Pagrindinė šių dienų problema yra visuotinė primityvizavimo tendencija

Arūno Maniušio nuotr.

Seminarų metu prof. Sergejus Kovaliovas vengia kalbėti apie politiką, tačiau ne taip retai išsako savo nuomonę apie esamas žmonijos problemas. Lektorius ragina seminaro dalyvius mąstyti ir neretai kartoja savo mėgstamą posakį, kad protai nenaudojami pradeda rūdyti. 

Su liūdesiu Sergejus Viktorovičius pastebėjo, kad susidarė vaizdas, jog šiais laikais žmonės yra kvailinami. Tarytum kažkas būtų davęs slaptą nurodymą sustabdyti Žemėje vykstantį progresą. Tiesa, ne visose srityse.  Tose srityse, kurios teikia pasiturintiems žmonėms paslaugas, už kurias jie moka pinigus, progresas tebevyksta.

Nors sekundei susimąstykit, ar jūs turite savo norimo gyvenimo koncepciją

Arūno Maniušio nuotr.

Šis tekstas - S. Kovaliovo seminaro „Psichogenetinė psichoterapija ir Antineurotinis modulis“ (2016 m. sausio 16-17 d.d.) stenogramos vertimas į lietuvių kalbą. Tai profesoriaus pasakojimas, kuria linkme žmonės  turėtų kreipti  savo mintis, ko iš tikrųjų jie turėtų siekti, kad jų gyvenimai taptų sėkmingi ir laimingi.


Jūs gi žinote šimtosios beždžionės efektą. Prisiminkit - kai šimtoji beždžionė pradėjo plauti saldžiąsias bulves ir jau šimtas beždžionių jas plovė, visos archipelago beždžionės ėmė plauti saldžiąsias bulves.  Taip pasireiškė informacijos perdavimo morfiniu lauku efektas.

Kiek reikia žmonių, norint įgyvendinti svarbų poveikį?

Tokiu būdu išeina, kad, norint įgyvendinti svarbų poveikį kokiai tai teritorijai, pakanka, kad vienodai galvotų kvadratinė šaknis iš pusantro procento toje teritorijoje gyvenančių žmonių.  Girdite? Tik tiek.  Makarišos formulė.

Tarp dabartinio ir buvusio: kurį pasirinkti?

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

jau kuris metas (apie du metai) kasdien užmiegu ir atsikeliu su ta pačia mintimi: KĄ MAN DARYTI? 

Esu jauna (27 m), turiu puikų išsilavinimą, turiu geraširdį draugą (jau  septynerius metus). Draugas yra mūsų draugų kompanijos siela. Jis visada linksmas, visada gražiai elgiasi su manimi, ir iš išorės visiems atrodo, kad mes pasakiškai laimingi. Atrodytų idealu! Tuokitės, gimdykit vaikus ir būkit laimingi. Jis to ir nori, tačiau aš - anaiptol!

Kaip atrasti savo pašaukimą, kai nežinau, ar tikrai tinku tai veiklai

Sveiki, kai kalbama apie savęs, savo pašaukimo ieškojimo temas ar apie tai, ką studijuoti, dažniausiai minimas mokyklinio amžiaus periodas - "koks aš esu, ko noriu gyvenime'' visur tik ir kalbama, kad žmogus turi sužinoti mokykliniu laiku. O ką daryti 22 metų ar vyresniam žmogui, kuris savęs nepažįsta, yra baigęs studijas, bet nejaučia, kad tai jo sritis? Kaip jam save pažinti? Kaip suprasti savo gabumus, polinkį kažkuriai sričiai?

Jaučiu, kad savęs gerai nepažįstu ir bijau, kad mano pamąstymai "visai norėčiau tą ir tą studijuoti, tas ir tas būti'' tėra įsivaizdavimas, jausmas, kad neturiu realaus suvokimo apie savęs tinkamumą vienai ar kitai sričiai ir tą sritį pabandžiusi galiu skaudžiai savimi nusivilti. Kodėl taip yra? Gal su manimi kažkas negerai? Sutrikęs ''aš'' vaizdas ar panašiai? Ir kaip save geriau pažinti? Kaip man atrasti save, savo pašaukimą?

Rasuolė

Kaip bendrauti su senstančia mama, kai iš jos liejasi išgalvoti kaltinimai ir pyktis

 

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, esu subrendus moteris, turiu gražią šeimą; mama – garbaus amžiaus moteris, našlė. Mes niekada nebuvome artimos, bet kaip gyvenimas bevingiuotų, mūsų santykiai tarsi upė plaukia žemyn. Panašu, kad priėjome kulminaciją – esu apkaltinta bandymu pasisavinti neva jai po tėčio mirties priklausiusį turtą ir maža to, ji pareiškė, kad jos laidotuvių nebus – ji kūną paaukos medicinos tikslams. Mama buvo mokytoja, tad kūno donorystės idėja atrodytų kilnus poelgis. Tačiau aš žinau – tai kerštas trims jos vaikams, nes nei su vienu ji nesutaria. Jūs „šitaip su manimi“ – neturėsit net kapo.

Kame problema? Jei trumpai – visi aplink yra vagys, jai kenkia ir trokšta jos pinigų ar turto (kalba eina apie minimalias santaupas ir butą periferijoje, kuriame ji gyvena po tėčio mirties). Visą gyvenimą, kiek aš prisimenu, ji konfliktavo – su sodo, buto kaimynais, su savo broliu nebendravo didesnę gyvenimo dalį, su seserimi nevažiavo atsisveikinti net po pranešimo, kad ji mirties patale...ir vis ta pati „problema“ – ją apgavo, iš jos paėmė, pasityčiojo... 

Kodėl vaikinas neįsileidžia manęs į savo gyvenimą

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, man 23m. Rašau jums vienu klausimu, kuris man jau kurį laiką neduoda ramybės. Bendrauju su vaikinu 3 mėnesius, man jis be proto patinka, bet manau, kad jis nežiūri į mane rimtai. Bendraujam gražiai, tačiau, kai aš pradedu kalbėti apie rimtesnius santykius, kad norėčiau su juo būti kartu, jis iš karto pradeda kalbėti apie tai, kokį didelį spaudimą aš jam darau šiuo klausimu, kad jis dar nėra pasirengęs rimtiems santykiams, jam reikia daugiau laiko, labiau pažinti žmogų t.t. Maždaug kam draugauti, jeigu po to skirtis. Beje reikėtų pridurti, kad jis vienišas jau 3 metus.

Neklausk "Už ką?", o klausk "Kam? Kokiu tikslu?"

Arūno Maniušio nuotr.

Tai, kad mama įtakoja žmogaus gyvenimą, nėra jokios abejonės.  Kaip nebūtų gaila, ta įtaka neretai būna neigiama.  Viena iš baisiausių programinių nuostatų gyvenimui yra gaunama tais atvejais, kai mama, supratusi, jog yra nėščia, galvoja daryti abortą.  Tokia dar negimusio žmogaus išgyvento siaubo "mane nužudys" patirtis gula šešėliu visam gyvenimui, kuris pasireiškia nesugebėjimu džiaugtis, net kai viskas yra gerai, negatyvumu, depresyvumu ir kt.

Atrodytų, kas gali būti blogiau, tačiau net tokia ankstyva patirtis gali įsipaišyti į žmogaus gyvenimą kaip tam tikra užduotis.  Seminaro "Sąmonės lygio kėlimas", įvykusio 2016 metų kovo 12-13 d. d.,  profesorius Sergejus Kovaliovas atskleidė, kad ir jo mama, pastojusi išsigando, kad nėštumas ir mažas vaikas trukdys jos karjerai ir rimtai galvojo apie nėštumo nutraukimą.  Štai ką jis papasakojo:

Kuo skiriasi norai nuo poreikių

IIP forumo skaitytoja pasiteiravo S. Kovaliovo, kaip jai patobulinti savo ir taip gražią figūrą: „Aš esu patenkinta savo kūnu, tačiau norėčiau jį dar šiek tiek patobulinti.  Juk, jei norisi patobulinti, vadinasi, ir REIKIA tai padaryti.  Čia - kaip pakeisti seną telefono modelį į naują, tobulesnį!”


SERGEJUS KOVALIOVAS ATSAKĖ:

Tai, kad labai norisi, dar nereiškia, kad reikia. Noras – tai, ko jūs norite, tačiau greičiausiai jums to nereikia. O poreikiai – tai, ko jums reikia, nors jūs to galite visai nenorėti. Ir Aukščiausiosios jėgos, ir jūsų Nesąmoningoji dalis (Pasąmonė) kaip jų atstovė, paprastai tenkina būtent poreikius.


Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai

Ko iš tiesų siekia tėvai, versdami vaikus besąlygiškai paklusti jų nurodymams

Arūno Maniušio nuotr.

Klientė papasakojo konfliktinį nutikimą tarp jos ir sūnaus.  Tą kartą jie ėjo iš parduotuvės ir vedėsi šunį.  Mama pasiūlė eiti gatve, kur vaikšto mažiau žmonių, bet berniukas ėmė jai priekaištauti, kad visada tenka eiti tuo keliu, kurį nurodo mama.  Klientė supyko ant sūnaus, bet jam pakluso, tačiau paskui visą vakarą su juo nekalbėjo.

Pradėjome aiškintis, kas vis tik šiame pavyzdyje vyko iš tikrųjų.  Pasiteiravau, kodėl ji norėjo eiti būtent kita gatve.  Klientė atsakė, kad gatvėje, kurioje sutinkama mažiau žmonių, šuo būtų galėjęs laisviau palakstyti, nei judrioje gatvėje.

Ar versti vaiką mokytis muzikos?

Lingos Švanienės nuotr.

Auginu aštuonerių metų sūnų, kuris jau antrus metus lanko muzikos mokyklos akordeono klasę. Iš pradžių labai mielai ėjo, bet šiais metais visai nebenori. Nežinau, ar verta jį kažkaip įkalbinėti, motyvuoti, ar nuleisti rankas, ir tegul nelanko. Gaila įdirbio, juk metus mokėsi, aš vežiojau per pusę miesto, laiką gaišom, o dabar mestų. Pati neapsisprendžiu, kas būtų geriau – tęsti ir po metų vėl įkalbinėti, ar leisti nebelankyti.

Sveika,

Puikiai suprantu tavo rūpestį, nes pati esu buvusi tiek vaiko, norinčio mesti muzikos mokslus, tiek mamytės, įkalbinėjančios sūnų tęsti mokymąsį muzikos mokykloje, pozicijose. Įsivaizduoju tuos kylančius klausimus, į kuriuos sunku rasti atsakymus.  Gal auga didis muzikantas, kurį reikia paskatinti ir palaikyti pažinties su instrumentu pradžioje?  O gal vaiko gyvenimo kelias visiškai kitas, o įdėtas pastangos nevertos pastangų, kai baigęs muzikos mokyklą žmogus daugiau neprisilies prie instrumento?

Gyventi aktyviai yra verta

Taip jau išėjo, kad pradėjus rašyti šį tinklaraštį, kilo ūpas tapti  daugiau matomai platesnei auditorijai.  O kai ko nežinai, tai  gali arba kreiptis į specialistus, arba ilgai ir nuobodžiai išradinėti dviratį.  Man priimtinesniu pasirodė pirmasis variantas. 

Likimas, tarytum, išgirdęs mano poreikį, į dėmesio akiratį įmetė laišką su informacija apie „SEO Akademijos“ organizuojamus kursus apie tai, kaip optimizuoti svetainę ir tapti matomiems internete.  Be to šie kursai buvo „on line“, kas reiškė, kad turėsiu galimybę mokytis neišeidama iš namų.  O jei kokią pamoką praleisiu, tai gausiu jos įrašą ir pasižiūrėsiu, kada tinkama.  Kadangi mokymai pilnai atitiko mano lūkesčius (o dar buvo žadama svari nuolaida susimokėjusiems iki tam tikros dienos), tai aš nieko nelaukdama užsiregistravau ir susimokėjau.

Už mūsų noro padėti kitam dažnai slepiasi mūsų pačių neišspręstos psichologinės problemos

Arūno Maniušio nuotr.

Ar galima padėti kitam, jei jis neprašo? Taip, galima.  Tačiau nenustebk, kad gausi per nagus ar nosį.  Ir tai bus natūrali kito žmogaus reakcija.  Tuoj paaiškinsiu, kas tokiu atveju vyksta iš tikrųjų.

Tarkim, bendradarbis pasiskundė, kad jam sunkiai sekasi paruošti projektą, o tu turi patirties tokių projektų ruošime.  Gali būti, kad tu pulsi jam aiškinti, ką reikia daryti ar net pasakysi: duok man, tai paprasta, aš greitai padarysiu.  Taip elgdamasis tu tarytum sakai kitam: “Koks tu kvailas ir nieko nesugebantis!”  Žinoma,  iš tiktųjų taip nesakai, bet mūsų pasąmonės priima esamą situaciją būtent taip.  Mano geranoriškumas, iniciatyva padėti kitam (viršutinis matomas sluoksnis) yra priimamas kaip savęs išaukštinimas ir kito nuvertinimas (gilesnis ne taip akivaizdžiai matomas sluoksnis).

Seminare suaugusiems "Vaikų psichoterapija-2" psichotechnikų demonstravime dalyvavo vaikai nuo 2 iki 13 metų

Neiškenčiu neįdėjus šios nuotraukos.  Mielas berniukas pirmame plane - vyriausias (jam 13 metų) iš praėjusį savaitgalį vykusio seminaro "Vaikų psichoterapija-2" dalyvių-vaikų, su kuriais lektorė Olga Aniščenkova demonstravo atliekamas psichotechnikas.  Kartu jie atliko ateities modeliavimo psichotechnikas: "Sėkmingos ir laimingos ateities vektoriaus nustatymas" ir "Ateities resursavimas".

Aš neperpasakosiu čia pačių psichotechnikų, o tik pasidalinsiu įspūdžiais, kad visus seminaro dalyvius sužavėjo ne pagal amžių brandus berniukas, kuris į savo ateitį panoro įtraukti gėrį, meilę, prasmingą veiklą ir kitus svarbius dalykus.

Barzdotas dėdė, sėdintis nuotraukoje už berniuko nugaros - jo tėtis, Inovacinių psichotechnologijų instituto darbuotojas Maksimas Popovas.  Jis atsakingas už seminarų transliavimą iš Maskvos į kitus miestus, veda laidas su prof. Sergejumi Kovaliovu, kurias galima pažiūrėti youtube.  Seminarų metu jo visur pilna.

Tėtis ir sūnus, pasibaigus seminarui, prisėdo ištuštėjusioje salėje.  Matau, kad abu patenkinti.  Šaunuoliai, gerai pasidarbavot.  Gaila, neprisimenu berniuko vardo, bet tikrai žinau, kad tėtis tavimi didžiuojasi.  Tikiuosi, kad pamatysim tave kitų metų vasario mėnesį dalyvaujant psichotechnikų demonstracijose seminare "Vaikų psichoterapija-3. Darbas su paaugliais." Ir aš pati labai laukiu šio seminaro, nes puikiausiai suprantu, kad paauglystė - ypatingas gyvenimo tarpsnis, kurį būtina suprasti, norint sėkmingai padėti paaugliams spręsti jiems iškylančias problemas.

Norint pasikeisti, neužtenka žinoti „kodėl“, reikia žinoti ir „kaip“

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena, labai norėčiau patarimo, nes žinau, kad tokią problemą turiu ne aš vienas. Aš vengiu miego. Neturiu problemų užmigti, tačiau aš, ar tiksliau, kažkuri mano dalis, nenori eiti miegoti. Visais būdais stengiasi išvengti atsigulimo į lovą, šviesos išjungimo, pasilikimo su savimi... Galbūt bijo miegoti. Tai jau tęsiasi kelis metus. 

Man yra 29 metai, esu išsiskyręs, turiu vieną vaiką, su kuriuo kas savaitę stengiuosi praleisti kiek galiu laiko. Galbūt skyrybos paliko tuštumą krūtinėje, ir žinojimas, kad niekas nelaukia manęs lovoje, sukelia baimę likti tamsoje vienam, be šilto apkabinimo ir mylinčios širdies plakimo šalia. Galbūt tai stresas, kurį paliko šis įvykis. O gal tai tik mano smegenys, kurioms miegas atrodo visiškai neįdomus ir nepraktiškas, nes jos mėgaujasi informacija kur kas labiau nei abstrakčiais sapnais.

Įspūdžiai iš PPL Kongreso (Maskva) ir seminaro "Vaikų psichoterapija-2" (Kijevas) nuotraukose

Praktinės psichoterapijos lygos kongrese INP simpoziume skaitau pranešimą. 

Maskva 2016.10.13.

Vaikų problemas padeda išspręsti psichoterapiniai žaidimai

Arūno Maniušio nuotr.

Šį įrašą pradėjau rašyti seminaro “Vaikystės psichoterapija – 2” metu.  Labai įdomu tai, kad šiame seminare dalyvauja ir vaikai, su kuriais lektorė-psichoterapeutė Olga Aniščenkova demonstruoja psichotechnikų pravedimą. Vaikams yra įrengtas atskiras kambarys, kuriame ir vyksta darbas su jais, operatorius filmuoja ir vaizdas tiesiogiai transliuojamas didžiuliame ekrane salėje seminaro dalyviams.  Savaime suprantama, kad Olga psichotechnologijas įvilko į pasakų rūbus ir su vaikais tiesiog žaidė.  Taip atliekami žaidimai turi psichoterapinį poveikį.

Smagu nuo minties, kad mane skraidino pilotai, mylintys ir vertinantys savo geležinį paukštį

Arūno Maniušio nuotr.

Pastarosios dienos išsirikiavo kelionių režimu.  Ketvirtadienį skaičiau pranešimą simpoziume Maskvoje, penktadienį pravedžiau superviziją Kijeve.  Savaitgalį Ukrainos sostinėje dar laukia seminaras Vaikų psichoterapijos tema.  Bet ne apie tai norėjau papasakoti.

Iš Maskvos į Kijevą skridau per Minską, kur išbyrėję iš lėktuvo sugarmėjome į autobusą, vežantį link orouosto.  Iš lėktuvo išlipo ir orlaivio kapitonas su padėjėju.  Du uniformuoti vyrai apėjo lėktuvą iš priekio, apžiūrėjo šasi.  Vienas iš jų ranka lengvai paplekšnojo lėktuvą.  Paplekšnojo lyg gyvą būtybę.  Atrodė, kad tuo jis lėktuvui nori pasakyti: „Šaunuolis“.  Arba: „gerai padirbėjai“. Ar tiesiog „Ačiū.“. 

Kaip išgyventi mylimo augintinio netektį, kai jaučiu kaltę dėl jo mirties?

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki. Gyvenime įvyko didelė nelaimė...Turėjome mylimą augintinį. Jis buvo daugiau nei vien augintinis, jis buvo šeimos narys... Vienos kelionės metu sustojome aplankyti giminaičių, o savo mažąjį draugą palikome automobilyje. Grįžę radome leisgyvį... Veterinaras pasakė, kad sustreikavo širdutė... Mūsų šuo mirė... Dabar niekaip negalime atsikratyti kaltės jausmo, jei nebūtumėm palikę mes jo automobilyje, tikriausiai dar ir šiandien jis būtų mus džiuginęs... Darosi sunku gyventi... nes tikriausiai niekada neatleisime sau...

Lina (vardas pakeistas)

Dėl niekų vyras ėmė įtarinėti mane neištikimybe, ir gyvenimas šeimoje tapo košmaru

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena, labai reikia pagalbos. Jau nebežinau, ką daryti ir kaip gyventi.

Mano vardas Lina (pakeistas, ačiū). Gyvenu su vyru santuokoje 7 metai (santuoka iš meilės), prieš tai draugavom 2 metus. Turim 2 vaikus: 4 ir 2 metų. Gyvenam Anglijoj, abu daug dirbam.

Mano socialinis ratas daug didesnis nei mano vyro. Turim būrį draugų, su kuriais bendraujam pastoviai kartu.

Kartą aš paprašiau savo darbo draugo Marko parvežti iš Niujorko (jis ten gyvena) į Londoną vėrinį, kurį sugalvojau padovanoti vyro mamai. Vyras apie tai žinojo, nieko nuo jo niekada neslėpiau. Jis žinojo,  kad aš ir Markas kartu dirbom ir buvom geri darbo draugai, eidavom kartu išgerti kavos, kai  jis atvažiuodavo į Londoną. Mano vyras niekada nėra jo sutikęs. 

Aš esu šiek tiek pavydus ir labai saugau draugę nuo visko

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena. Mano vardas Paulius, man 19 metų. Turiu merginą, su kuria draugaujame šiek tiek daugiau nei pusę metų. Aš ją myliu, nieko daugiau be jos neįsivaizduoju, būdamas su ja jaučiuosi labai laimingas, ji tikrai mane myli,  atrodo ko daugiau ir reikia, tačiau išsiskyrus dienai ar dviem, dažnai apsipykstam, būnant kartu to nėra.

Esu šiek tiek pavydus ir ją labai saugau nuo visko, net nuo jos draugių, kurios bando išvesti ją iškelio. Kartais pagaunu ją meluojant dėl alkoholio vartojimo (pats nevartoju), todėl nelabai norėčiau, kad ir ji jį vartotų. Po tokių dalykų pradedu moralizuoti, tačiau viskas baigiasi pykčiais. Prašau patarkite, kaip elgtis šioje situacijoje, ir kaip išvengti skyrybų.

Paulius (vardas pakeistas)

Pelenės pamoka arba kaip nemalonius dalykus paversti pakenčiamais

Arūno Maniušio nuotr.

Papasakosiu, kaip Pelenė išmokė mane ne tik kambarius tvarkyti, bet ir kai ko daugiau.

Tais laikais, kai dar mokiausi mokykloje, mano jaunatviškus pečius slėgė prievolė suplauti po pietų indus, sutvarkyti virtuvę ir kambarius. Burgzdavau, purkštaudavau sau patylomis, o išoriškai stengdavausi vaidinti pavyzdingą dukterį. Ne visada pavykdavo.

Ilgainiui nemėgstamo užsiėmimo paįvairinimui pradėjau įsivaizduoti, kad aš esu vargšė Pelenė (vargšele savęs net nereikėdavo įsivaizduoti, nes tokia būdavau), kurią piktoji pamotė verčia visokius namų ūkio darbus dirbti.

Prisimenat pasaką, kurioj Pelenė nesmerkdavo savo skriaudėjų, o nuolankiai priimdavo jai skirtus

likimo smūgius? Taip ir aš lėkštes, puodus plaudavau dainuodama, sukdavau valsus su šluota,

energingai tirpdydavau kambarių netvarką ir drėgna šluoste glostydavau ant baldų prigulusias

dulkes. Paskui už įsivaizduojamas pamotės tikrąsias dukteris ruošdavau namų darbus. Tikriausiai

nereikia aiškinti, kad taip nemėgstamas užsiėmimas nusidažydavo kitomis, gerokai šviesesnėmis

spalvomis.

Ir tik gerokai vėliau supratau, kad Pelenė tada mokė mane, kaip galima pakeisti požiūrį ir

nemalonius dalykus paversti jei ne maloniais, tai bent pakenčiamais. Ir dabar dar kartais tuo

pasinaudoju.

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai

Psichogenetinė psichoterapija - ne reklaminis išmislas, o efektyvių instrumentų sistema žmogaus problemų sprendimui

Arūno Maniušio nuotr.

Sekmadienis (rašiau vakar). Jau beveik pirma valanda, o aš dar lovoje.  Ne, tikrai esu sveika.  Tiesiog neatsispyriau malonumui darbuotis, nesikeliant iš šilto patalo.  Kompiuteris, internetas, kompiuterinis staliukas, galva, dar puodelis kavos - ko daugiau reikia.

Paruošiau supervizijos "Psichogenetinės psichoterapijos pagrindai" dalomąją medžiagą ir išsiunčiau elektroniniu paštu prof. S. Kovaliovui peržiūrai ir palaiminimui.  Profesorius visas Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistų ruošiamas mokomąsias medžiagas tikrina asmeniškai, reikalaudamas iš instituto darbuotojų išlaikyti aukštą dėstymo kokybę.  

Kodėl pikti kėslai lengvai subujoja, o geri ketinimai sunkiai prigyja

Arūno Maniušio nuotr.

Su nekantrumu laukiu pasirodant naujų prof. S. Kovaliovo alegorinių pasakojimų.  Jis sugeba puikiai pagauti esmę ir ją trumpai, gražiai ir aiškiai perduoti. Štai naujausias iš jų.

Kartą mokiniai atėjo pas išminčių ir jo paklausė:
- Kodėl pikti kėslai lengvai subujoja žmoguje, o geri ketinimai sunkiai prigyja arba išlieka nepakankamai tvirti?
- Kas atsitiks, jei sveiką grūdą paliksite saulėje, o pažeistą užbersite – žemėmis? – paklausė išminčius.

Karštas mano ruduo IP institute ir SEO akademijoje

Pirmieji mano bandymai kurti skelbimukus su "Canva"

Sveiki, mano tinklaraščio skaitytojai,

Jau greit bus trys mėnesiai kaip kasdien pildau savo tinklaraštį.  Prisipažinsiu, kad prasidėjus rudeniui, darosi karšta.  Užgriuvo nauji mokslo metai. 

Inovacinių psichotechnologijų institutas kas antrą savaitę organizuoja seminarus, kuriuose aš kaip instituto specialistė turiu dalyvauti.  Beje, žodyje "turiu" man nėra prievolės.  Tiksliau būtų sakyti "noriu".  Tai mano laisvas pasirinkimas ir dalyvauju seminaruose su didžiausiu malonumu.  Iš vienos pusės pati mokausi, keliu kvalifikaciją, iš kitos - padedu dalyviams teisingai atlikti psichotechnikas.

Каtinas suėdė vyro pusryčius ir… įžiebė konfliktą namuose

L.Švanienės nuotr.

Sveiki, jaučiuosi tarsi įstrigusi nesibaigiančiame rate - viskas sukasi, ir nėra išėjimo iš šio rato. Turiu mylimą vyrą ir dukrą. Dirbu gan įtemptą nervine prasme darbą. Todėl matyt pernelyg dažnai leidžiu pykčiui prasiveržti netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir sukuriu įtemptas situacijas namie, konfliktuoju su vyru.

Paskutinis konfliktas įvyko dėl atrodytų labai banalios priežasties - katinas suėdė vyro pusryčius. To padaro mano vyras niekada nenorėjo, tai buvo mano kaprizas ir aš visad stengiuosi, kad jis kuo mažiau painiotųsi vyrui po kojomis. Bet kame, ką tas padaras iškrečia, o vyras papriekaištauja, matau priekaištus sau. Tuo tarpu (bent jau man taip atrodo) aš užmerkiu akis ir susitaikau su daugybe vyro įgeidžių. 

Šį kartą, vėlgi įžvelgusi, kad čia kaltas ne katinas, o aš, tikrai supykau. Vyras nesuprato mano pykčio priepuolio, nekalbėjimo ir bildėjimo namuose, o kai pradėjome kalbėtis užsipuolė mane dėl mano nevaldomo charakterio ir to, kad jis negali nė žodžio apie jokius blogius pasakyti, nes viskas baigiasi mano įsiūčiu ir trankymusi po visus namus. Ne aš nešūkauju, aš tiesiog garsiai viską darau - net lėkštę į spintelę dedu garsiai. 

Jei šauksi ant vaiko, paaugęs jis šauks ant tavęs, nes toks bendravimo būdas jam bus natūralus

L. Švanienės nuotr.

Liūdna, nes tikrai dažnai pasitaiko, kad tėtis ar mama rėkia ant vaiko.  Žiūrėkim, kas iš to gaunasi. 

Dirbau su kliente, kuri skundėsi, kad jos 16 metų sūnus ima kelti balsą, kalbėdamas su ja.  Pasiteiravus, ar pasitaiko, kad ji pati rėkia ant sūnaus, moteris prisipažino, kad ne tik rėkia, bet kartais elgiasi kaip tikra furija, mėto į sūnų šlepetes ar mazgotes.  Pykčiui praėjus, ji labai gailisi.

Pasiteiravau, ar ji myli savo sūnų.  Moteris be abejo patvirtino, kad myli.
- O ar mylite jį, kai rėkiate ant jo? 
- Taip, myliu, - patvirtino moteris. 
- Ar jam tai sakote? 
- Taip, - vėl patvirtino berniuko mama. 
- Tokiu būdu, - tęsiau, - jūsų sūnaus pasąmonė gauna informaciją, kad mamos meilė pasireiškia rėkimu.  Jis jus myli ir, natūralu, kad savo meilę išreikš taip pat.  Logiška? Logiška. 

Kiek reikia pakeisti įsitikinimų, kad sutikčiau tinkamą vyrą ir sėkmingai ištekėčiau

Arūno Maniušio nuotr.

Vakar gavau iš buvusios klientės laišką.  Viena iš problemų, dėl kurios su ja dirbome, buvo gyvenimo draugo suradimas ir ją tenkinančių santykių su juo sukūrimas.  Laiške moteris rašė, kad ruošiasi vestuvėms ir kad jos džiaugsmo netemdo netgi ta dokumentų ruošimo valakita, kurią reikia įveikti, norint užregistruoti santuoką Vokietijoje.

O prieš pusmetį 35 metų išsiskyrusi ir su sūneliu atvykusi į svetimą šalį moteris buvo visai pasimetusi ir niekaip negalėjo patikėti, kad jos noras dar kartą ištekėti, ir ištekėti sėkmingai, gali tapti realybe.

Labiausiai nustebino jos pasakojimas apie apsilankymą pažinčių biure, kur jai pasakė, kad ištekėti tokio amžiaus moteriai, ir dar su vaiku, ir dar ne gražuolei praktiškai nėra šansų.  Pala, pala, paklausiau, ar tikrai jūs buvote pažinčių klube? Gražuolėms netekėjusioms dvidešimtmetėms nereikalingos jų paslaugos.

Kaip kvailas riteris kovojo su slibinu

G. Piekuras "Slibinas"

Papasakosiu vieną labiausiai man patinkančių alegorijų.

Ėjo riteris dykuma. Pakeliui jis jau neteko žirgo, pametė šalmą ir šarvus.  Tik kalaviją vis dar nešėsi su savimi. Riteris buvo alkanas ir ištroškęs.

Staiga priekyje jis pamatė ežerą. Apsidžiaugė riteris ir nuskubėjo, kiek jėgos leido, link vandens. Tačiau ant ežero kranto ilsėjosi trigalvis slibinas.  Riteris čiupo kalaviją ir puolė į mūšį su slibinu.  Kovojo dieną, kovojo antrą.  Jau dvi slibino galvos voliojosi ant žemės. Trečią kovos dieną ir slibinas, ir riteris parkrito ant žemės, netekę jėgų. Ir tada slibinas paklausė:

Kada gi pagaliau pradėsi gyventi?!

Arūno maniušio nuotr.

Prof. Sergejaus Kovaliovo knygas, ir ypač naujausias, šiuo metu galima įsigyti tik seminarų Maskvoje metu.  Savaitgalį dalyvavau pirmame šiais mokslo metais Praktiko lygio seminare “ Įvadas į gerovę, efektyvumą ir laimingumą”.  Pertraukos metu, be abejo, nusipirkau naujausią profesoriaus knygą “Trumpas kursas kaip pasiekti gerovę”. Ši knyga yra apie tai, kaip padaryti savo gyvenimą efektyviu ir laimingu visose gyvenimo srityse ir sferose, o taip pat jo stadijose ir etapuose.

Sekmadienio vakare gulėjau lovoje viešbutėlyje, kuris yra netoli Vnukovo orouosto, ir varčiau naująją knygą.  S.Kovaliovas ją pradėjo net keturiomis citatomis, kuriomis jis trumpai apibūdina, apie ką čia bus kalbama ir nubrėžia dėstomai medžiagai kryptį.

Artimojo liga: kaip pagelbėti sergančiajam ir pačiam sau

Arūno Maniušio nuotr.

Susirgus sunkia liga, pagalbos reikia ne tik ligoniui,  bet ir jo šeimos nariams. Sunku įsivaizduoti situaciją, kuri labiau prislėgtų žmogų nei ta, kai brangus artimas žmogus  suserga mirtimi grasinančia liga. Ir tokioje situacijoje, –  teigia gydytojas ir psichologė Karlas ir Stefani Saimontonai, – įgyta patirtis gali praturtinti žmogaus jausmus, suteikti galimybę išgyventi gilų žmogiškumo pajautimą, patirti artumą ir bei tyros meilės akimirkas.

Sutuoktiniai Saimontonai apie tai kalba ne  teoriniais  postringavimais, o kaip vėžiu sergančių ligonių ir jų artimųjų psichoterapinio gydomojo proceso organizatoriai.  Savo darbo patirtimi jie dalijasi knygoje “Getting well again”.
Pasidalinsiu pagrindinėmis jų išsakytomis mintimis apie ligonio ir jo artimųjų santykius, padedančius sužadinti sergančiojo tikėjimą galimybe pasveikti, kita vertus, praturtinančius artimųjų santykius gilesniu vienas kito supratimu ir šiltais jausmais.

Kaip išmokyti vaiką savarankiškai važinėti viešuoju transportu

Arūno Maniušio nuotr.

Mintis parašyti straipsnį šia tema iškilo, ne pirmą kartą pastebėjus tam tikrus dėsningumus šeimose, kuriose jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikas bijo savarankiškai važiuoti visuomeniniu transportu.

Aš, kaip psichoterapeutė, visų pirma imu dirbti su vaiko baime: ją nupiešiam, įvertinam, ko jai trūksta, suteikiam trūkstamų resursų tiek baimei, tiek pačiam vaikui, ir galų gale vėl nupiešiam baimę, kuri iš tiesų yra nebe baimė, o ramybė ar drąsa. Tai psichoterapinis darbas, tačiau ne taip retai patys tėvai nepagalvoję sukuria sąlygas, kurioms esant vaikas išsigąsta, o vieninteliu jam prieinamu paaiškinimu gali būti: bijau.