Kaip bendrauti su pasąmone. Psichoterapinio darbo pavyzdys

Papasakoti, kas vyksta konsultacijų metu, yra nelengva, nes šiame procese naudojama kalba, labiau suprantama pasąmonei, o ne sąmonei. Nesąmoningoji žmogaus psichikos dalis operuoja vaizdiniais. Vaizdinių pavyzdžiu galėtų būti sapnai. Jais pasąmonė perduoda žmogui tam tikrą informaciją, tačiau suprasti, ką reiškia sapnai, ne visada paprasta. Vienas iš konsultacinio darbo būdų – vadinamųjų savarankiškų psichikos dalių psichoterapija.

Savarankiškos psichikos dalys

Kai vaikas išmoksta vaikščioti, jo psichikoje susiformuoja darinys, prisiimantis atsakomybę už automatiškai reguliuojamą vaikščiojimo procesą. Tokiu būdu, darant kiekvieną judesį, žmogui nereikia galvoti, kokia seka judinti kojas. Vaikštome apie tai negalvodami. Vienos psichikos dalys reguliuoja kūno motorines funkcijas, kitos – vidinių organų ar jų sistemų darbą ir t. t. Nemažai jų susiformuoja mokymosi eigoje. Kai psichikos dalys veikia kaip viena komanda, prieš mus – brandus, harmoningas, pusiausvyrą išlaikantis žmogus.

Tėvo vaidmuo žmogaus gyvenime

Prieš keletą metų atsakinėjau į VLmedicina dienraščio redaktorės Genovaitės Privedienės klausimus. Informacija, manau, aktuali ir šiandien, tad šį interviu patalpinsiu ir savo svetainėje.

Koks yra tėvo vaidmuo šeimoje, vieta vaiko gyvenime? Ar vaikui reikalingas tėvas?

Prieš keletą metų internetiniame mamyčių klube rašiau atsakymą į vienos susirūpinusios mamytės paklausimą apie kūdikio verkimą, kai jį paima tėtis. Tėvelis, nesuprasdamas, kodėl taip vis atsitinka, jautėsi atstumiamas, įsižeisdavo. Vaikučiui tada buvo mažiau nei metai. 

Atsakiau tada mamytei, kad ji nuramintų tėvelį – jo laikas dar neatėjo. Iki pusantrų metų mažylis vis dar jaučiasi mamos dalimi, todėl saugiausia jam būti su mama. Tėčio vaidmuo šiuo laikotarpiu - padaryti viską, kad mamytė jaustųsi puikiai. Taip jis geriausiai prisidės ir prie mažylio gerovės.

Ar tyliu, ar sakau, kaip jaučiuosi, mano vyras galvoja, kad jį puolu

Nebe pirmą kartą susiduriu su tokia situacija, kurioje mane apima neviltis. Domiuosi psichologija, esu pasiekusi tokią stadiją, kad jau gana dažnai atskiriu tai, kaip jaučiuosi, ir kaip elgiuosi, suprantu, kad kilus konfliktui, geriausia visada kalbėti pirmu asmeniu, konflikto metu stengiuosi kaip įmanoma vengti kitų ankstesnių situacijų minėjimo, apibendrinimų ir pan. 

Deja, nepaisant visų mano žinių ir įgūdžių, su vyrais vis iš esmės užstringu tokiose pačiose situacijose. Tarkime, pradeda vykti kažkas, kas manęs netenkina, arba mane žeidžia. Tarkime, dabartiniuose santykiuose paskutinius du – tris mėnesius nuolat girdėdavau “aš užsiėmęs”, “man reikia eiti”, “aš turiu daug darbo” ir pan.  

Po nemažo kiekio tokių pasikartojimų, kai įsitikinau, kad man nesivaidena, tiesiog nustojau siekti dėmesio, kurio iki tol visuomet siekiau švelniu, kaip man atrodė būdu, domėdamasi, kaip sekėsi, teiraudamasi, kuo jis užsiėmęs, ir t.t. ir pan. Tai daryti nustojau, nes vis tiek neveikia.

Įkyrios mintys ir savigrauža

Savaime suprantama, kad galvoti apie save ir savo gyvenimą reikia ir yra naudinga.  Tačiau neretai sugedusia plokštele besisukančios negatyvios mintys tampa tikrų tikriausia savigrauža, neleidžiančia normaliai gyventi tiesiogine to žodžio prasme.

Klaida paprastai būdan tame, kad žmogus vis gromuluoja ir gromuluoja tai, kas atsitiko negero ar baisaus, bet nesistengia suprasti, kas konkrečiai ne taip įvyko ir kaip tai galima ištaisyti ar bent minimizuoti negatyvias pasekmes.

Kaip žinome savęs graužimas ir verkimas mažai veiksmingi. Jie tik dar labiau didina patirtą skausmą. Tokią situaciją galima palyginti su kraujuojančia žaizda, į kurią žiūrima ir verkiama, bet nesistengiama konkrečiai veikti, kad kraujavimas būtų sustabdytas.

Maldos galia

Viename iš savo seminarų prof. Sergejus Kovaliovas pasakojo apie eksperimentą, kurio metu ligoniai jiems patiems nežinant buvo suskirstyti į dvi grupes.  Už vienos grupės ligonius buvo paprašyta melstis (tiems nežinant). Abiejų grupių ligonius gydė tradiciškai. 

Po kurio laiko buvo ištirti gydymo rezultatai ir pastebėta, kad tie žmonės, už kuriuos buvo melstasi, sveiko greičiau ir lengviau.

Šį efektą galima paaiškinti įvairiai, tačiau svarbu žinoti ne „kodėl taip vyksta?“, o kas ir kaip veikia.  Ir, jeigu veikia, galima tuo pasinaudoti.

Noriu atsiverti žmonėms, tačiau bijau, kad mane išduos

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Mano mama buvo alkoholikė, ir tėvas kartais išgerdavo negalėdamas susitvarkyti su ja, todėl tikriausiai galima teigti, kad užaugau ne tokioje darnioje šeimoje. Esame gana neturtingi. Nuolatiniai kivirčai, nepagarba vienas kitam, melas apie savo šeima, kartais net smurtas (nors ir niekada nebuvo nukreiptas prieš mane) lydėjo mano vaikystę. Kadangi mano santykiai su tėvu buvo daug geresni nei su mama, giliai širdyje pateisinu jo suduotus kumščius prieš mamą, nes dar iki dabar manau, kad ji varydavo tėtį ir mane iš kantrybės, skatindavo ji pati skandinti liūdesį alkoholyje bei kurstydavo nesantaiką.

Kaip bendrauti su senstančia mama, kai iš jos liejasi išgalvoti kaltinimai ir pyktis

 

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, esu subrendus moteris, turiu gražią šeimą; mama – garbaus amžiaus moteris, našlė. Mes niekada nebuvome artimos, bet kaip gyvenimas bevingiuotų, mūsų santykiai tarsi upė plaukia žemyn. Panašu, kad priėjome kulminaciją – esu apkaltinta bandymu pasisavinti neva jai po tėčio mirties priklausiusį turtą ir maža to, ji pareiškė, kad jos laidotuvių nebus – ji kūną paaukos medicinos tikslams. Mama buvo mokytoja, tad kūno donorystės idėja atrodytų kilnus poelgis. Tačiau aš žinau – tai kerštas trims jos vaikams, nes nei su vienu ji nesutaria. Jūs „šitaip su manimi“ – neturėsit net kapo.

Kame problema? Jei trumpai – visi aplink yra vagys, jai kenkia ir trokšta jos pinigų ar turto (kalba eina apie minimalias santaupas ir butą periferijoje, kuriame ji gyvena po tėčio mirties). Visą gyvenimą, kiek aš prisimenu, ji konfliktavo – su sodo, buto kaimynais, su savo broliu nebendravo didesnę gyvenimo dalį, su seserimi nevažiavo atsisveikinti net po pranešimo, kad ji mirties patale...ir vis ta pati „problema“ – ją apgavo, iš jos paėmė, pasityčiojo... 

Kaip išgyventi mylimo augintinio netektį, kai jaučiu kaltę dėl jo mirties?

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki. Gyvenime įvyko didelė nelaimė...Turėjome mylimą augintinį. Jis buvo daugiau nei vien augintinis, jis buvo šeimos narys... Vienos kelionės metu sustojome aplankyti giminaičių, o savo mažąjį draugą palikome automobilyje. Grįžę radome leisgyvį... Veterinaras pasakė, kad sustreikavo širdutė... Mūsų šuo mirė... Dabar niekaip negalime atsikratyti kaltės jausmo, jei nebūtumėm palikę mes jo automobilyje, tikriausiai dar ir šiandien jis būtų mus džiuginęs... Darosi sunku gyventi... nes tikriausiai niekada neatleisime sau...

Lina (vardas pakeistas)

Esu kariškis: bijau karinių veiksmų, kenčiu dėl išsiskyrimo su mergina

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

nežinau net nuo ko pradėti... Ogi tikriausiai pradėsiu nuo to, kad esu kariškis, ir žinant šiuo metu vyraujančią situaciją Ukrainoje, tai su lyg kiekviena diena didėja tikimybė, kad teks ir man pačiam išvyktį į tą kraštą, tai kelia tikrai nemažai baimės, bet neskaitant to, išsiskyriau ir su mergina, kaip ištverti visą tai, ką patartumėte? Iš anksto ačiū. 

Rimantas (vardas pakeistas)

2014-09-09

Kaip palikti merginą, jos neįskaudinus

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

Mano vardas Andrius, man 21 metai. Turiu problemą santykiuose, kuri tęsiasi jau gana ilgą laiką. Jau daugiau nei metai gyvenu su panele, o pažįstami esame apie 8 metus, ir ji yra be galo prie manęs prisirišusi. Problema tame, jog aš nebenoriu tęsti santykių, bet nesugebu jų nutraukti.

Jaučiuosi kaltas, kadangi mūsų santykiai yra geri, bet aš nesu juose laimingas. Nesuprantu, kodėl taip jaučiuosi (nelaimingas), ir tai mane varo iš proto.

Arba aš myliu - mane palieka, arba mane myli - aš pabėgu

Arūno Maniušio nuotr.

Esu 19 metų mergina. Nežinau, ar man tikrai reikėtų susimąstyti, kas su manimi ne taip, ar tiesiog nesu pasiruošusi rimtiems santykiams. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Būdama 16 metų turėjau pirmąjį vaikiną. Santykiai truko labai trumpai, nes išaiškėjo, kad vaikinas tik siekė manimi pasinaudoti, o pasinaudojęs iškart ir paliko. Jis man buvo brangus, todėl išsiskyrimą išgyvenau labai sunkiai. Po kurio laiko susiradau kitą vaikiną.  Dabar jis mane mylėjo be galo, ir būtent tai mane pastūmėjo jį palikti. Vėliau dar vieni, ir dar vieni santykiai. Net baisu pagalvoti, kiek daug vaikinų esu turėjusi.  Ir su visais draugystės užsibaigia labai greitai. Priežastys būna tokios: arba vaikinas mane per stipriai myli, ir aš jį palieku, arba man vaikinas be galo brangus, tačiau jis mane palieka, nors ir viskas atrodo esą gerai. 

Aš prakeikta ar užkerėta? Negaliu palikti man netinkančio vaikino

Arūno Maniušio nuotr.

Labas rytas, rašau Jums, nes esu labai pasimetusi, ir jaučiu, kad elgiuosi netinkamai...

Istorija tokia. Su vaikinu kartu esu apie penkis metus, nuo mokyklos laikų, jis vyresnis. Išvyko studijuoti į kitą miestą, aš likau mokykloje. Jis veikdavo, ką norėdavo, tai skaudino...Aš sėdėdavau, laukdavau, kol jis grįš savaitgaliais. Tikrai mylėjau, viską atleisdavau. Atvykau ir aš studijuoti į tą patį miestą, jis gyveno sau, aš sau, buvo labai sunku. Net vaistus nuo depresijos gerdavau, nes man trūkdavo jo dėmesio, troškau būti šalia.

Greit jis susirado kitą, paliko mane. Visada mačiau, kad jam patiko kitų merginų dėmesys, bet man rožiniai akiniai darė savo, atrodė "o kas čia tokio?". Buvau viena, labai kentėjau, verkdavau, norėdavau, kad grįžtų, bet pati niekada nerašiau, jo neieškojau.  Pats grįžo... Pabuvome kartu,  po kiek laiko vėl mane paliko...                     

Kurį laiką bendravau su kitais, jaučiausi išlaisvinta ir laiminga, tik rišo mus piniginiai reikalai ir skolos. Su draugais jis mėgdavo išgerti, pažaisti azartinius žaidimus, būdavo labai agresyvus, net blaivaus proto.

Esu varginamas nerimo, nemigos, beviltiškumo jausmo, panikos priepuolių, baigiu prieiti savąjį skardį

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ateis ta diena, kuomet klausiu Jūsų patarimo. Priežastis ta, jog labai bijau, kad kas nors iš skaitytojų išsiaiškins mano tapatybę, ir tai, jog nemėgstu kalbėti apie savo problemas. Tačiau aš nebeturiu jokių kitų variantų. 

Jau ne vienerius metus mane kankina nerimas, tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad vis giliau grimztu į bedugnę. Jaučiuosi neapsakomai vienišas, kadangi visi draugai, kuriuos esu turėjęs mane apleido. Liko keletas žmonių, su kuriais palaikau ryšius, bet vargu, ar juos galima pavadinti draugais. Itin akivaizdu, jog aš jiems sukeliu tik negatyvias emocijas, ir bendravimas su manimi jiems labiau kaip darbas, dėl to, jog išpeštų asmeninės naudos. Dėl šios priežasties retai palieku namus, laiką leidžiu vienas, nors mano amžiaus asmeniui tai toli gražu neturėtų būti būdinga.

Vieną dieną gražiai kalba, kitą dieną šaukia, kad skirsis...

Arūno Maniušio nuotr.

Vyrui 42 m., 12 m. serga išsėtine skleroze. Iš šalies nepasakytum, kad sergantis. Paskutiniais metais jis pradėjo elgtis keistai: kalbėdavo, kad jam nedaug liko gyventi, kad išeis, su šeima negyvens ir pan. Dar vėliau pradėjo vėlai grįžti arba visai negrįžti ir naktį, ignoruoti šeimą. Visi stengėsi įtikti, galvojo, kad tai dėl ligos, pasirodo, ligonis pradėjo tikra ta žodžio prasme paleistuvauti (sms, flirtai, susitikinėjimai).

Ligonis ir toliau gyvena šeimoje, tačiau labai ją traumuoja, kalba, kad skirsis, bet tai tik kalbos, žmona pasiūlo išeiti, bet, deja. Ypač traumuojami vaikai, tačiau jie labai prisirišę prie jo ir žmona kenčia, nenorėdama draskyti vaikams širdelių.

Veikla padeda užsimiršti ir greičiau praeiti skausmingąjį laikotarpį

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, labai norėčiau patarimo, kaip galėčiau padėti sesei, ypač dabar po sūnelio netekties. Jinai visą skausmą laiko savyje. Net nesikalba su manimi.  Čia namuose esame visi palūžę...

Dovilė (vardas pakeistas) 

Labas, Dovile,

Nuoširdžiai užjaučiu dėl mažylio netekties. Suprantu, kad nėra žodžių, kuriais būtų galima numalšinti netekties gėlą.  Matau, kad vaikučio mirtį skaudžiai išgyvena ne tik mama, bet ir jūs, jos artimieji.  Įsivaizduoju, kad jaučiate begalinį sielvartą, jums sunku apie kažką kitą galvoti, jautriai reaguojate į aplinkinių komentarus, padidėjo dirglumas.  Tokie jausmai paprastai sukyla, netekus brangaus žmogaus.  Taip pat galite jausti kaltę, kad nepavyko išsaugoti vaikučio, pyktį ant savęs ar kitų žmonių, apmaudą.

Kol nepriėmei kito tartų piktų žodžių, jie priklauso tam, kuris juos atsinešė

L. Švanienės nuotr.

Paprastai žmonės skaudžiai reaguoja į jiems metamus kaltinimus arba užgauliojimus.
– Kaip tave pavadino? -  klausiu.
– Durne, nevėkšla, kiaule, beprote...
– Ar tu tokia esi? – vėl klausiu.
– Ne... – atsako.
– O kaip jautiesi?
– Pikta, apmaudu, skaudu...
– Gerai, - atsakau. – o kaip jaustumeisi,  jeigu aš tave pavadinčiau...  Bomžė - tu, nepraustaburnė!

Po eilinio nusivylimo atrodė, kad nebeturiu daugiau ką prarasti. Kokie gali būti sprendimai?

Arūno Maniušio nuotr.

Labas, aš – Ligita, neslėpsiu savo vardo. Susidūriau su labai rimta problema, nežinau, ką daryti. Jaučiuosi labai pasimetusi. Man 17 metų, gyvenu kurortiniame mieste, neturiu mamos. Ji mane paliko, kai buvau dar mažutė.

Augau su tėčiu, man buvo gerai, kol jis nepadėjo gerti. Mokykloje mane lydėjo patyčios, buvau labai užsisklendusi, bijojau bendrauti, labai rūpėjo kitų jausmai. Pakeičiau mokykla, niekas nepasikeitė.

Aš susipažinau su mergaite, kuri buvo panašaus likimo. 2014-ųjų vasarą ji pabėgo iš namų dėl visai neaiškios priežasties. Taip atsidūriau policijoj, ten susipažinau su pareigūne, kuri man buvo maloni, ėmiau ja pasitikėti. Tačiau prieš keletą mėnesių pareigūnė nuo manęs nusisuko, paliko vieną su savo problemomis. Supratau, kad buvau jai reikalinga tik tol, kol turėjau informacijos.

Tai sužinojusi, aš nuleidau rankas. Pasidaviau. Bandžiau nusižudyti, vos neiškeliavau ten aukštai. Manęs vos neišvežė į psichiatrijos ligoninę. To nebijojau. Tiesiog žinojau, kad aš daugiau nebeturiu ką prarasti...

Ką daryti, kad neskaudėtų, girdint žeidžiančius klausimus apie vaikus ir jų planavimą?

Iš interneto.  Kas autorius, nepavyko nustatyti.

Sveiki, man 29 m. Su savo antrąją puse gyvenu jau labai seniai. Jau planuojame ir susituokti, bet niekaip nepavyksta sulaukti šeimos pagausėjimo. Vaikai mūsų šeimoje labai laukiami. Manau, ši problema tampa vis labiau aktuali šiais laikais, tačiau ne visi apie tai susimąsto, kaip suprantu.

Susiduriame su draugais, kolegomis, pažįstamais, geraisiais dėdėmis ir tetomis, kurie sudarinėja mūsų gyvenimo planą ir dalina patarimus bei uždavinėja nepageidaujamus ir "nepatogius" klausimus apie santuoką bei vaikų gimdymą. Jau dirgina tie pasakymai "Jau pats laikas pagalvoti apie vaikus ir santuoką", "Gimdyk, nes greit bus per vėlu" ir pan.

 
Nesame linkę viešai su bet kuo aptarinėti savo šeimos gyvenimo. Manome, kad tai tik mūsų reikalas. Tad ką atsakyti į "aštrius" klausimus ir komentarus apie vaikus ir jų planavimą, kai visiškai nenori apie tai kalbėti?