Kaip suderinti kovojimą už savo interesus ir gėrio skleidimą

Nesu greita keiktis, bet šiandien pikti žodžiai jau vos nenusprūdo nuo liežuvio.  Visą dieną niekaip negalėjau įkelti į internetą paruošto video įrašo su lietuviškais subtitrais.  Rašė, kad užsikrovė 97 procentai, ir liko 3 minutės darbui užbaigti, bet...  ir po trijų valandų vis tas pats įrašas apie likusias 3 minutes tarytum iš manęs tyčiojosi.  Tik iš trečio karto pavyko. 

O klausimas tikrai įdomus: ką daryti, kai gyvenime esantys žmonės vis krečia tau kokias eibes ar, kitaip sakant, kaišioja pagalius į ratus.  O žmogus, uždavęs klausimą, nors ir jaučia pagiežą savo skriaudėjams, tuo pačiu nori laikytis ir Kristaus priesako į blogį atsakyti gėriu, gavus per skruostą, atstatyti kitą.

Ar tyliu, ar sakau, kaip jaučiuosi, mano vyras galvoja, kad jį puolu

Nebe pirmą kartą susiduriu su tokia situacija, kurioje mane apima neviltis. Domiuosi psichologija, esu pasiekusi tokią stadiją, kad jau gana dažnai atskiriu tai, kaip jaučiuosi, ir kaip elgiuosi, suprantu, kad kilus konfliktui, geriausia visada kalbėti pirmu asmeniu, konflikto metu stengiuosi kaip įmanoma vengti kitų ankstesnių situacijų minėjimo, apibendrinimų ir pan. 

Deja, nepaisant visų mano žinių ir įgūdžių, su vyrais vis iš esmės užstringu tokiose pačiose situacijose. Tarkime, pradeda vykti kažkas, kas manęs netenkina, arba mane žeidžia. Tarkime, dabartiniuose santykiuose paskutinius du – tris mėnesius nuolat girdėdavau “aš užsiėmęs”, “man reikia eiti”, “aš turiu daug darbo” ir pan.  

Po nemažo kiekio tokių pasikartojimų, kai įsitikinau, kad man nesivaidena, tiesiog nustojau siekti dėmesio, kurio iki tol visuomet siekiau švelniu, kaip man atrodė būdu, domėdamasi, kaip sekėsi, teiraudamasi, kuo jis užsiėmęs, ir t.t. ir pan. Tai daryti nustojau, nes vis tiek neveikia.

Kaip efektyviai ir greitai nusiraminti

Pasirodo, kad norint išjungti paniką ir pereiti prie logiško mąstymo, svarbu teisingai įvardinti jausmus, kuriuos jaučiame.  Užtenka juos įvardinti garsiai ar mintyse, ir gausite norimą rezultatą.

Kaip tai atsitinka?  Kalifornijos (UCLA) universiteto profesoriaus, psichologo Metju Libermano tyrimai parodė, kad kai tik žmogus įvardina savo emocijas žodžiais “bijau”, “pykstu” ar pan., smegenyse esantis migdolinis kūnas nurimsta ir suaktyvėja smegenų žievės dalis, kurios pagalba žmogus ramiai įvertina situaciją.  O to juk ir reikia.

Todėl streso metu, priešingai nei paplitusi nuomonė, nereikia savęs apgaudinėti sakant: “ Aš ramus, viskas tvarkoje.” Kur kas veiksmingiau pasakyti: “Siaubas! Aš bijau.“ Arba: „Po velnių! Aš pykstu.“

Netekties skausmas mane lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta

Klausimas. Sveiki, išgyvenu netekties skausmą. Mamytė pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo 12 metų, dabar man 24 metai, o skausmas niekur nedingsta. Kai pradedu galvoti apie šią situaciją, mane sukausto baimė, pulsas padažnėja (galbūt todėl, kad aš buvau visos šitos situacijos liudininke). Dabar esu aukos vaidmenyje, savęs gailiuosi, po truputį stengiuosi atleisti, bet suvokiu, kad tik mintimis sugebu ištarti žodį „atleidžiu“, bet širdimi to padaryti neišeina. Noriu atleisti, labai ją myliu, bet nežinau, nuo ko pradėti. Kai galvoju apie šią situaciją, jaučiu, kaip sugrįžtu į tuos 12-tuosius metus ir negaliu iš to skausmo išsivaduoti. Pyktis mamai po truputį virsta į gailestį jai.
Liepa (vardas pakeistas)
Atsakymas. Labas, Liepa, rašai, kad mamytės netekties skausmas tave lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta. Įsivaizduoju, kaip baisu tau, dar vaikui, buvo išgyventi jos mirtį. Girdžiu, kad mamai jautei pyktį, dabar virstantį į gailestį, kad niekaip negali jai atleisti. Paprastai gedėjimo laikas tęsiasi taip ilgai, kyla tiek daug prieštaringų jausmų, o netekties skausmas su laiku nemažėja, kai artimas žmogus nusižudo. Nors tu, Liepa, neparašei, dėl ko negali mamai atleisti, man kyla mintis, kad tau tada teko išgyventi būtent tai. Net jei suklydau, nuoširdžiai tave užjaučiu.

Kaip prasideda karas

-Tėti, - paklausė sūnelis Andrius, sukrėstas televizijos vaizdų, matytų per žinias,- kaip prasideda karas?

-Matai, visi karai prasideda maždaug taip: jei pavyzdžiui tarp Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kyla stiprus nesutarimas dėl ko nors..

Įsiterpia mama:

-        Tu klaidini vaiką. Anglija ir Amerika niekada nekariavo!

-        Koks skirtumas? Aš tik norėjau pasakyti kaip pavyzdį.

-        Su tokiais pavyzdžiais prikimši vaiko galvą visokių nesąmonių!

Ko niekada nepasakys profesionalus astrologas

Rimtas profesionalas astrologas, taip pat ir psichologas, niekada nepateiks griežto verdikto, kuris neduotų žmogui pasirinkimo.  Laisvė turi daug lygių, todėl išeičių visada yra ne viena.

Kaip neatsargus gydytojo žodis gali turėti neigiamos įtakos ligos eigai, taip astrologų, būrėjų prognozės gali paveikti jomis tikinčio žmogaus gyvenimą.  Gerai, jei tos prognozės teigiamos.

Šiame trumpame video S. Kovaliovas piktinasi neprofesionalia astrologe-psichologe, kuri nurodė merginai, svajojančiai apie šeimą, geriau būti meiluže nei kurti šeimą.  Profesoriaus pasipiktinimas suprantamas.  Tikiuosi, teisingai supras neprofesionalios astrologės kritiką jos profesionalūs kolegos.

Video filmukas yra su lietuviškais subtitrais.  Malonaus ir naudingo klausymo.

Dėl ko pergyvena moterys santykiuose su vyrais

Arūno Maniušio nuotr.

Retai būna namuose

Iš tiesų šiuo atveju svarbu ne tai, kad vyras retai būna namuose, o tai, kokią problemą ar problemas tai sudaro moteriai.  Galbūt tau liūdna ar nuobodu? O gal nėra su kuo pakalbėti?  Suprask, kad tai tavo problemos, kurias turi spręsti savarankiškai ar su psichoterapeuto pagalba.  Vyras – ne televizorius, kuris turi tave linksminti. Geriau susirask pokalbiams draugę, o turiningam gyvenimui – hobi ar mėgstamą veiklą.

Beje, tavo nepasitikėjimo draugu, pavydo šaknys siekia vaikystę. Galbūt tėvų santykiuose nebuvo pasitikėjimo vienas kitu, ir tu tai perėmei.  Svarbu paleisti nuoskaudas ir priekaištus tėvams bei leisti sau gyventi kitaip: pasitikint savo vyru ar/ir draugu.

Kodėl vieniši žmonės dažniau serga

Spaudoje ir internete apstu informacijos, kad vieniši žmonės dažniau nei gyvenantys santuokoje serga įvairiomis  ligomis. Mokslinių tyrimų metu atskleista, kad jų imuninė sistema yra silpnesnė.  

Iš kitos pusės,  pateiktas tyrimas buvo darytas, atsižvelgiant tik į tris kriterijus – amžių, lytį ir šeimyninė padėtį – todėl vienareikšmiškai teigti, kad gyvenimas santuokoje padeda išlikti sveikam, nebūtų teisinga.   Peršasi mintis, kad yra dar kažkoks sveikatos palaikymui reikšmingas bruožas (bruožai), kuris labiau paplitęs tarp santuokoje gyvenančių žmonių, nei tarp vienišių. 

E.Cvetkovas knygoje „Ieškant prarastojo aš“ pateikia psichologinių priežasčių, kurios sukelia organizmo veiklos sutrikimus, sąrašą.  Čia išvardintos širdies ligas sukeliančios priežastys yra:

Kaip vystosi santykiai šeimoje, kai vienas iš sutuoktinių materialiai išlaiko kitą

Lingos Švanienės nuotr.

Neretai šeimose pasitaiko tokie santykiai, kai vienas sutuoktinis dirba ir pilnai išlaiko nedirbantį sutuoktinį.  Tokiu būdu šeimoje neišlaikomas „imti ir duoti“ balansas. Duodančiuoju klasikinėje šeimoje paprastai būdavo vyras, bet šiais laikais dažnai šią rolę vykdo moterys, išlaikydamos savo antrąją pusę.

Pasižiūrėkime, kas laukia tokių porų, ir kaip neišvengiamai vystysis jų santykiai.

Natūralu, kad atskirais šeimyninio gyvenimo momentais vienas gali duoti daugiau, vėliau situacija gali išsilyginti ar net pasikeisti. 

Šeimos modelis: žmona - kaip mama, vyras – kaip vaikas

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, ilgai galvojau, kad su savo problemomis galiu susitvarkyti viena, deja, dabar jau manau, kad klystu. Esu jau nebe maža mergaitė, pati viską suvokiu, bet nieko ryžtingo iki šiol padaryti negaliu. 

Su vyru susituokę esam jau 5 metus. Prieš tai draugavome 5 metus. Turime sūnelį. Viskas pas mus šeimoje atrodo gerai, tol, kol vyras neišgeria alkoholio. Tai būna retai, bet kai būna, tiesiog visus gražius dalykus "užmuša" jo vienas poelgis. Jis VISADA išgėręs išeina iš namų. 

Kaip bendrauti su senstančia mama, kai iš jos liejasi išgalvoti kaltinimai ir pyktis

 

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, esu subrendus moteris, turiu gražią šeimą; mama – garbaus amžiaus moteris, našlė. Mes niekada nebuvome artimos, bet kaip gyvenimas bevingiuotų, mūsų santykiai tarsi upė plaukia žemyn. Panašu, kad priėjome kulminaciją – esu apkaltinta bandymu pasisavinti neva jai po tėčio mirties priklausiusį turtą ir maža to, ji pareiškė, kad jos laidotuvių nebus – ji kūną paaukos medicinos tikslams. Mama buvo mokytoja, tad kūno donorystės idėja atrodytų kilnus poelgis. Tačiau aš žinau – tai kerštas trims jos vaikams, nes nei su vienu ji nesutaria. Jūs „šitaip su manimi“ – neturėsit net kapo.

Kame problema? Jei trumpai – visi aplink yra vagys, jai kenkia ir trokšta jos pinigų ar turto (kalba eina apie minimalias santaupas ir butą periferijoje, kuriame ji gyvena po tėčio mirties). Visą gyvenimą, kiek aš prisimenu, ji konfliktavo – su sodo, buto kaimynais, su savo broliu nebendravo didesnę gyvenimo dalį, su seserimi nevažiavo atsisveikinti net po pranešimo, kad ji mirties patale...ir vis ta pati „problema“ – ją apgavo, iš jos paėmė, pasityčiojo... 

Kodėl vaikinas neįsileidžia manęs į savo gyvenimą

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, man 23m. Rašau jums vienu klausimu, kuris man jau kurį laiką neduoda ramybės. Bendrauju su vaikinu 3 mėnesius, man jis be proto patinka, bet manau, kad jis nežiūri į mane rimtai. Bendraujam gražiai, tačiau, kai aš pradedu kalbėti apie rimtesnius santykius, kad norėčiau su juo būti kartu, jis iš karto pradeda kalbėti apie tai, kokį didelį spaudimą aš jam darau šiuo klausimu, kad jis dar nėra pasirengęs rimtiems santykiams, jam reikia daugiau laiko, labiau pažinti žmogų t.t. Maždaug kam draugauti, jeigu po to skirtis. Beje reikėtų pridurti, kad jis vienišas jau 3 metus.

Dėl niekų vyras ėmė įtarinėti mane neištikimybe, ir gyvenimas šeimoje tapo košmaru

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena, labai reikia pagalbos. Jau nebežinau, ką daryti ir kaip gyventi.

Mano vardas Lina (pakeistas, ačiū). Gyvenu su vyru santuokoje 7 metai (santuoka iš meilės), prieš tai draugavom 2 metus. Turim 2 vaikus: 4 ir 2 metų. Gyvenam Anglijoj, abu daug dirbam.

Mano socialinis ratas daug didesnis nei mano vyro. Turim būrį draugų, su kuriais bendraujam pastoviai kartu.

Kartą aš paprašiau savo darbo draugo Marko parvežti iš Niujorko (jis ten gyvena) į Londoną vėrinį, kurį sugalvojau padovanoti vyro mamai. Vyras apie tai žinojo, nieko nuo jo niekada neslėpiau. Jis žinojo,  kad aš ir Markas kartu dirbom ir buvom geri darbo draugai, eidavom kartu išgerti kavos, kai  jis atvažiuodavo į Londoną. Mano vyras niekada nėra jo sutikęs. 

Aš esu šiek tiek pavydus ir labai saugau draugę nuo visko

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena. Mano vardas Paulius, man 19 metų. Turiu merginą, su kuria draugaujame šiek tiek daugiau nei pusę metų. Aš ją myliu, nieko daugiau be jos neįsivaizduoju, būdamas su ja jaučiuosi labai laimingas, ji tikrai mane myli,  atrodo ko daugiau ir reikia, tačiau išsiskyrus dienai ar dviem, dažnai apsipykstam, būnant kartu to nėra.

Esu šiek tiek pavydus ir ją labai saugau nuo visko, net nuo jos draugių, kurios bando išvesti ją iškelio. Kartais pagaunu ją meluojant dėl alkoholio vartojimo (pats nevartoju), todėl nelabai norėčiau, kad ir ji jį vartotų. Po tokių dalykų pradedu moralizuoti, tačiau viskas baigiasi pykčiais. Prašau patarkite, kaip elgtis šioje situacijoje, ir kaip išvengti skyrybų.

Paulius (vardas pakeistas)

Каtinas suėdė vyro pusryčius ir… įžiebė konfliktą namuose

L.Švanienės nuotr.

Sveiki, jaučiuosi tarsi įstrigusi nesibaigiančiame rate - viskas sukasi, ir nėra išėjimo iš šio rato. Turiu mylimą vyrą ir dukrą. Dirbu gan įtemptą nervine prasme darbą. Todėl matyt pernelyg dažnai leidžiu pykčiui prasiveržti netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir sukuriu įtemptas situacijas namie, konfliktuoju su vyru.

Paskutinis konfliktas įvyko dėl atrodytų labai banalios priežasties - katinas suėdė vyro pusryčius. To padaro mano vyras niekada nenorėjo, tai buvo mano kaprizas ir aš visad stengiuosi, kad jis kuo mažiau painiotųsi vyrui po kojomis. Bet kame, ką tas padaras iškrečia, o vyras papriekaištauja, matau priekaištus sau. Tuo tarpu (bent jau man taip atrodo) aš užmerkiu akis ir susitaikau su daugybe vyro įgeidžių. 

Šį kartą, vėlgi įžvelgusi, kad čia kaltas ne katinas, o aš, tikrai supykau. Vyras nesuprato mano pykčio priepuolio, nekalbėjimo ir bildėjimo namuose, o kai pradėjome kalbėtis užsipuolė mane dėl mano nevaldomo charakterio ir to, kad jis negali nė žodžio apie jokius blogius pasakyti, nes viskas baigiasi mano įsiūčiu ir trankymusi po visus namus. Ne aš nešūkauju, aš tiesiog garsiai viską darau - net lėkštę į spintelę dedu garsiai. 

Artimojo liga: kaip pagelbėti sergančiajam ir pačiam sau

Arūno Maniušio nuotr.

Susirgus sunkia liga, pagalbos reikia ne tik ligoniui,  bet ir jo šeimos nariams. Sunku įsivaizduoti situaciją, kuri labiau prislėgtų žmogų nei ta, kai brangus artimas žmogus  suserga mirtimi grasinančia liga. Ir tokioje situacijoje, –  teigia gydytojas ir psichologė Karlas ir Stefani Saimontonai, – įgyta patirtis gali praturtinti žmogaus jausmus, suteikti galimybę išgyventi gilų žmogiškumo pajautimą, patirti artumą ir bei tyros meilės akimirkas.

Sutuoktiniai Saimontonai apie tai kalba ne  teoriniais  postringavimais, o kaip vėžiu sergančių ligonių ir jų artimųjų psichoterapinio gydomojo proceso organizatoriai.  Savo darbo patirtimi jie dalijasi knygoje “Getting well again”.
Pasidalinsiu pagrindinėmis jų išsakytomis mintimis apie ligonio ir jo artimųjų santykius, padedančius sužadinti sergančiojo tikėjimą galimybe pasveikti, kita vertus, praturtinančius artimųjų santykius gilesniu vienas kito supratimu ir šiltais jausmais.

Mane ištiko šokas, kai mama atskleidė savo vaikystės paslaptį

L.Švanienės nuotr.

Sveiki, man 25 metai. Neperseniausiai mama prasitarė, jog vaikystėje ją prievartavo pedofilas. Negaliu atsigauti - gavau šoką. Atsikeliu ir užmiegu su ta mintim, nežinau ką daryti,  kaip sau ar mamai padėti.

 

Esu vyriausia šeimoje. Mama sukūrė  normalią šeimą.

Erika (vardas pakeistas)

 

Labas, Erika,

 

Vaiko seksualinis išprievartavimas yra baisus nusikaltimas, paliekantis gilią traumą, įtakojančią visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Vienareikšmiškai, ši kadaise išgyventa prievarta mamai ir šiandien turi didelę įtaką.

 

Gali kilti klausimas, kodėl tu dabar išgyveni šoką dėl įvykio, nutikusio gerokai prieš tavo gimimą. Drįsiu teigti, kad tu ir anksčiau nesąmoningai apie tai “žinojai”.  “Žinojai” rašau kabutėse, nes mamos paslaptis pasireiškė tavyje netgi ne nuojautomis, o kažkuo, kas yra žymiai toliau ir giliau, kas egzistuoja, bet to neįmanoma apčiuopti, įvardinti ar suvokti. Tarytum kažkur toli griaudėtų ir žaibuotų, kai tavo aplinkoje šiuo metu giedra, jauku, šilta, ramu. Bet kartu jauti, kad kažkas toje idilėje nevisai taip. 

Ar svetimas žmogus turėjo teisę šitaip pasielgti su mano vaiku?

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

Labai noriu pasiteirauti vienu man labai svarbiu klausimu: Buvo tokia situacija: Buvome nuvykę į svečius, kartu buvo ir dar vieni draugai atvykę su šeima. Mes turime 3 metų sūnų, o tie atvykę draugai turi 6 metų dukrą. Ir atsitiko taip, kad maniškis sūnus bežaisdamas ir norėdamas pamandravoti, įspyrė tam atvykusiam vyrui į koją. Tada jis pamanė turįs teisę jį paauklėti, ir visiems matant, numovė jam kelnytes ir pliaukštelėjo per užpakaliuką, lyg ir žaismingai pasakydamas kad taip negalima elgtis, ir paliko jį stovėti su numautomis kelnėmis. 

Man buvo be galo pikta matyti, kad jis taip elgiasi, aš priėjau prie savo vaiko ir apmoviau kelnytes, pasakiau kad spardytis negalima, ir pasakiau tam vyriškiui, kad daugiau taip nesielgtų, ir negana to, gavau moralą, kad kišuosi į jų ginčą. Bet kuo toliau galvoju, tuo labiau galvoju, kad čia ne šiaip sau poelgis, manau čia didelė gėda padaryta mano vaikui.

Tai, ką vadiname vaiko problema, paprastai būna jo adaptacija prie esamos situacijos toje šeimoje

Arūno Maniušio nuotr.

Praėjusį savaitgalį dalyvavau Inovacinių psichotechnologijų instituto organizuojamame „Vaikų psichoterapijos“ pirmame užsiėmime. Kursas visiškai naujas ne tik instituto ribose, bet ir pasaulinėje  vaikų psichoterapijoje - pirmą kartą pristatomas sisteminis darbas su vaikais.

Iš psichoterapinio darbo su suaugusiais žmonėmis  žinome, koks svarbus visam gyvenimui yra vaikystės periodas.  Daugybę šiandieninių problemų žmogus atsineša iš to labai jautraus laikotarpio.  Pirminė problema dažnai būna apaugusi visu sluoksniu naujų problemų, antrinėmis naudomis ir pan., tad ne taip retai klientas būna su jomis taip susigyvenęs, kad ko nors keitimas jam rodosi pavojingu jo asmenybei.  Nors iš tiesų tai yra tik kiautas, dengiantis jo tikrąjį Aš.

Aš prakeikta ar užkerėta? Negaliu palikti man netinkančio vaikino

Arūno Maniušio nuotr.

Labas rytas, rašau Jums, nes esu labai pasimetusi, ir jaučiu, kad elgiuosi netinkamai...

Istorija tokia. Su vaikinu kartu esu apie penkis metus, nuo mokyklos laikų, jis vyresnis. Išvyko studijuoti į kitą miestą, aš likau mokykloje. Jis veikdavo, ką norėdavo, tai skaudino...Aš sėdėdavau, laukdavau, kol jis grįš savaitgaliais. Tikrai mylėjau, viską atleisdavau. Atvykau ir aš studijuoti į tą patį miestą, jis gyveno sau, aš sau, buvo labai sunku. Net vaistus nuo depresijos gerdavau, nes man trūkdavo jo dėmesio, troškau būti šalia.

Greit jis susirado kitą, paliko mane. Visada mačiau, kad jam patiko kitų merginų dėmesys, bet man rožiniai akiniai darė savo, atrodė "o kas čia tokio?". Buvau viena, labai kentėjau, verkdavau, norėdavau, kad grįžtų, bet pati niekada nerašiau, jo neieškojau.  Pats grįžo... Pabuvome kartu,  po kiek laiko vėl mane paliko...                     

Kurį laiką bendravau su kitais, jaučiausi išlaisvinta ir laiminga, tik rišo mus piniginiai reikalai ir skolos. Su draugais jis mėgdavo išgerti, pažaisti azartinius žaidimus, būdavo labai agresyvus, net blaivaus proto.