Kokia tavo gyvenimo ateinančio etapo prasmė?

Anot visų laikų geriausio psichoterapeuto E. Eriksono psichoterapiniam darbui daug nereikia - tik dviejų kėdžių.  Prof. S. Kovaliovas cituoja šiuos Eriksono žodžius, ragindamas savo mokinius pradėti psichoterapinę veiklą.

Iš tiesų, didelių investicijų psichoterapiniam darbui tarytum nereikia.  Ir vis tik dviejų kėdžių neužtenka.  Nepastatysi juk tų dviejų kėdžių gatvėje.  Reikalinga patalpa, na ir visos paslaugos, susijusios su kambario eksploatacija.

Šiuolaikinė psichoterapija siūlo naują (jau dabar ir nevisai naujas) būdą - skaipu.  Vadinasi reikalingas kompiuteris, greitas internetas. O kur pasidėsi kompiuterį?  Vadinasi neapsieisi be stalo. Na, ir taip toliau. Ne viskas taip paprasta, tačiau įmanoma.

Gyvenimo gerovė = sėkmė + laimė

Dalida

Kaip dažnai savo sveikinimuose kitam mes linkime sėkmės.  Atrodytų, kad sėkmė yra pagrindinis žmogaus gyvenimo gerovės kriterijus.  Bet – neeee! Vien sėkmės neužtenka. Ir tai galėtų pailiustruoti daugybės sėkmingų, bet nelaimingų žmonių biografijos.

Sunku patikėti, ko daugiau žmogui reikia, jei jį supa sėkmė, pripažinimas, garbinimas, šlovė.  Atrodytų, gyvenk ir mėgaukis gyvenimu.  O, bet, tačiau...

Didžios dainininkės, kurią žurnalistai praminė „Juodąja orchidėja“ biografija tai puikiausiai patvirtina.

Jolanda gimė 1933 m. sausio 17 d. Еgipte. Jos kaip dainininkės slapyvardis buvo Dalida. Gyvenime ji turėjo viską, apie ką tik galima svajoti: puikią figūrą, žavingą balsą, talentą, žavesį, sceninį šarmą.

Būsima dainininkė šlovės karjerą pradėjo konkurse „Mis Egiptas“ ir jį laimėjo.  Po to nuvykusi į Paryžių pradėjo dainuoti kabaretuose ir po metų jai jau plojo visas Paryžius.

Tai, ko nori, turi užsiauginti pats

Vienas žmogus kartą užklydo į keistą parduotuvėlę ir pamatė, kad už prekystalio stovi pats Dievas.

-Ką čia galima nusipirkti? - paklausė žmogus.

-Viską, ką tik nori. - atsakė Dievas ir pridūrė, kad mokėti nereikės.

Žmogus labai apsidžiaugė ir puolė vardinti, ko nori:

Geriau sukurti rytdieną, nei gailėtis nekaip praėjusia vakarykšte diena

"Apple". Kokia mintis tau ateina į galvą, perskaičius šį anglišką žodį.  Net jei moki anglų kalbą ir žinai, kad pagal reikšmę tai lietuviško žodžio „obuolys“ atitikmuo, esu beveik tikra, kad pirmoji asociacija kilo su kompiuteriais ir telefonais.

Ir dar šis žodis susijęs su Stivo Džobso, kuris turėjo milžinišką reikšmę "Apple" kompanijos idėjų generavimui ir vystymuisi. Kaip žmogus Stivas Džobsas – prieštaringa asmenybė.  Vieni jo nekenčia, kiti dievina. Ką galima apie jį tikrai pasakyti, kad jis sukūrė šiandien turimą kompiuterinę dabartį.

Nuostabu tai, kad S. Džobsas nebuvo genijumi inžinierinio meno srityje.  Jo genijus buvo idėjų generavime ir sugebėjime įtikinti tinkamus žmones tų idėjų įgyvendinimui. Jo paties įsitikinimas, kad jis turi teisę beprotiškos minties realizavimui buvo begalinis.  Tuo jis užkrėsdavo kitus, savo ruožtu juos įtikindamas, kad jie sugebės tai įgyvendinti.  Ir jie padarydavo neįmanomus dalykus.

Kitaip papasakota istorija apie žinomą žmogų

I. Mesnikovas "Dailininkas dirba"

Esu tikra, kad jums teko pastebėti, kai kas nors pasakoja apie įvykį, kuriame ir jūs buvote, kartais atrodo, kad pasakotojas kalba apie kažkokį kitą įvykį.  Arba apibūdinant kokį žmogų (apie politikus nekalbėsime), vieno lūpose jis skamba kaip angelėlis, o kitas jo nekenčia , kaip baisiausio apaviko,

Kaip taip gali būti?  O gi žiūri skirtingi žmonės.  Jei atskiri žmonės gali matyti tą pačią situaciją ar žmogų skirtingai, tai reiškia, kad ir vienas žmogus turi galimybę į tą patį įvykį ar žmogų pažiūrėti skirtingai.

Beje, toks aplinkos „perrašymas“, kitaip sakant, požiūrio pakeitimas yra vadinamas refreimingu.  Refreimingas yra nepakeičiamas, kai nemalonios situacijos pakeisti negalima, bet ir išvengti neišeina.  Tarkim, gyvenimo su vyro (ar žmonos) mama vienuose namuose.  Pakeitus požiūrį, anyta ar uošvė gali pasirodyti visai puiki moteris.

Surask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti

Jau nebeprisimenu šaltinio, kuriame kadaise perskaičiau, jog viename darbe tikslinga darbuotis ne ilgiau kaip 7 metus. Šio teiginio teisingumas buvo grindžiamas tuo, kad pirmuosius trejus ketverius metus žmogus mokosi, ir tik penktaisiais pasiekia savo efektyvumo maksimumą. Šeštais septintais metais darbas tampa nuobodžiai įprastu, krenta susidomėjimas, ir jei žmogus neieškos naujos srities savo sugebėjimų panaudojimui, jis ims regresuoti. Jei ne kaip darbuotojas, tai kaip žmogus, užsiknisęs rutinoje.

O štai kitas pastebėjimas. Psichologas Andersas Eriksonas, tyrinėdamas pianistų meistriškumą, nustatė, kad tokį aukštą meistriškumo lygį, kurį jau galima pavadinti genialumu, žmogus pasiekia tik po 10 tūkstančių valandų praktikos. Beje, šią išvadą vėliau patvirtino ir neurologas D. Levitinas, teigdamas, kad meistriškumas, atitinkantis pasaulinės klasės eksperto lygį, pasiekiamas daugmaž 10 000 darbo valandų dėka. Jo žodžiais, „kad ir ką imtum tyrinėti – kompozitorius, dailininkus, fotoreporterius, ekonomistus, juristus, rašytojus, greitojo čiuožimo sportininkus, pianistus ir taip toliau, – šis skaičius kartojasi neįtikėtinu reguliarumu.“

Kaip pirkėjui atsilaikyti prieš patyrusių pardavėjų manipuliacijas?

Pardavimo meno pardavėjai mokosi įvairiuose kursuose. Ir tai daugiau ne menas, o technologijos, kaip parduoti dramblį indams, šaldytuvą – eskimams ir smėlį Sacharos gyventojams.  Pardavėjų tikslas yra parduoti prekę bet kokiu būdu. 

Į ką turėtų atsižvelgti pirkėjas, nenorintis būti suvyniotas į vatą?

Pirmasis dalykas, į ką reikėtų kreipti dėmesį, tai įtariai žiūrėti į greitai atsiradusią simpatiją pardavėjui.  Tikėtina, kad pardavėjas pritaikė jūsų atžvilgiu specialią technologiją jūsų prielankumo įgijimui.

Kodėl žmonės net ryte po miego jaučiasi pavargę

Šis reiškinys labiau paplitęs, nei mes manome.  O dėl to kaltas begalinis bėgimas ir skubėjimas.  Ne, ne - ne toks bėgimas, kai sportuodami kojomis matuojate stadiono ir parko, ar net bėgimo takelius.  Tai  nesibaigiantis kapanojimasis krūvoje darbų, kai įpusėjus vieną, tenka lėkti prie antro, ir neužilgus tą metus, bėgi gesinti gaisro trečiame ir ketvirtame.  Tada grįžti prie pirmo, bet jau skubina penktas.  Ir staiga prisimeni, kad toliau atidėlioti nebegalima prieš savaitę atidėtos užduoties sprendimo.

Arba darbas, arba aš!

Tik iš pirmo žvilgsnio ultimatumas „Arba darbas, arba aš!“ gali pasirodyti kvailas.  Juk be darbo nebus materialinės gerovės visai šeimai.  O be materialinės gerovės  šeimyniniai santykiai vegetuos, visos jėgos bus skirtos išgyvenimui.

Žiūrint iš kitos pusės, vienam sutuoktiniui “prapuolus” darbe, kitas gali pajusti dėmesio, pokalbių, leidžiamo kartu laiko su partneriu trūkumą, kurio nepakeis prabangus kilimas, ekskliuzyvinis pietų servizas, ar jau trejus metus iš eilės neišpildomas pažadas artimiausią vasarą kartu vykti į egzotišką šalį.

Kuo daugiau tavyje bus šviesos, tuo labiau tu trukdysi tamsos atstovams

Pateikiu šiek tiek sutrumpintą prof. Sergejaus Kovaliovo atsakymą į seminaro dalyvės klausimą, kurį ji uždavė prieš seminarą, kai lektorius mielai atsakinėja į klausimus.

Klausimas: Kaip elgtis, kai kreipiasi klientas -“psichoterapeutų ėdikas”? Noriu suprasti, kaip galima jam padėti, ne jis juk pagalbos prašo…

S.Kovaliovas atsakė:

Galima – reikia save pakeisti.  Tavo veide užrašyta: “Aš tuo padėsiu visiems!”, nes man pačiai reikalinga pagalba.  Savo poziciją būtinai turi pakeisti.

Jei žmonės nebijotų, jie labai daug padarytų

Internete radau štai tokį CV.  Įspūdingas, tiesa?

Visiškai sutinku su kažkieno išsireiškimu, kad jei žmonės nebijotų, jie labai daug padarytų ir visai kitaip gyventų.  Kur kas įdomiau, efektyviau, laimingiau. 

Kaip pavyzdį pateiksiu vienos klientės aprašytą vidinį dialogą, kuriame pasireiškia viena jos dalis, kuri bijo, ir kita dalis, kuri skatina veikti.  Paskaitykit šį dialogą ir pasakykit, kuri dalis laimės.

-Каs trukdo?
-Baimė.
-Ko bijau?
-Manęs niekas nepriims į darbą.
-Kodėl?
-Todėl, kad turiu mažai patirties ir daug metų.  Be to mano kandidatūra nėra aukšto lygio…
-Iš kur tu žinai? Ar kas tau apie tai sake?
-Ne.
-Tai ką tada reikia daryti?
-Bandyti.
-Ką konkrečiai darysi?
-Parašysiu CV.

Kaip kalnas ėjo pas Muhamedą

Arūno Maniušio nuotr.

Tikriausiai girdėjote posakį, kad kalnas pas Muhamedą neina.  Tai Muhamedas turi nueiti pas kalną.

Tačiau gyvenime visko nutinka. Pasidalinsiu atveju iš savo konsultacinės praktikos.

Klientė – simpatiška 38 metų moteris buvo nepatenkinta savo darbu.  Ne tiek darbu, kiek sąlygomis, pagal kurias ji buvo paprasčiausiai išnaudojama.  Iš pradžių, gyvenant svetimoje šalyje, ją ši situacija tenkino. Kaip vėliau išsiaiškinome, ilgos darbo valandos neleisdavo jai svaigintis alkoholiu, nuo kurio ji jau turėjo priklausomybę. 

Ką daryti su neryžtingumu, trukdančiu įgyvendinti puikius sumanymus

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų patyrė būseną, kai galva pilna viliojančių planų, tačiau jie taip ir lieka neišsipildžiusiomis svajonėmis.  Šiandien papasakosiu apie būdą (psichoterapijoje vadinamą psichotechnika) kaip padėti sau išjudėti iš mirties taško nuostabių sumanymų įgyvendinimo link.

Pasakėčioje apie tai, kaip vežimą traukė lydeka, gulbė ir vėžys, labai gerai parodyta  užstrigimo situacija.  Vežimas taip ir lieka stovėti, nors  eikvojama daugybė energijos jam išjudinti.  Bėda tame, kad  lydeka traukia jį į upelį, vėžys atbulas sausuma, o gulbė stengiasi pakilti į dangų.

Apie darbą, savirealizaciją, prasmingumą ir misiją

Darbas dėl pinigų ar dėl savirealizacijos?  Žmogaus asmenybė gali progresuoti, bet gali ir regresuoti. Vystydamas savo gabumus ir galimybes, žmogus tobulėja, savirealizuojasi. Iš kitos pusės, neturėdamas galimybių gabumams pasireikšti, atsiskleisti žmogus gali tapti nelaimingu, vystytis negatyviai, susirgti.

Šiais ir kitais klausimais kalbėjau su žurnaliste ir bandžiau atsakyti į jos klausimus. 

Klausimas: Darbas ir savirealizacija. Kokią įtaką savirealizacijai turi darbas? Ar būtina darbe turėti galimybių saviraiškai? Kokios jos?

Į klausimą atsakysiu klausimu – ar visiems rūpi savirealizacija.  Atsakymas: ne.  Tad gal nebūtina visus matuoti vienu Prokrusto lovos ilgiu.  Kokią funkciją žmogaus gyvenime gali atlikti darbas, geriausiai iliustruoja padavimas apie tris akmenskaldžius.

Ar skiriasi kūryba sau ir kūryba už pinigus?

Arūno Maniušio nuotr.

Kūryba yra sudėtingas procesas, kurį įtakoja daugybė faktorių. Jo metu gimsta, bręsta naujos idėjos ir, atrodo, kad šiuo proceso neįmanoma kontroliuoti, nes jis susijęs su įkvėpimu.

Atskrenda įkvėpimo Mūza, kūrybinis procesas sruvena ar net kliokia.  Vaizdiniai ateina tarytum savaime, belieka juos tik užfiksuoti ant drobės, lapo ar kokiu kitu būdu. Nėra Mūzos, tikrosios kūrybos nebėra.  Liko tik įgūdžiai, meistriškumas ir... šabloninis elgesys.

Durų efektas arba kaip mes užmirštame, ko ėjome

Fragmentas iš Velaskeso paveikslo "Meninos"

Kiekvienam iš mūsų teko patirti situaciją, kai su tam tikru tikslu atėjus į kambarį staiga suvokiu, kad neprisimenu, ko čia ėjau.  Tokiu atveju aš grįžtu į pradinę vietą, ir tai paprastai man padeda prisiminti, ko norėjau.

Nemalonu būna, kai draugų būryje vis nepavyksta įsiterpti su savo gudriu sąmoju ar protinga mintimi, o kai pagaliau įsibrauni į pauzę ir atkreipi kitų žvilgsnius į save, suvoki, jog nebežinai, ką norėjai pasakyti.

Jei darbas įveikė tave...

Gaila, kad nebeprisimenu žurnalistės, į kurios klausimus atsakinėjau, vardo ir pavardės.  Net nebežinau, kokiame leidinyje šis interviu buvo išspausdintas.  Tačiau peržiūrėjusi savo atsakymus, nusprendžiau interviu patalpinti ir savo tinklaraštyje, nes, mano nuomone, jis neprarado aktualumo.

Daugeliui pažįstama situacija: ilgos darbo valandos darbe, užsitęsę susirinkimai, ateinančių metų planavimo projektai ir galiausiai visiškai nebėra laiko sau, šeimai, laisvalaikiui, pomėgiams.

Sėdėdamas urvelyje savo kelio nerasi

Jaunystėje net po kelis kartus perskaitinėdavau mokslinės fantastikos žanro pradininko Žiulio Verno nuotykių knygas.  Jose rasdavau tiek išmonės, tiek įdomybių, tiek netikėtumų, kad, negalėdama atsitraukti, knygas net į tualetą nešdavausi.  Jau nekalbu apie tai, kad skaitymai nusitęsdavo giliai į naktį. 

Žiulio Verno knygas skaitydavau pasidėjusi žemėlapį.  Pasitaikydavo, kad žemėlapį tekdavo papildyti, nes tai ką pasakodavo rašytojas, tuo metu namuose buvęs pasaulio atlasas nerodė.

Tinkamai paruošti komandą geram darbui - darbas nepaprastas

Amerikiečiai ir kinai suorganizavo tarpusavio akademinio irklavimo varžybas.  Amerikiečių komandos siaubui, kinams baigus distanciją, jų valtis buvo dar už mylios  nuo finišo. Pažeminti amerikiečiai nusamdė konsultantus, kurie po ilgų tyrimų išsiaiškino, kad kinų valtyje buvo vienas vairininkas ir aštuoni irkluotojai, o amerikiečių – vienas irkluotojas ir aštuoni vairininkai.  Dar po metus trukusių apskaičiavimų konsultantai padarė išvadą, kad amerikiečių valtyje buvo per daug vairininkų ir per mažai irkluotojų.

Siekdami ištaisyti padėtį ir kartu vadovaudamiesi konsultantų rekomendacijomis amerikiečiai į komandos vadovybę įtraukė papildomus keturis vairavimo menedžerius, tris valties vairavimo vyriausiuosius administratorius ir paruošė naują irkluotojų vertinimo ir atrankos instrukciją.

Kitose varžybose kiniečių komanda finišavo aplenkusi amerikiečius trimis myliomis. Pažeminta vadovybė atleido irkluotoją už blogą irklavimą  ir paskyrė premijas menedžeriams už gerą valdymą...

Šį komišką pasakojimą paėmiau iš S. Kovaliovo knygos "Kaip gyventi kad gyventum".  Jis buvo patalpintas epigrafu knygos dalyje, kurioje buvo kalbama apie sąmoningus sąmonės vienetus.  Žmogaus psichikos sąmoningi sąmonės vienetai sudaro komandas atskirų gyvenimiškų užduočių įgyvendinimui.  Kaip nebūtų gaila, neretai situacija tose komandose yra panaši kaip pralaiminčioje valtyje iš pateikto pasakojimo.  Savaime suprantama, kad žmogui tokiais atvejais niekaip nepavyksta įgyvendinti tai, ko jis nori. 

Sąmoningų sąmonės vienetų teorija sukūrė ir ją  psichoterapinėje praktikoje pritaikė prof. S. Kovaliovas, todėl Integralinio neuroprogramavimo metodologija šiandien efektyviausiai dirba su žmogaus vidinių psichikos dalių darbo optimizavimu. Ir tas organizavimas tikrai ne toks, kaip konsultantų iš pasakojimo.  Priešingai - paprastas, lengvas, efektyvus.

Linga

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai 

Kaip atrasti savo pašaukimą, kai nežinau, ar tikrai tinku tai veiklai

Sveiki, kai kalbama apie savęs, savo pašaukimo ieškojimo temas ar apie tai, ką studijuoti, dažniausiai minimas mokyklinio amžiaus periodas - "koks aš esu, ko noriu gyvenime'' visur tik ir kalbama, kad žmogus turi sužinoti mokykliniu laiku. O ką daryti 22 metų ar vyresniam žmogui, kuris savęs nepažįsta, yra baigęs studijas, bet nejaučia, kad tai jo sritis? Kaip jam save pažinti? Kaip suprasti savo gabumus, polinkį kažkuriai sričiai?

Jaučiu, kad savęs gerai nepažįstu ir bijau, kad mano pamąstymai "visai norėčiau tą ir tą studijuoti, tas ir tas būti'' tėra įsivaizdavimas, jausmas, kad neturiu realaus suvokimo apie savęs tinkamumą vienai ar kitai sričiai ir tą sritį pabandžiusi galiu skaudžiai savimi nusivilti. Kodėl taip yra? Gal su manimi kažkas negerai? Sutrikęs ''aš'' vaizdas ar panašiai? Ir kaip save geriau pažinti? Kaip man atrasti save, savo pašaukimą?

Rasuolė