti vaikams širdelių.

Žmogaus gyvenimo etapai įvairiais rakursais

Arūno Maniušio nuotr.

ŽMOGAUS GYVENIMO ETAPAI (2)

Tęsinys. Pradžia čia.

„ Žmogaus gyvenimo etapai“ –  vienas  S. Kovaliovo straipsnio „Apie integralinį neuroprogramavimą“ skirsnis, kurį dėl jame pateikiamos medžiagos kiekio padalinau į dvi dalis. Pirmoje dalyje S. Kovaliovas pasakojo apie vitališkumą ir nuo ko jis priklauso bei išskyrė dvi žmogaus gyvenime puses. Pirmojoje gyvenimo pusėje žmogus mokosi išgyventi (išgyvenimo lygis), ir tik antroje gyvenimo pusėje (tikrojo gyvenimo lygis), jei ją pasiekia, pradeda iš tikrųjų gyventi džiaugsmingai, sėkmingai, laimingai. O dabar skaitytojų dėmesiui pateikiu antrąją šio skirsnio dalį.
                                                                                                                                 Linga Švanienė

Žmogaus gyvenimo etapų (kartu jie yra ir vystymosi lygiai) koncepcija yra tokia globali ir visaapimanti, kad jai aprašyti paskyriau visą knygą „Kaip gyventi, kad gyventum“, o dabar jau matau, kad knygą galima (ir reikia!) papildyti ir perrašyti. Nauja informacija veržiasi srautu – tiesiog iš visų žmogaus gyvenimiškos veiklos „plyšių“. Šiame straipsnyje man teks apsiriboti greitakalbe.

Visur, kur galima gyventi, galima gyventi gerai

Arūno Maniušio nuotr.

Sergejus Kovaliovas:
Pagrindinis mūsų uždavinys – teisingai suformuoti visiškai naują pasaulėžiūrą savo, kitų, pasaulio ir Dievo atžvilgiu. Vadovaudamiesi esama pasaulėžiūra, dabartiniu mūsų sukurtu pasaulio modeliu patekome į aklavietę, pajutome visišką beprasmybę.

Klausėte apie depresiją. Aš nesiruošiu pasakoti šio fenomeno teorijos, nors ją puikiai išmanau kaip psichologijos mokslų daktaras. Vis tik noriu pasakyti štai ką. Kai Harvardo mokslininkai atliko tyrimus, kodėl tokia trumpa mūsų gyvenimo trukmė, savo nuostabai jie išsiaiškino: mes mirštame ne todėl, kad geriame alkoholį ir rūkome. Yra šalių, kuriose geriama ir rūkoma kur kas daugiau. Pasirodo, kad mes mirštame iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo. Kartoju: iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo! Ir toks mirštamumas – tai lyg protestas ir migracija: čia gyventi nebegaliu, iš čia aš išeisiu. Tokia perspektyva nedžiugina.