Blogis pasireiškia tada, kai nėra Dievo

Еnšteinas jaunystėje

Internete perskaičiau įdomią istoriją apie Enšteino jaunystę.  Kyla įtarimas, kad tai gali būti ne visai tikras įvykis, bet svarbiausia, kad istorija man patiko, ir kilo noras ja pasidalinti su savo blogo skaitytojais.

Paskaitos metu profesorius studentams uždavė klausimą:
-Ar viską, kas yra pasaulyje, sukūrė Dievas?

Vienas studentas atsakė:
-Viską sukūrė Dievas.

Tada profesorius pastebėjo:
-Jei Dievas viską sukūrė, tai reiškia, kad jis sukūrė ir blogį. O atsižvelgiant į tai, kad apie mus sprendžiama pagal mūsų darbus, reiškia Dievas, sukūręs blogį, ir pats yra blogis.

Apie aptvarus, narvus, gardus, lubas, kurie yra žmogaus galvoje

Tikriausiai, jums teko skaityti apie eksperimentą su blusomis, kurias patalpino į stiklainį, kurio kraštai buvo tokiame aukštyje, jog blusos galėtų iš jo iššokti.  Dalis blusų taip ir padarė – iššoko. 

O tada stiklainis buvo uždengtas stiklu.  Aukščiau šokančios blusos atsitrenkdavo į stiklines lubas.  Ir taip jos šokinėjo tol, kol visos suprato, kad aukštai šokti negalima, ir ėmė šokinėti (jos juk blusos, jų paskirtis šokinėti) taip, kad nesiektų stiklinio dangčio.

Po kurio laiko stiklas buvo nuimtas, bet blusos ir toliau šokinėjo „nesiekdamos“ tariamų lubų.

Tai, ko nori, turi užsiauginti pats

Vienas žmogus kartą užklydo į keistą parduotuvėlę ir pamatė, kad už prekystalio stovi pats Dievas.

-Ką čia galima nusipirkti? - paklausė žmogus.

-Viską, ką tik nori. - atsakė Dievas ir pridūrė, kad mokėti nereikės.

Žmogus labai apsidžiaugė ir puolė vardinti, ko nori:

Kaip prasideda karas

-Tėti, - paklausė sūnelis Andrius, sukrėstas televizijos vaizdų, matytų per žinias,- kaip prasideda karas?

-Matai, visi karai prasideda maždaug taip: jei pavyzdžiui tarp Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kyla stiprus nesutarimas dėl ko nors..

Įsiterpia mama:

-        Tu klaidini vaiką. Anglija ir Amerika niekada nekariavo!

-        Koks skirtumas? Aš tik norėjau pasakyti kaip pavyzdį.

-        Su tokiais pavyzdžiais prikimši vaiko galvą visokių nesąmonių!

Didelė dalis problemų išsisprendžia savaime

Pasakojama, kad tai atsitiko 1860 metais.  Vienas rašytojas kurdavo trumpus apsakymus apie išgalvotą žmogų vardu Rokambolis ir siųsdavo juos dienraščiui.

Vieną kartą savo herojų jis surakino grandinėmis, patalpino į kartą, prigrūdo jį dar akmenų.  Negeriečiai tą karstą įmetė į Atlanto vandenyną, į pačią giliausią jo vietą.  Būtina pridurti, kad toje vandenyno dalyje knibždėjo daug ryklių.

Kai apsakymas buvo išspausdintas, rašytojas nuėjo į redakciją ir paprašė padidinti honorarą už jo kuriamus apsakymus.  Redaktorius atsisakė tai daryti ir nusamdė kitą rašytoją.  Tačiau bėda tame, kad nei šis, nei kiti nusamdyti darbuotojai nesugebėjo parašyti įtikinamos Rokambolio išsigelbėjimo istorijos.

Ežeras ir fontanas

Netoli ežero buvo įrengtas fontanas.  Tylus ir ramus ežeras žiūrėdavo į fontaną ir pavydėjo jam čiurlenimo, amžino judėjimo, purslų, žėrinčių saulėje, ir besižavinčių juo žmonių akių. 

- O kad aš būčiau toks žavingas, kaip šis gražusis fontanas! - galvojo ežeras. - Koks jis nuostabus, gyvas, dainuojantis ir šokantis.  Praeivių žvilgsniai jį glosto, vaikų rankutės gaudo jo purslus.  Joks žmogus nepraeis nesustojęs ir nepasidžiaugęs jo gaiviu čiurlenimu.  O aš tik niekuo nepasižymintis ežeras.  Nei gilus, nei didelis, nei kažkuo ypatingas.  Ir žmonės tik retkarčiais sustoja ant mano kranto ir žiūri į tolį,nes mano vanduo nejudrus, o peizažas vienodas.

Metų metus fontanas stebėjo tylųjį ežerą ir labai jam pavydėjo.

-Koks jis ramus! - galvojo fontanas.- Jis niekam nesistengia padaryti įspūdžio.  Jis gali ramiai sau leisti būti savimi. Ir tai pritraukia žmones. Jie stovi ant jo krantų, žiūri į ramų vandenį ir patys nurimsta.  O kiek man reikia stengtis rangytis, čiurlenti, kad į mane atkreiptų dėmesį.  Kaip aš nuo to pavargau.  Koks laimingas ežeras! Jis nieko nelinksmina, nieko nedaro, o yra mėgstamas toks, koks yra.  Kas ateitų manęs pažiūrėti, jei vieną kartą nustočiau bėgęs.  Nėra labiau apgailėtino vaizdo nei neveikiantis fontanas.  Bet ką atiduočiau, jei galėčiau su juo susikeisti vietomis!

Pagal B.Ferrero

Įgyto bejėgiškumo sindromas

Tikriausiai girdėjote pasakojimą apie cirko dramblį, kuris po pasirodymų  būdavo pririšamas grandine prie mažyčio kuoliuko.
  
Galingas gyvūnas net nebandė truktelėti grandinę ir išeiti į laisvę.  Mat būdamas drambliuku jis tampėsi, bet kuoliuko išrauti tada nepavyko. Todėl ir padarė idiotišką išvadą: „negalėjau, negaliu ir niekada negalėsiu...“. 

Psichologijoje tokia situacija vadinama įgytu bejėgiškumo sindromu, kurio pagrindą sudaro trys kvaili įsitikinimai: „taip yra tik man“, „taip bus visada“, „taip bus visur“.

Įgyto bejėgiškumo būseną galima pakeisti! Svarbu panorėti ir suprasti, kad kuoliukas vos vos laiko.  

Kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako

Prisimenu, kaip vaikystėje, prasivardžiuojantiems vaikams šaukdavome: „Kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako!”  Sušunki taip ir pasidarydavo lengviau.  Lyg nebūtum priėmęs tau siunčiamų nemalonių žodžių.

Ir tame buvo gili išmintis, kurią neretai užmirštame būdami suaugusiais. 

Juk iš tiesų, jei tave kitas vadina kvailiu, tai jis pats yra kvailas. Ir tai yra savaime aišku.  Tu irgi kai kuriose situacijose gali elgtis ne visada protingai, tačiau tai toli gražu ne pagrindas priimti sau kvailio žodžius.

Net ir tuo atveju, jei, tarkim, tave vadinantis kvailu, būtų teisus, tai jis pats būtų dvigubas kvailys – argi protingi žmonės bendrauja su kvailiais? Jei bendrauja, tai yra dvigubi kvailiai.

Užtenka paklausyti kito žmogaus, kaip jis koneveikia kitus, tai iškart ir gausi jo paties charakteristiką.  Deja, ji dažnai būna nelabai graži.  Natūralu, kad bendravimo su tokiais žmonėmis norisi išvengti.

Klausyk, kaip kalba kiti ir girdėk ne tik tai, ką jie sako apie kitus, bet ir tai, ką pasisako apie save.  Beje, pasistenk išgirsti ir tai, ką tu pats kalbi apie kitus.  Tai padės geriau pažinti save.

Meilė iš tiesų svarbu, bet kartu būtina sugebėti savo meilę valdyti

Arūno Maniušio nuotr.

Aš jau buvau minėjusi, kad kiekvieno seminaro pradžioje prof. S.
Kovaliovas pasakoja jo paties parinktą alegoriją, geriausiai išreiškiančią seminaro medžiagą.  Pateiksiu čia istoriją, kuri buvo papasakota seminaro „Meilės ir artumo psichoterapija“.

Beje, tą kartą S.Kovaliovas pasakojo ne alegoriją, o čekų rašytojo Karelo Čapeko apsakymą „Tikroji Romeo ir Džiuljetos istorija“ iš ciklo „Apokrifai“, kur autorius savitai traktuoja žinomus istorinius mitus.

Čia perpasakosiu Karelo Čapeko istorijos apie Romeo ir Džuljetą versiją, nes man nepavyko rasti šio kūrinio, išversto į lietuvių kalbą internete.

Nė vienas neišmoko vaikščioti, nė karto nenukritęs

Perskaičiusi Bruno Ferrero miniatiūrą „Padavėja“, prisiminiau anekdotą ta pačia tema:

Mama persisvėrė per langą ir sušuko:

-Jonuk, eik namo!

Šviesiaplaukis berniukas, žaidęs smėlio dėžėje, pakėlė galvą:

-Mama, ar man šalta, ar aš išalkau?

Alegorija ir persikas

Sufijų mokytojas kiekvienos pamokos pabaigoje papasakodavo mokiniams alegoriją, tačiau mokiniai ne visada suprasdavo, tų pasakojimų prasmę.

Kartą į Mokytoją kreipėsi vienas mokinys, prašydamas paaiškinti alegorijos prasmę.

- Atsiprašau, kad nesusiprotėjau  tai padaryti pats ir nepaaiškinau, apie ką kalba alegorija. – pasakė Mokytojas.  – Pripažindamas tavo teisumą, pavaišinsiu tave persiku.

Kodėl svarbu stabtelti ir įsiklausyti?

Kartą fermeris dirbo daržinėje ir pametė laikrodį.  Tiesą sakant, tas laikrodis nebuvo labai brangus, tačiau jį padovanojo draugas, todėl fermeris norėjo surasti šiene pradingusį daiktą.  Daržinėje šieno buvo daug.  Fermeris kapstėsi, kapstėsi po šieną, tačiau laikrodžio surasti jam nepavyko.

Netekęs kantrybės fermeris išėjo laukan ir, pamatęs žaidžiančius vaikus, paprašė jų surasti daržinėje laikrodį.  Tam kuris ras, buvo pažadėta dovana.

Nesusikalbėjimai arba karas dėl mėlyno žirgo

­­­­­­­­­­­­­­­­­­

Kartą vienos karalystės karaliaus pasiuntinys, benešdamas žinią kitos karalystės monarchui, kelionės metu pametė laišką.  Kadangi jis mintinai žinojo laiško turinį, tai keliavo toliau.

Atvykęs pas kitos karalystės valdovą jis pranešė, kad perduos žinią nuo savo karaliaus:

- Mano karalius liepė perduoti... kad jūs dovanotumėt jam... mėlyną obolmušį žirgą..., o jeigu dėl kokios tai priežasties.... nedovanosite tokio žirgo... tai...

Klaidingo pritarimo efektas

Arūno Maniušio nuotr.

Klaidingo pritarimo efektą pirmieji pastebėjo ir įvardino psichologai Rosas, Grinas ir Housas, pravedę įdomų eksperimentą, kurio metu dalyviams buvo pateikta konfliktinė situacija ir du galimi tos situacijos sprendimo variantai. 

Dalyviai turėjo pasirinkti sau priimtiną konflikto sprendimo variantą ir įvertinti, kokia procentinė dalis žmonių pasirinktų tą patį variantą.

Akmuo ant kelio

Kartą vienos turtingos ir klestinčios karalystės vadovas liepė tarnams ant judraus kelio užritinti didelį akmenį. 

Akmuo buvo didelis ir trukdė miestelėnams ir svečiams keliauti keliu. 

Daug važiuojančių keliu žmonių reiškė nepasitenkinimą dėl ant kelio atsiradusios kliūties, keiksnojo karalių, kad jis nežiūri tvarkos savo keliuose. Tačiau nė vienas net nepabandė nustumti akmens.

Tingus sakalas

Kartą karalius gavo dovanų du jauniklius sakalus. Karalius juos perdavė sakalyno prižiūrėtojui dresuoti.  Po kelių mėnesių buvo pranešta, kad vienas sakalas jau paruoštas medžioklei.

-O kitas? – pasiteiravo šalies valdovas.
-O kitas elgiasi keistai ir nieko su juo negalime padaryti.  Gal jis serga kokia liga...  Pirmąją dieną atsitūpė ant šakos ir iki šiol tupi. Tarnautojas lipa į medį, kad jį palesintų.
Buvo sušaukti visų sričių žinovai, geriausi veterinarai, gydytojai, tačiau jų pastangos priversti sakalą skristi buvo bergždžios.

Kaip žinojimas tampa žinojimu

Lingos Švanienės nuotr.

Pradėsiu nuo pasakojimo apie žmogų ir laikraštį (pagal Ch.Šapirą).

Vienas žmogus karštą vasaros dieną stabtelėjo prie kiosko nusipirkti vandens.  Jo dėmesį patraukė keistas vedamojo pavadinimas, užrašytas didelėmis raidėmis.  Žmogus nusipirko laikraštį ir dabar jau visai iš arti įsitikino, kad užrašas buvo būtent toks, kokį jis perskaitė iš toli.  Tada žmogus nusipirko dar vieną laikraščio egzempliorių.  Užrašas ir jame teigė tą patį.  Žmogus nusipirko jau trečią laikraščio egzempliorių... Ir jame užrašas teigė lygiai tą patį. 

Sergejaus Kovaliovo alegorija apie šulinį

Arūno Maniušio nuotraukoje aš prie avių. 
Deja, nuotraukos su asilu neturiu.

Šiandien dalinuosi dar viena  Sergejaus Kovaliovo alegorija.  Ją paskaičiusi pagalvojau, kaip viskas paprasta.  Ir kodėl aš nesugalvojau tokio pasakojimo.  Tačiau paprasta, kai skaitai jau sukurtus dalykus. O juos pamatyti, iškelti į dienos šviesą, įvilkti į gražų pasakojimo rūbą reikalingas talentas.  Tai dar kartą įrodo, koks įvairiapusiškas prof. Sergejaus Kovaliovo talentas.

Įkrito kartą asilas į šulinį ir ėmė garsiai bliauti, kviesdamas pagalbą.  Išgirdęs bliovimą atbėgo asilo šeimininkas ir tik rankomis skėstelėjo – nebuvo vilties ištraukti asilą iš šulinio.

Kodėl pikti kėslai lengvai subujoja, o geri ketinimai sunkiai prigyja

Arūno Maniušio nuotr.

Su nekantrumu laukiu pasirodant naujų prof. S. Kovaliovo alegorinių pasakojimų.  Jis sugeba puikiai pagauti esmę ir ją trumpai, gražiai ir aiškiai perduoti. Štai naujausias iš jų.

Kartą mokiniai atėjo pas išminčių ir jo paklausė:
- Kodėl pikti kėslai lengvai subujoja žmoguje, o geri ketinimai sunkiai prigyja arba išlieka nepakankamai tvirti?
- Kas atsitiks, jei sveiką grūdą paliksite saulėje, o pažeistą užbersite – žemėmis? – paklausė išminčius.

Kaip kvailas riteris kovojo su slibinu

G. Piekuras "Slibinas"

Papasakosiu vieną labiausiai man patinkančių alegorijų.

Ėjo riteris dykuma. Pakeliui jis jau neteko žirgo, pametė šalmą ir šarvus.  Tik kalaviją vis dar nešėsi su savimi. Riteris buvo alkanas ir ištroškęs.

Staiga priekyje jis pamatė ežerą. Apsidžiaugė riteris ir nuskubėjo, kiek jėgos leido, link vandens. Tačiau ant ežero kranto ilsėjosi trigalvis slibinas.  Riteris čiupo kalaviją ir puolė į mūšį su slibinu.  Kovojo dieną, kovojo antrą.  Jau dvi slibino galvos voliojosi ant žemės. Trečią kovos dieną ir slibinas, ir riteris parkrito ant žemės, netekę jėgų. Ir tada slibinas paklausė: