Apie aptvarus, narvus, gardus, lubas, kurie yra žmogaus galvoje

Tikriausiai, jums teko skaityti apie eksperimentą su blusomis, kurias patalpino į stiklainį, kurio kraštai buvo tokiame aukštyje, jog blusos galėtų iš jo iššokti.  Dalis blusų taip ir padarė – iššoko. 

O tada stiklainis buvo uždengtas stiklu.  Aukščiau šokančios blusos atsitrenkdavo į stiklines lubas.  Ir taip jos šokinėjo tol, kol visos suprato, kad aukštai šokti negalima, ir ėmė šokinėti (jos juk blusos, jų paskirtis šokinėti) taip, kad nesiektų stiklinio dangčio.

Po kurio laiko stiklas buvo nuimtas, bet blusos ir toliau šokinėjo „nesiekdamos“ tariamų lubų.

Kaip pasąmonė trukdo (arba padeda) atsisakyti žalingų įpročių

Mano psichoterapinėje praktikoje dar nepasitaikė atvejo, kad kreiptųsi žmogus, norėdamas nustoti rūkyti.  Be abejo, integralinis neuroprogramavimas gali padėti ir šiuo klausimu, tačiau mūsų šalyje dar nepriimta kreiptis pagalbos į psichoterapetus su tokiomis užklausomis.

Šiandien konsultacijos metu klientė papasakojo, kad po praėjusio mūsų susitikimo jai praėjo noras rūkyti (toks atvejis mano praktikoje antras).  Mes dirbome visai su kitais tikslais, o pati klientė rūkė ir tai darė kasdien jau 5 metus.

Žmogus laimingiausias jaučiasi, kai jam yra 23 ir 69 metai

Kaip manote, kokiu savo gyvenimo periodu ar periodais žmogus jaučiasi laimingiausias?

Naujo tyrimo metu buvo nustatyta, kad žmogus per savo gyvenimą laimingiausias būna du kartus. Tyrimo, kurį atliko Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla (London School of Economics and Political Science), metu buvo apklausta 23 tūkstančiai Vokietijos gyventojų nuo 17 iki 85 metų.  Visų prima jie turėjo įvertinti šiandieninį pasitenkinimą gyvenimu, o paskui išreikšti spėjimą, kaip jie jausis po 5 metų. 

Panašūs sunkumai skirtingai paveikia atskirus žmones

Viena mergina vis skundėsi mamai savo sunkiu gyvenimu.  Mama kantriai išklausydavo jos dejones, kol vieną kartą paėmė tris puodus, pripylė į juos vandens ir uždėjo ant viryklės.  Vandeniui užvirus, į vieną puodą mama įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią –  maltos kavos.

Praėjus kuriam tai laikui mama nukėlė puodus nuo ugnies ir iš jų ištraukė morką ir kiaušinį, o kavą nukošė.  Savo dukrai ji pasakė:

-Kiekvienas iš šių produktų atsidūrė tokiose pačiose sąlygose – sąlytyje su verdančiu vandeniu.  Žiūrėk, kaip skirtingai jie pasikeitė:  morka iš kietos tapo minkšta, kiaušinis virdamas sukietėjo, o malta kava vandeniui atidavė visa geriausio, ką turėjo.

Mama pažiūrėjo dukrai į akis ir pridūrė:

-Ir žmonės panašiose sunkiose situacijose elgiasi skirtingai. Arba visai suminkštėja kaip morka, arba įgauna tvirtumo, arba viską atiduoda, netgi savo paties gyvenimą.  O kaip tu elgiesi, susidūrusi su sunkumais?

-Supratau, mama, ką tu norėjai pasakyti.- gerdama kvapnią kavą atsakė duktė.

Pagal B. Ferrero

Kaip įveikti vairavimo baimę ten, kur yra daug mašinų

A.Kubaičio nuotr.

Kaip įveikti vairavimo baimę ten, kur daug mašinų, pvz., miesto centre? Lina, 65 m.

Labas, Lina, klausimas tikrai rimtas. Juk veiksmus ir mintis sukausto ne tiek išorinė situacija, net jei ji yra ir ganėtinai sudėtinga, kiek baimė, atlekianti šviesos greičiu vien pagalvojus apie mašinų spūstį miesto centre.

Ir vis dėlto nusprendžiau šį kartą daugiau dėmesio skirti greitesniam įgūdžių įgijimui nei pačiam darbui su baime. Kodėl? Juk šiuolaikinės psichoterapijos priemonės įgalina gana efektyviai dirbti su baimėmis ir kitais nemaloniais jausmais. Ogi todėl, kad mokėjimas gerai orientuotis intensyvaus eismo srautuose yra tiesiog labai naudingas sugebėjimas.

Begalinis pasitikėjimas savimi, nachališkumas ir noras veikti padeda daryti stebuklus

Kartą seminaro metu prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo istoriją apie besimokantį skraidyti vyrą, kuris labai pasitikėjo savimi ir buvo įsitikinęs, kad jis puikus lakūnas.  Ir nutiko taip, kad jiems išskridus, netikėtai ėmė kauptis debesys, kas reiškė, kad netrukus kils audra. 

Netrukus visi besipraktikuojantys grįžo į orouostą,, išskyrus tą pasipūtėlį.  Skrydžių stebėjimo bokštelio darbuotojai su nerimu stebėjo vis tamsėjantį dangų – tokiomis sąlygomis net patyrusiam lakūnui nebūtų lengva sugrįžti ir sėkmingai nusileisti. 

O juk likęs danguje dar suskraidė nepakankamai ir neturi reikiamos patirties. Su nerimu ir baime jie jau mąstė apie nelaimingą atsitikimą, kurio vargiai pavyks išvengti naujokui, ir jam ruošėsi.

Tuo tarpu naujokas lakūnas sėkmingai nusileido, atėjo į skraidymų centrą ir nustebo išvydęs išbalusius darbuotojų veidus.
-Ar kas atsitiko?- jis paklausė, nesuvokdamas padėties.

S.Kovaliovas seminaro dalyviams paaiškino, kad naujokas paprasčiausiai nežinojo, kad tokiomis sąlygomis nusileisti yra sudėtinga, be to jis buvo įsitikinęs, kad yra puikus lakūnas, ir visa tai kartu paėmus leido jam išlikti visiškai ramiam, kas būtent ir buvo reikalinga, sėkmingam grįžimui į orouostą.

Tam tikra prasme panašią istoriją kadaise skaičiau internete.  Didžiosios krizės metais, į Ameriką atvyko žmogelis iš Italijos ir atidarė čia savo restoraną.  Reikia pasakyti, kad tuo metu daugybė restoranų, negalėdami išsilaikyti, tiesiog užsidarinėjo.  Naujo restorano atsidarymas buvo tikra finansinė beprotystė.  Bet minimas italas ne tik išlaikė savo įstaigą, bet su laiku ją išplėtė, o pasibaigus krizei atidarė visą eilę labai aukšto lygio restoranų.

Įžymų restoranų savininką užkalbino žurnalistas ir uždavė jam klausimą, kaip tai jis sugebėjo didžiosios krizės metais ne tik sėkmingai dirbti savo restorane, bet ir išlaikyti jame aukštą lygį.  Į tai italas atsakė:

-Kai atvykau į Ameriką, nemokėjau anglų kalbos, laikraščių neskaičiau  ir nežinojau nieko apie krizę.  Tiesiog dirbau savo darbą, kurį geriausiai mokėjau.

Kaip matome, šį kartą taip pat suveikė žmogaus pasitikėjimas savimi, tegu ir tokioje kuriozinėje situacijoje, kaip nesugebėjimas sužinoti apie realią padėtį toje šalyje.

Susidomėjusi tokiais atvejais, paklausiau pažįstamą specializuoto žurnalo redaktorę:

-Kokį darbuotoją priimtum į darbą?  Ar tą, kuris, vos ne koja atsidaręs duris, įsiveržęs į kabinetą, ryžtingai pareikštų, kad nori dirbti jūsų redakcijoje ir pateiktų savo projektus, kuriuos anot jo būtina nušviesti jūsų žurnale.  Beje, žurnalistinio išsilavinimo šis jaunuolis neturėtų.  O gal priimtum į darbą kuklų vyruką, kuris taip pat neturėtų žurnalistinio darbo patirties, bet ant stalo nedrąsiai padėtų savo reikiamo išsilavinimo diplomą.

Žurnalo redaktorė nedvejodama atsakė, kad priimtų į darbą pirmąjį – ilgai netruktų jį pataisyti ir išmokyti straipsnių rašymo subtilybių.  Svarbiausia, kad jis turi nachališkumą ir didelį norą veikti.

Šiais pavyzdžiais neketinu jūsų įtikinti, kad nereikalingas specialusis išsilavinimas.  Norėjau tik pasakyti, kad net nepakankama patirtis, pasitikėjimas savimi, dėmesio nekreipimas į aplinkinių nuomonę ir graudenimus, kad tau nepavyks, gali padaryti stebuklus.  Pagaliau paskaitykit vakar patalpintą mano bloge straipsnį apie Stivą Džobsą ir įsitikinsit, kad didelis tikėjimas savo teisumu yra tiesiog būtinas didelių darbų įgyvendinimui.

Geriau sukurti rytdieną, nei gailėtis nekaip praėjusia vakarykšte diena

"Apple". Kokia mintis tau ateina į galvą, perskaičius šį anglišką žodį.  Net jei moki anglų kalbą ir žinai, kad pagal reikšmę tai lietuviško žodžio „obuolys“ atitikmuo, esu beveik tikra, kad pirmoji asociacija kilo su kompiuteriais ir telefonais.

Ir dar šis žodis susijęs su Stivo Džobso, kuris turėjo milžinišką reikšmę "Apple" kompanijos idėjų generavimui ir vystymuisi. Kaip žmogus Stivas Džobsas – prieštaringa asmenybė.  Vieni jo nekenčia, kiti dievina. Ką galima apie jį tikrai pasakyti, kad jis sukūrė šiandien turimą kompiuterinę dabartį.

Nuostabu tai, kad S. Džobsas nebuvo genijumi inžinierinio meno srityje.  Jo genijus buvo idėjų generavime ir sugebėjime įtikinti tinkamus žmones tų idėjų įgyvendinimui. Jo paties įsitikinimas, kad jis turi teisę beprotiškos minties realizavimui buvo begalinis.  Tuo jis užkrėsdavo kitus, savo ruožtu juos įtikindamas, kad jie sugebės tai įgyvendinti.  Ir jie padarydavo neįmanomus dalykus.

Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus

Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus? – kreipėsi į mane viena seminaro dalyvė. – Ar yra kokių psichotechnikų, padedančių tai padaryti?

Į mane žiūrėjo didžiaakė, smulkutė, jaunai atrodanti moteris. 
- Kiek sūnui metų?- paklausiau.
-Šešiolika.
-O kokia problema?  Jis labai nervinasi?  Ar kaip tik priešingai – visiškai nekreipia dėmesio į besiartinančius egzaminus?
-Antrasis variantas.  Visiškai nesijaudina, žiūri lengvabūdiškai.
-Jei jaunuolis nemato problemos, tai jam padėti negalima.  Kaip galima padėti tam, kuriam pagalbos nereikia?

Didelė dalis problemų išsisprendžia savaime

Pasakojama, kad tai atsitiko 1860 metais.  Vienas rašytojas kurdavo trumpus apsakymus apie išgalvotą žmogų vardu Rokambolis ir siųsdavo juos dienraščiui.

Vieną kartą savo herojų jis surakino grandinėmis, patalpino į kartą, prigrūdo jį dar akmenų.  Negeriečiai tą karstą įmetė į Atlanto vandenyną, į pačią giliausią jo vietą.  Būtina pridurti, kad toje vandenyno dalyje knibždėjo daug ryklių.

Kai apsakymas buvo išspausdintas, rašytojas nuėjo į redakciją ir paprašė padidinti honorarą už jo kuriamus apsakymus.  Redaktorius atsisakė tai daryti ir nusamdė kitą rašytoją.  Tačiau bėda tame, kad nei šis, nei kiti nusamdyti darbuotojai nesugebėjo parašyti įtikinamos Rokambolio išsigelbėjimo istorijos.

Gyvenimo pamoka

Sėdėdamos už apvalaus stalo sielos rinkosi savo kito gyvenimo pamokas.  Viena iš jų ir sako:
- Šį kartą aš keliausiu į žemę išmokti atleidimo.  Kas nori man padėti?

- Oooo... - atsiliepė kitos sielos. – Tai labai sunkus uždavinys. Vienai neįmanoma išmokti šios pamokos.  Tau tikrai reikalinga pagalba. Mes tau padėsim.

Viena siela pasakė:
- Aš keliausiu kartu su tavimi į Žemę ir būsiu tavo vyru.  Mūsų šeimyniniame gyvenime dėl mano kaltės bus daug problemų, ir tu mokysiesi man atleisti.

Vandens lelijos, kvantinis šuolis ir gyvenimas kaip žaidimas

Seminare “Asmeninės istorijos psichoterapija“ Olegas Lekoncevas aiškindamass apie tai, kodėl seminarų dalyviai, dirbdami su savimi, ne visada pajaučia ryškius pasikeitimus savo gyvenime, pateikė metaforą apie tai, kaip įvyksta kvantinis šuolis.

Seklaus ežero viduryje augo vandens lelija.  Ežeras buvo pakankamai didelis, todėl visi matė vandens platybes, bet nematė vandens lelijos.  Kartą pakilęs vėjas sukėlė bangas, kurios apsėmė vandens leliją.  Kažkokiu būdu tai suveikė kaip signalas augalui daugintis.  Ir štai jau auga dvi vandens lelijos.  Po kiek laiko – keturios, aštuonios, šešiolika ir t.t. 

Toks procesas vadinamas geometrine progresija. 

Praėjus mėnesiui prašalaičiai jau pastebėjo, kad ežere auga vandens lelijos.  Vasaros pabaigoje ežeras apaugo jomis ištisai.  Praktiškai vandens lelijoms jau buvo ankšta. 

-Štai šis momentas ir vadinasi kvantiniu šuoliu. – pasakė seminaro vedantysis.

Ar gelbėti draugą nuo kompiuterinių žaidimų, ar save nuo tokio draugo

Sveiki,

Esu 19 metų mergina. Turiu šokią tokią problemą bandydama suprasti savo vaikiną (jis keliais metais už mane vyresnis). Bendraujame mes kažkur 2-3 mėnesius. Taigi dar nepajutome tos tikrosios meilės, bet jaučiame didžiulę trauką ir atitikimą vienas kitam. Gyvename šiek tiek toli vienas nuo kito. Kaip pagrindine mūsų bendravimo priemone tampa kompiuteris.

Na bendravimas kompiuterio pagalba, man visiškai netrukdo. Abu kaip ten bebūtų esam kompiuterinių žaidimų mėgėjai, bet kuo toliau tuo labiau iškyla viena problemėlė. Dabar žaidimams draugas jau skiria didžiąją dalį savo laiko. Mane kartais net ignoruoja, o jei ir kalbam, tai tenka viską kartoti po kelis kartus, nes mat žaisdamas jis neišgirsdavo.

Ką daryti, kad jis vėl norėtų būti su manimi?

Sveiki, esu jauna mergina, kuri patiria labai daug streso meilės reikaluose. Prieš du metus susipažinau su vienu vaikinu, kurį pamilau labai greitai, kaip ir jis mane. 2 mėnesius viskas buvo puiku, kol nepasimylėjau su juo. Vėliau pradėjome pyktis labai dažnai, nesveikai jo pavydėjau, drausdavau beveik viską, o po kurio laiko sužinojau, kad man visada meluodavo viską, nors maniau, kad klauso. Abu esame ne kartą verkę vienas dėl kito. Nenorėjau, kad jis gertų, būtų su draugais, nes jo draugai ištvirkę, todėl bijojau netekti jo... Jis net kai pykdavomės yra nekartą mane labai stipriai sumušęs, bet aš vistiek norėjau būt su juo. Nekartą išsiskyrę buvom 2 savaitėm, bet susitaikydavom. Jis man sakydavo, kad per dažnai susitikinėjam, per daug bendraujam.

Vieno išsiskyrimo metu jis susirado kitą merginą, o aš irgi susiradau. Tas kitas vaikinas 100 kartų buvo geresnis už buvusį,  Po 6 mėnesių išsiskyrimo atsitiko taip, kad buvęs vaikinas bandė mane susigrąžinti, sakė, kad suprato, kokią klaidą padarė, verkė, ir ką? Ir palikau aš tą kitą vaikiną ir grįžau prie buvusio. Dabar mudu kartu, bet jis vėl nenori būti, sako, kad nemyli manęs, sako, kad labiausiai norėjo būti su ta kita mergina.

Penki žingsneliai, kaip veiksmingai palaikyti kitą žmogų

Ne vieną kartą internete (ir ne tik internete) esu kartojusi, kaip veiksmingai galima palaikyti kitą žmogų.  Tereikia prisiminti penkis žingsnelius: tris tiesioginio palaikymo ir likusius du pasiteiravimo, kuo ir kaip galiu padėti. 

Iš savo patirties žinau, kad net mintinai mokant efektyvaus palaikymo formulę, realiame gyvenime ją ne visada lengva pritaikyti, nes reikiamu momentu, elgiesi taip kaip esi įpratęs, o ne kaip geriau.

Ne per seniausiai palaikymo formulę papasakojau vienai klientei.  Buvo nuostabu ir labai smagu išgirsti jos pasakojimą, kaip bendraudama su savo vaikais, ji pasinaudojo tuo būdu.  Jauna moteris prisipažino, jog norėdama neužmiršti šio būdo, užrašus prisikabino virtuvėj prie šaldytuvo.

Dėl ko pergyvena moterys santykiuose su vyrais

Arūno Maniušio nuotr.

Retai būna namuose

Iš tiesų šiuo atveju svarbu ne tai, kad vyras retai būna namuose, o tai, kokią problemą ar problemas tai sudaro moteriai.  Galbūt tau liūdna ar nuobodu? O gal nėra su kuo pakalbėti?  Suprask, kad tai tavo problemos, kurias turi spręsti savarankiškai ar su psichoterapeuto pagalba.  Vyras – ne televizorius, kuris turi tave linksminti. Geriau susirask pokalbiams draugę, o turiningam gyvenimui – hobi ar mėgstamą veiklą.

Beje, tavo nepasitikėjimo draugu, pavydo šaknys siekia vaikystę. Galbūt tėvų santykiuose nebuvo pasitikėjimo vienas kitu, ir tu tai perėmei.  Svarbu paleisti nuoskaudas ir priekaištus tėvams bei leisti sau gyventi kitaip: pasitikint savo vyru ar/ir draugu.

Įgyto bejėgiškumo sindromas

Tikriausiai girdėjote pasakojimą apie cirko dramblį, kuris po pasirodymų  būdavo pririšamas grandine prie mažyčio kuoliuko.
  
Galingas gyvūnas net nebandė truktelėti grandinę ir išeiti į laisvę.  Mat būdamas drambliuku jis tampėsi, bet kuoliuko išrauti tada nepavyko. Todėl ir padarė idiotišką išvadą: „negalėjau, negaliu ir niekada negalėsiu...“. 

Psichologijoje tokia situacija vadinama įgytu bejėgiškumo sindromu, kurio pagrindą sudaro trys kvaili įsitikinimai: „taip yra tik man“, „taip bus visada“, „taip bus visur“.

Įgyto bejėgiškumo būseną galima pakeisti! Svarbu panorėti ir suprasti, kad kuoliukas vos vos laiko.  

Kodėl vieniši žmonės dažniau serga

Spaudoje ir internete apstu informacijos, kad vieniši žmonės dažniau nei gyvenantys santuokoje serga įvairiomis  ligomis. Mokslinių tyrimų metu atskleista, kad jų imuninė sistema yra silpnesnė.  

Iš kitos pusės,  pateiktas tyrimas buvo darytas, atsižvelgiant tik į tris kriterijus – amžių, lytį ir šeimyninė padėtį – todėl vienareikšmiškai teigti, kad gyvenimas santuokoje padeda išlikti sveikam, nebūtų teisinga.   Peršasi mintis, kad yra dar kažkoks sveikatos palaikymui reikšmingas bruožas (bruožai), kuris labiau paplitęs tarp santuokoje gyvenančių žmonių, nei tarp vienišių. 

E.Cvetkovas knygoje „Ieškant prarastojo aš“ pateikia psichologinių priežasčių, kurios sukelia organizmo veiklos sutrikimus, sąrašą.  Čia išvardintos širdies ligas sukeliančios priežastys yra:

Esu labai rami, tyli, bijau šnekėti su vaikinais

Arūno Maniušio nuotr.

Esu savimi nepasitikinti ir nepatenkinta. Esu labai rami, tyli, mokykloje bijau šnekėti net su vaikinais. Pastebėjau, kad netraukiu nė vieno vaikino,  nes esu per daug tyli, rami. Ar gali būti,  kad tokia visada būsiu,  ar tik einant laikui išdrąsėsiu ir pasikeisiu? Inga, 17 m.

Sveika, Inga,

Kelis kartus įdėmiai perskaičiau tavo trumputį laišką.  Girdžiu, kad save vadini ramia ir tylia, manai, kad tai tau trukdo būti patrauklia vaikinų tarpe.  Dar supratau, kad tau trūksta pasitikėjimo savimi, savęs tokios, kokia esi, priėmimo.

Klausimus išgirdau kelis, nors parašei tik vieną: „Ar gali būti...?“  Mano mokytojas profesorius S.Kovaliovas į taip prasidedančius klausimus visada atsako: „Gali!”.  Iš tiesų gali būti, kad ir toliau išliksi tyli, išoriškai rami (o viduje įsitempusi), nepatenkinta savimi.  Yra daug suaugusių žmonių, net tokių, kuriems į galvą žilė beldžiasi, o jie taip ir neišmoko bendrauti. 

Nelipkime ant gerklių savo pačių dainoms

Kai kurios eilutės iš literatūros kūrinių tampa sparnuotomis ir pradeda gyventi savo gyvenimą.  Kartais netgi užmirštamas jų autorius. Šio straipsnio pavadinime perfrazavau rusų poeto Vladimiro Majakovskio (1893-1930)  frazę, kuri skambėjo poemos „Visu balsu“ įžangoje.  Joje poetas skundėsi, kad agitacinė propaganda jam stringa tarp dantų, kad mieliau rašytų romansus, kurie yra ir gražesni, ir pelningesni.  Tačiau poetas save tramdė, „lipdamas ant gerklės savo dainai“.

Dabar aiškinama, kad tragiška poeto gyvenimo pabaiga (V.Majakovskis nusižudė), susijusi būtent su tuo, kad dūšioje būdamas lyriku, poetas rašė kietas sovietines agitacines eiles. Kitaip sakant, cituojant jo paties žodžius, gyveno ir kūrė „lipdamas ant gerklės savo dainai“.

Paprastas būdas, kaip atsikratyti žmogaus-parazito

Visų pirma paaiškinsiu, kad parazitais vadinami žmones, kurie vos ne kasdien prašo ką nors padaryti už juos, tačiau, kaip nebūtų keista, patys niekada neturi laiko padėti kitiems. 

Neseniai viena klientė  su didžiule nuoskauda pasakojo, jog žmogus, kuriam ji daugybę kartų nuoširdžiai padėdavusi, nepanoro su ja bendrauti, kai šiai prireikė skubios nedidelės paslaugos.