Mokslinių ir gyvenimiškų paradigmų kaita

Sergejus Kovaliovas

Visų pirma reikia paaiškinti, kas yra paradigma.  Tai - įsitikinimų, kas yra, kas yra teisinga, kaip turi būti ir pan. visuma.  Kaip žinome, įsitikinimai yra savaime išsipildančios pranašystės.  Tad, kuo tikime, tuo ir gyvename.

Tačiau įsitikinimai paprastai nušviečia tik tam tikrą visuminio gyvenimo pjūvį.  Žmogus lyg daugiabriaunis deimantas, dėl savo įsitikinimų ribotumo gyvenantis tik viena savo briauna, kai visos kitos grožybės (ir galimybės) yra giliai paslėptos pasąmonės rūsiuose.

Atrodytų, kad mus nuo sustabarėjimo galėtų išgelbėti mokslas, tačiau ir patys mokslininkai yra žmonės, kuriems būdingi savi įsitikinimų apribojimai, kurie pernešami ir į mokslo sritį.

Gyvenimas - kaip tualetinio popieriaus rulonas

Gyvenimas yra lyginimas su pačiais įvairiausiais dalykais: 

Gyvenimas - tai kelias.
Gyvenimas - tai jūra.
Žmogui pragyvent gyvenimą – tai ne lauką išarti.
Žmogaus gyvenimas – kaip viena diena.
Visas gyvenimas – kryžius.
Toks gyvenimas – šlapiom malkom kūrenimas.
Seno gyvenimas kaip žiburys skersvėjy.
Žmogaus gyvenimas kaip musės – čia yr, čia nebėr.

Kodėl negalima pasitikėti savo atmintimi

Prieš keletą metų buvo aprašytas reiškinys, kuris vėliau pavadintas „Mandelos efektu“. Jis yra susijęs su buvusio PAR prezidento Nelsono Mandelos mirtimi.  Mirė jis 2013 metų gruodžio 5 d.  Jam tada buvo 95 metai.

Tačiau daugybė žmonių negalėjo patikėti šia žinia. Atrodo, kas čia keisto: žmogus garbingo amžiaus, visi kada nors mirsime.  Tačiau ne tai glumino žmones.  Dauguma manė, kad Nelsonas Mandela jau buvo miręs praėjusiame amžiuje! Jie buvo įsitikinę, kad jis mirė tada, kai sėdėjo kalėjime.

Tikra tiesa, kad opozicijos atstovas N.Mandela 1962 m. buvo areštuotas ir kalėjime praleido net 27 (!) metus.  1989 metais išėjo į laisvę, o 1994 metais tapo JAR vadovu ir prezidentavo 5 metus.

Tokia buvo Mandelos istorija, tačiau dalis žmonių galėjo prisiekti, kad jie matė jo laidotuves, rodomas per televizorių dar praėjusiame amžiuje.  Šis fenomenas netgi buvo svarstomas mokslinės fantastikos suvažiavime Dragon Con (JAV). Nuo tada toks keistas atminties reiškinys ir pradėtas vadinti „Mandelos efektu“.

Kuo skiriasi kvailas prieštaravimas nuo savarankiško pasirinkimo

Kiekvienam žmogui (na, beveik kiekvienam) yra svarbu išreikšti savo valią ir ją realizuoti. Tokiu būdu jis pajaučia savo laisvę.
Kol vaikas mažas, jis dažniausiai paklūsta tėvų vadovavimui. Paauglystėje, kaip žinome, asmeninė laisvė pasidaro ypač svarbi. Jeigu tėvai nesugeba (o tai atsitinka labai dažnai) laiku pakeisti savo požiūrio ir atitinkamai bendravimo stiliaus su augančiu vaiku, konfliktas tarp jų neišvengiamas.

Visada stengiuosi būti geriausiu, tačiau pergalės atneša tik akimirkos džiaugsmą, pasikeičiantį nusivylimu

Klausimas. Sveiki, man 24 metai. Nors iškilusių klausimų lyg ir nemažai, tačiau norėčiau susikoncentruoti ties viena, man neduodančia ramybės, bėda. Ne kiek neduodančia ramybės, bet kiek neduodančia mėgautis akimirkomis ir pasidžiaugti gyvenimu. Tai, apie ką aš kalbu yra kompetetyvumas.

Esu labai kompetetyvus žmogus. Ir nors, galbūt, pirma šovusi mintis yra, kad tai gana vertinga savybė, tačiau jaučiu ir suvokiu, kad tai trukdo būti laimingam.

Viskas man yra iššūkiai, viskas man yra varžybos. Bet kokios linksmybės su draugais/draugėmis, kurios įtraukia kelių žmonių veiklą, baigiasi neoficialiomis "varžybomis", kuriose visada stengiuosi būti geriausiu. Nuolat bandau tai įrodyti, nugalėti. Net jeigu ir varžybų nėra - aš vis tiek varžausi, nes tai, ką padarau, turi būti geriausia. Čia, taip pat, susikerta perfekcionizmo, smulkmeniškumo savybės. Tačiau kompetetyvumas yra aukščiau visko.

Apie marčios ir anytos santykius

Lietuvių liaudies priežodis teigia, kad anyta – velnio pramanyti. Žinoma, gyvenime visaip pasitaiko, netgi tokių atvejų, kai vyro mama mielesnė už tikrąją mamą.  Ir vis tik paprastai liaudies posakiuose yra didelė dalis tiesos. Mano sesuo sakydavo: „Mano anyta pati geriausia pasaulyje... kol gyvename atskirai.“

Parinkau pluoštelį anekdotų apie anytos ir marčios santykius.

Anyta barė marčią:
-Nemoki grindų plauti, neskaniai valgį verdi, mano sūnų bari... Na, kas tu per moteris!? Aš tai tavo metų...
-Mano metų, mama, - atsakė marti.- jau trečią vyrą palaidojote.

Trys dalykai, kurie trukdo surasti gyvenimo prasmę

Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistai gerai žino psichotechniką "Žaizda, kliūtis, demonas".  Ji naudojama tukdžių, stabdančių žmogų jo kelyje į tikslą, pašalinimui.  Seminare "Gyvenimo instrukcija" prof. S. Kovaliovas papasakojo, kaip šią psichotechnologiją galima panaudoti gyvenimo prasmės suradimui.

Šį video įrašą paruošiau su lietuviškais subtitrais.  Smagaus ir naudingo klausymo ir žiūrėjimo.

Video įrašas čia arba https://youtu.be/aOchCRGyYZM

Kaip vaikystės traumos įtakoja žmogaus gyvenimą

Visi žinome, kad vaikystė yra labai svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, nuo kurio priklausys visas likęs gyvenimas.  Atrodo, kad tai - jau nuvalkiota tiesa, tačiau vis dar lieka nelabai aišku, kaip tai veikia. 

Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo.  Gyvenome tada Melnragėje ir aš lankiau pradinę mokyklėlę, prisiglaudusią pajūrio pušų paunksmėje. 

Buvau antrokė. Žiema.  Per pertraukas bėgdavome į lauką ir čiūžinėdavome ant išslidintų takelių.  Jau buvo aišku, kad kuo daugiau kartų pračiuoši, tuo slidesnis bus takelis.  Pavydo žvilgsnį traukdavo toks takelis, kuriame paviršius ne tik blizgėdavo, bet ir atrodydavo kaip tikras ledas.

Pasiilgau anekdotų

-Kai gimiau, man pasakė: „Rinkis arba protą, arba atmintį“.
Neprisimenu, ką tada išsirinkau.
-Nemeluok! Viską tu prisimeni!

Bijau numirti paslaptinga mirtimi.
Tada mano giminaičiai gali nueiti į „Ekstrasensų mūšį“,
ir ten jiems papasakos apie mane kokią nesąmonę.

Meilė nėra priklausomybė. Meilė – tai meilė.

Pateiksiu dar vieną seminaro dalyvės klausimą ir prof. Sergejaus Kovaliovo atsakymą.

-Sergejau Viktorovičiau, sakoma, kad pranašu savo tėvynėje nebūsi..

S.Kovaliovas:
-Yra dar tikslesnis amerikiečių posakis:  ekspertas – tai vaikinas ne iš mūsų miesto.

Seminaro dalyvė:
-Mano psichologinės problemos yra susijusios su artimais man žmonėmis. Kai čia mokydamasi stengiuosi gautas žinias realizuoti savo šeimoje, tai artimieji, švelniai tariant ir grubiai išsireiškiant...  Patarkite, prašau, kaip reanimuoti santykius su savo artimaisiais.

S.Kovaliovas:
-Labai paprastai. Reikia jiems paaiškinti, kad jūs turite pilną teisę gyventi taip, kaip norite, nes tai - jūsų gyvenimas, ir tik jūs sprendžiate, koks jis turi būti. Paaiškinkite jiems, kad jūs nesiruošiate reikalauti, kad jie gyventų, kaip jūs norite. Tokiu būdu jie neturi net mažiausios teisės vadovauti jūsų gyvenimui.

Kaip pasakyti vaikui, kad tėvai skiriasi

Šis klausimas buvo užduotas prof. Sergejui Kovaliovui prieš vieną seminarą.  

-Sergejau Viktorovičiau, jūs sakėte, kad skiriasi vyras ir moteris, bet tėtis ir mama niekada neišsiskiria. Kaip paaiškinti 6 metų mergaitei, kad ji nepradėtų kompleksuoti, kodėl tėtis su mama negyvena kartu?

Ir štai koks buvo S. Kovaliovo atsakymas:

Paprastų paprasčiausiai nuo jos nieko neslėpkite. Galima pasakyti, kad: "Supranti, kadaise mes susijungėme. Mumyse yra dvi galimybės - tapti vyru ir žmona, kurie myli vienas kitą ir tapti tėčiu ir mama.  Tai štai, tapti vyru ir žmona mums nepavyko, bet būti tėčiu ir mama tikrai pavyks.  Aš garantuoju, kad padarysiu viską, kad pavyktų." 

Blogis pasireiškia tada, kai nėra Dievo

Еnšteinas jaunystėje

Internete perskaičiau įdomią istoriją apie Enšteino jaunystę.  Kyla įtarimas, kad tai gali būti ne visai tikras įvykis, bet svarbiausia, kad istorija man patiko, ir kilo noras ja pasidalinti su savo blogo skaitytojais.

Paskaitos metu profesorius studentams uždavė klausimą:
-Ar viską, kas yra pasaulyje, sukūrė Dievas?

Vienas studentas atsakė:
-Viską sukūrė Dievas.

Tada profesorius pastebėjo:
-Jei Dievas viską sukūrė, tai reiškia, kad jis sukūrė ir blogį. O atsižvelgiant į tai, kad apie mus sprendžiama pagal mūsų darbus, reiškia Dievas, sukūręs blogį, ir pats yra blogis.

Kokia tavo gyvenimo ateinančio etapo prasmė?

Anot visų laikų geriausio psichoterapeuto E. Eriksono psichoterapiniam darbui daug nereikia - tik dviejų kėdžių.  Prof. S. Kovaliovas cituoja šiuos Eriksono žodžius, ragindamas savo mokinius pradėti psichoterapinę veiklą.

Iš tiesų, didelių investicijų psichoterapiniam darbui tarytum nereikia.  Ir vis tik dviejų kėdžių neužtenka.  Nepastatysi juk tų dviejų kėdžių gatvėje.  Reikalinga patalpa, na ir visos paslaugos, susijusios su kambario eksploatacija.

Šiuolaikinė psichoterapija siūlo naują (jau dabar ir nevisai naujas) būdą - skaipu.  Vadinasi reikalingas kompiuteris, greitas internetas. O kur pasidėsi kompiuterį?  Vadinasi neapsieisi be stalo. Na, ir taip toliau. Ne viskas taip paprasta, tačiau įmanoma.

Šviesoforo taisyklė padės išvengti klaidingų sprendimų

Mes visada visada skubame.  Skubame taip, kad nebelieka laiko susimąstymui.  Daugumoje atvejų veikiame automatiškai, net nepagalvodami, ar tikrai tai geriausias  būdas.  Ar tikrai aš to noriu.  Ar nėra kitų variantų, kurie sutaupytų ir laiko ir energijos, O ir pinigų.

Paskubėję priimti sprendimus, galime visai į šoną nuvažiuoti, įsigyti mums nereikalingų daiktų, padaryti gyvenimiškas klaidas, kurių pasekmes reikės ilgai srėbti. Gerai dar, jei klaidą bus galima ištaisyti.  O jei ne...

Prof. Sergejus Kovaliovas siūlo labai paprastą būdą, kuris padės žmogui išvengti esminių klaidų.  Profesoriaus nuomone, šis būdas turėtų būti mokomas mokykloje, kad nuo mažumės vaikai sugebėtų apmąstyti savo pasirinkimus.  Tai – „Šviesoforo taisyklė“.

Kaip bendrauti su pasąmone. Psichoterapinio darbo pavyzdys

Papasakoti, kas vyksta konsultacijų metu, yra nelengva, nes šiame procese naudojama kalba, labiau suprantama pasąmonei, o ne sąmonei. Nesąmoningoji žmogaus psichikos dalis operuoja vaizdiniais. Vaizdinių pavyzdžiu galėtų būti sapnai. Jais pasąmonė perduoda žmogui tam tikrą informaciją, tačiau suprasti, ką reiškia sapnai, ne visada paprasta. Vienas iš konsultacinio darbo būdų – vadinamųjų savarankiškų psichikos dalių psichoterapija.

Savarankiškos psichikos dalys

Kai vaikas išmoksta vaikščioti, jo psichikoje susiformuoja darinys, prisiimantis atsakomybę už automatiškai reguliuojamą vaikščiojimo procesą. Tokiu būdu, darant kiekvieną judesį, žmogui nereikia galvoti, kokia seka judinti kojas. Vaikštome apie tai negalvodami. Vienos psichikos dalys reguliuoja kūno motorines funkcijas, kitos – vidinių organų ar jų sistemų darbą ir t. t. Nemažai jų susiformuoja mokymosi eigoje. Kai psichikos dalys veikia kaip viena komanda, prieš mus – brandus, harmoningas, pusiausvyrą išlaikantis žmogus.

Apie aptvarus, narvus, gardus, lubas, kurie yra žmogaus galvoje

Tikriausiai, jums teko skaityti apie eksperimentą su blusomis, kurias patalpino į stiklainį, kurio kraštai buvo tokiame aukštyje, jog blusos galėtų iš jo iššokti.  Dalis blusų taip ir padarė – iššoko. 

O tada stiklainis buvo uždengtas stiklu.  Aukščiau šokančios blusos atsitrenkdavo į stiklines lubas.  Ir taip jos šokinėjo tol, kol visos suprato, kad aukštai šokti negalima, ir ėmė šokinėti (jos juk blusos, jų paskirtis šokinėti) taip, kad nesiektų stiklinio dangčio.

Po kurio laiko stiklas buvo nuimtas, bet blusos ir toliau šokinėjo „nesiekdamos“ tariamų lubų.

Kaip sėkmingai išlaviruoti tarp „galima“ ir „negalima“

Turbut visiems tėvams svarbiausia yra išmokyti vaiką klausyti, kai kažko neleidžiama, kad nelįstų, neimtų ir nedarytų. Čia reikia pasitelkti didžiausias pastangas išradingai ir labai nesusipykus su vaiku atitraukti nuo draudžiamos veiklos ar daiktų, kad suprastų, jog negalima.  

Labai svarbu vaiką kaip įmanoma anksčiau supažindinti su šio pasaulio taisyklėmis, kurių privalu laikytis ne tik todėl, kad taip patogiau tėvams, kad tai padeda išlaikyti sveikus brangius namų daiktus, bet ir dėl paties vaiko saugumo.  Iš kitos pusės reikia atsižvelgti ir į tai, kad vaikas yra mažas žmogus, kuriam reikia patirti šį pasaulį jį liečiant, ragaujant, atliekant su jo elementais tam tikrus veiksmus. Pasaulio pažinimas vyksta panaudojant visus pojūčius: stebėjimą, klausymą, lietimą (ir manipuliavimą daiktais), skonio ir kvapo pajautimą.

Patirtis – mąstymo pagrindas

Vaikai dar neturi reikiamos patirties, kad galėtų mąstyti kaip suaugusieji, todėl jiems tiesiog būtina  „susirinkti“ savo patyrimus.  Tėvai turėtų padėti mažyliui saugiai ir sėkmingai gauti kaip įmanoma daugiau įvairių patyrimų, įskaitant ir tuos, kurie yra nemalonūs ar net skausmingi.

Kaip pasąmonė trukdo (arba padeda) atsisakyti žalingų įpročių

Mano psichoterapinėje praktikoje dar nepasitaikė atvejo, kad kreiptųsi žmogus, norėdamas nustoti rūkyti.  Be abejo, integralinis neuroprogramavimas gali padėti ir šiuo klausimu, tačiau mūsų šalyje dar nepriimta kreiptis pagalbos į psichoterapetus su tokiomis užklausomis.

Šiandien konsultacijos metu klientė papasakojo, kad po praėjusio mūsų susitikimo jai praėjo noras rūkyti (toks atvejis mano praktikoje antras).  Mes dirbome visai su kitais tikslais, o pati klientė rūkė ir tai darė kasdien jau 5 metus.

Kaip suderinti kovojimą už savo interesus ir gėrio skleidimą

Nesu greita keiktis, bet šiandien pikti žodžiai jau vos nenusprūdo nuo liežuvio.  Visą dieną niekaip negalėjau įkelti į internetą paruošto video įrašo su lietuviškais subtitrais.  Rašė, kad užsikrovė 97 procentai, ir liko 3 minutės darbui užbaigti, bet...  ir po trijų valandų vis tas pats įrašas apie likusias 3 minutes tarytum iš manęs tyčiojosi.  Tik iš trečio karto pavyko. 

O klausimas tikrai įdomus: ką daryti, kai gyvenime esantys žmonės vis krečia tau kokias eibes ar, kitaip sakant, kaišioja pagalius į ratus.  O žmogus, uždavęs klausimą, nors ir jaučia pagiežą savo skriaudėjams, tuo pačiu nori laikytis ir Kristaus priesako į blogį atsakyti gėriu, gavus per skruostą, atstatyti kitą.

Jūs tapsite meistru tik tada, kai sugebėsite išgydyti save

Šiandien visą dieną lijo.  Toks oras pats geriausias yra nuveikti tokius darbus, kurie paprastai atidedami, kai saulė kviečia į lauką.  Aš prisėdau prie subtitrų ruošimo programos ProPsichologija antrosios klausimų atsakymų laidos daliai.

Mano pagalbininkė Danguolė Suslavičienė kaip tik atsiuntė video kalbų vertimą iš rusų į lietuvių kalbą.  Beliko kai kur šį tekstą pakoreguoti ir sukelti į video.

Šis darbas dabar vyksta kur kas greičiau, nei pačioje pradžioje, kai teko nuo nulio aiškintis, kaip reikia įsikelti video, kaip naudotis subtitrų įkėlimo programa.  Niekada negalvojau, kad teks tokį darbą daryti, tačiau idėja kilo, kai feisbuko grupėje vienas iš dalyvių pasiteiravo dėl video lietuvių kalba. 

Jau ir anksčiau žinojau, kad tik nedidelė dalis jaunosios kartos Lietuvoje supranta rusiškai, įskaitant mano pačios vaikus.  O pasidalinti svarbia ir aktualia informacija, kurią integralinio neuroprogramavimo autorius prof. Sergejus Kovaliovas dosniai dalinasi savo sugalvotoje ir organizuotoje už savo lėšas ProPsichologija video programoje, norėjosi.

Tad ėmiausi darbo, iš pradžių gavusi S. Kovaliovo leidimą.  Beje, šis darbas ne tik švietėjiškas, bet ir man pačiai yra naudinga dar kartą įsigilinti į medžiagą, kuri yra pateikiama laidose. 

Subtitrų darymas - grynai savanoriškas darbas, už kurį man niekas nė cento nemoka.  Pasitenkinimą jaučiu, suvokdama, kad tokiu būdu ir lietuviškai kalbančioje erdvėje plis informacija apie efektyvų psichoterapinį metodą integralinį neuroprogramavimą, kad vis daugiau žmonių bus įkvėpti savo dvasiniam augimui ir tobulėjimui.

Šiandien paruošiau tris video filmukus su lietuviškais subtitrais, tačiau dėl lėto internetinio ryšio įkelti į youtube kanalą man pavyko tik vieną iš jų - "S. Kovaliovas apie Reiki".

Beje, savo paieškų, kaip augti ir tobulėti pradžioje ir man teko mokytis Reiki - energetinio gydymo metodo.  Praėjusi dvi mokymų pakopas, supratau, kad į meistrus eiti nenoriu, tad šią praktiką palikau. Matyt, jau tada nesąmoningai jaučiau,  kad mano kelias kryps į psichoterapiją.

Jūsų dėmesiui klausimas apie Reiki ir S. Kovaliovo atsakymas. Smagaus ir naudingo žiūrėjimo!
Video įrašą galite pažiūrėti čia - "S. Kovaliovas apie Reiki".

https://youtu.be/KwFjDsVNYi4

Žmogus laimingiausias jaučiasi, kai jam yra 23 ir 69 metai

Kaip manote, kokiu savo gyvenimo periodu ar periodais žmogus jaučiasi laimingiausias?

Naujo tyrimo metu buvo nustatyta, kad žmogus per savo gyvenimą laimingiausias būna du kartus. Tyrimo, kurį atliko Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla (London School of Economics and Political Science), metu buvo apklausta 23 tūkstančiai Vokietijos gyventojų nuo 17 iki 85 metų.  Visų prima jie turėjo įvertinti šiandieninį pasitenkinimą gyvenimu, o paskui išreikšti spėjimą, kaip jie jausis po 5 metų. 

Tėvo vaidmuo žmogaus gyvenime

Prieš keletą metų atsakinėjau į VLmedicina dienraščio redaktorės Genovaitės Privedienės klausimus. Informacija, manau, aktuali ir šiandien, tad šį interviu patalpinsiu ir savo svetainėje.

Koks yra tėvo vaidmuo šeimoje, vieta vaiko gyvenime? Ar vaikui reikalingas tėvas?

Prieš keletą metų internetiniame mamyčių klube rašiau atsakymą į vienos susirūpinusios mamytės paklausimą apie kūdikio verkimą, kai jį paima tėtis. Tėvelis, nesuprasdamas, kodėl taip vis atsitinka, jautėsi atstumiamas, įsižeisdavo. Vaikučiui tada buvo mažiau nei metai. 

Atsakiau tada mamytei, kad ji nuramintų tėvelį – jo laikas dar neatėjo. Iki pusantrų metų mažylis vis dar jaučiasi mamos dalimi, todėl saugiausia jam būti su mama. Tėčio vaidmuo šiuo laikotarpiu - padaryti viską, kad mamytė jaustųsi puikiai. Taip jis geriausiai prisidės ir prie mažylio gerovės.

Oda – tai fizinė riba tarp žmogaus ir išorinio pasaulio

Prieš keletą metų prof. Segejus Kovaliovas Inovacinių psichotechnologijų instituto internetinės svetainės forume atsakinėjo į forumo dalyvių užduodamus klausimus. Tuo metu man buvo šventas dalykas kasdien nueiti į forumą ir perskaityti profesoriaus atsakymus.  Žavėjausi S. Kovaliovo sugebėjimu atsakyti trumpai ir į esmę.

Ilgainiui klausimai ėmė kartotis, be to forume ėmė lankytis “geradariai”, kurie ne klausimus užduodavo ir ne atsakymais domėdavosi, o turėjo poreikį drabstytis purvais.  Integralinio neuroprogramavimo autorius nusprendė nebegaišti kasdien savo brangaus laiko forume, o pereiti prie video laidų, kurių metu pateiks atsakymus į atrinktus korektiškai užduotus klausimus. 

Keletą video su S. Kovaliovo atsakymais į žiūrovų klausimus esu paruošusi su lietuviškais subtitrais.  Ateityje planuoju “sulietuvinti” ir daugiau S. Kovaliovo video laidų.

O ir forume retakarčiais apsilankau, ieškodama “perliukų” ir kartu mokydamasi iš S. Kovaliovo atsakymų.

Šiandien pateiksiu vieną klausimą su profesoriaus atsakymu.

Gyvenimas yra žaismingas nuotykis

Įsivaizduoju, kaip nelengva į gyvenimą pažiūrėti kaip į nuotykį.  Jame tiek daug neteisybės – karai, korupcija, ligos, išdavystės, mirtys ir netgi tokios smulkmenos kaip išbandymai vyro išmėtytomis kojinėmis, kurias vėl ir vėl reikia rinkti ar pilna kriaukle nešvarių indų.  Kaip galima į visa tai pažiūrėti kaip į žaidimą? 

Nelengva, bet pakeisti požiūrį visada galima.  Paskaitoje „Gyvenimo instrukcija“ prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo paprastą psichotechniką, kurios pagalba kaip tik ir treniruojamas sugebėjimas į tą patį dalyką pažiūrėti kitaip.

Panašūs sunkumai skirtingai paveikia atskirus žmones

Viena mergina vis skundėsi mamai savo sunkiu gyvenimu.  Mama kantriai išklausydavo jos dejones, kol vieną kartą paėmė tris puodus, pripylė į juos vandens ir uždėjo ant viryklės.  Vandeniui užvirus, į vieną puodą mama įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią –  maltos kavos.

Praėjus kuriam tai laikui mama nukėlė puodus nuo ugnies ir iš jų ištraukė morką ir kiaušinį, o kavą nukošė.  Savo dukrai ji pasakė:

-Kiekvienas iš šių produktų atsidūrė tokiose pačiose sąlygose – sąlytyje su verdančiu vandeniu.  Žiūrėk, kaip skirtingai jie pasikeitė:  morka iš kietos tapo minkšta, kiaušinis virdamas sukietėjo, o malta kava vandeniui atidavė visa geriausio, ką turėjo.

Mama pažiūrėjo dukrai į akis ir pridūrė:

-Ir žmonės panašiose sunkiose situacijose elgiasi skirtingai. Arba visai suminkštėja kaip morka, arba įgauna tvirtumo, arba viską atiduoda, netgi savo paties gyvenimą.  O kaip tu elgiesi, susidūrusi su sunkumais?

-Supratau, mama, ką tu norėjai pasakyti.- gerdama kvapnią kavą atsakė duktė.

Pagal B. Ferrero

Trumpi paskaitos video įrašai patogesni skubantiems ir turintiems mažai laiko

Vakar užbaigiau talpinti lietuviškus subtitrus trečiai S. Kovaliovo paskaitos "Gyvenimo instrukcija" daliai.  Net ir 40 minučių trukmės įraše informacijos buvo tiek daug, kad visų pirma pati dėl savęs nusprendžiau ją suskirstyti atskirais gabaliukais. 

O juk pasitaiko, kad žinai, jog yra tokia informacija, tačiau per daugybę video įrašų, kuriuose pasisakė profesorius S. Kovaliovas, ko ieškai labai nelengva surasti.

Tai va, sugalvojau "susikonspektuoti" video įrašus.  Suskirsčiau visą trečią dalį trumpais gabalėliais.  Dabar, jei bus reikalinga kokia tema, nesunkiai rasiu norimą įrašą pagal pavadinimą.  Beje, kiekviena tema yra verta atskiro straipsnio.

Gyvenimo kelio principai iš prof. S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija"

Pagaliau savaitgalis.  Šeštadienį nuo pat ryto ėmiausi subtitrų tvarkymo prof. S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija" 3-čiojoje dalyje, kurioje lektorius kalba apie gyvenimo principus.  Jie - kaip taisyklės, kaip kelio ženklai, kurių laikantis gyvenimo kelias bus saugus ir laimingas. 

Šį vebinarą klausiausi ne vieną kartą.  Ir kas kart randu vis ką nors naujo.  Kiekvienas principas - tai atskira tema visam straipsniui.  Apie juos galima kalbėti ir kalbėti. Pavyzdžiui, vienas iš principų yra 

VISKAS, KAS ATSITINKA TAVO GYVENIME,

YRA GALIMYBĖS.

Net nemalonumai, kuriuos tau tenka išgyventi, yra galimybė tau tobulėti, vystytis, augti dvasiškai.  Tai treniruotės tavo kantrybės vystymui, mokėjimui susikaupti, sutvirtėti.  Juk sakoma, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.

Gyvenime nėra nieko, ko nebūtų galima panaudoti. Tik mes dažnai atsisakome tų galimybių, kurias siūlo gyvenimas.

Andre Morua savo knygoje "Trys Diuma" pasakė įdomų dalyką: "Kiekvienam žmogui dienos bėgyje suteikiama ne mažiau penkių galimybių iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą".

O rusų poetas Ilja Silvinskis tam teiginiui atitarė: "Visas mūsų gyvenimas, koks jis bebūtų, yra praleistų galimybių pasaulis".

Taip kad būkite budrūs ir nepraleiskite gyvenimo siūlomų galimybių. Net šio video perklausymas gali tapti kardinalių pokyčių galimybe.

Taigi, trečiąją vebinaro dalį rasite ČIA.

Arba čia https://youtu.be/YYiMIkIBkKo

Smagaus ir naudingo klausymo!

Koks yra skirtumas, atsiskaitant už prekes grynaisiais ir kortele

Sveiki, pakalbėkime apie pinigus.  Kaip jūs dažniau atsiskaitote už pirkinius: grynais ar kortele?  Aš paprastai atsiskaitau kortele.  Dar naudojuosi internetine bankininkyste.  Kol kas nebandžiau atsiskaityti su mobiliu telefonu (kas dabar jau darosi įmanoma).

Bankinės kortelės per paskutinį dešimtmetį taip išpopuliarėjo, kad net keista prisiminti laikus, kai atlyginimą gaudavau vokelyje. O savo pirmoje darbovietėje, pamenu, kartą per mėnesį eidavau prie kasos langelio, kur pasirašydavau žiniaraštyje, ir kasininkė man atskaičiuodavo reikiamą sumą.

Gyvenimo gerovė = sėkmė + laimė

Dalida

Kaip dažnai savo sveikinimuose kitam mes linkime sėkmės.  Atrodytų, kad sėkmė yra pagrindinis žmogaus gyvenimo gerovės kriterijus.  Bet – neeee! Vien sėkmės neužtenka. Ir tai galėtų pailiustruoti daugybės sėkmingų, bet nelaimingų žmonių biografijos.

Sunku patikėti, ko daugiau žmogui reikia, jei jį supa sėkmė, pripažinimas, garbinimas, šlovė.  Atrodytų, gyvenk ir mėgaukis gyvenimu.  O, bet, tačiau...

Didžios dainininkės, kurią žurnalistai praminė „Juodąja orchidėja“ biografija tai puikiausiai patvirtina.

Jolanda gimė 1933 m. sausio 17 d. Еgipte. Jos kaip dainininkės slapyvardis buvo Dalida. Gyvenime ji turėjo viską, apie ką tik galima svajoti: puikią figūrą, žavingą balsą, talentą, žavesį, sceninį šarmą.

Būsima dainininkė šlovės karjerą pradėjo konkurse „Mis Egiptas“ ir jį laimėjo.  Po to nuvykusi į Paryžių pradėjo dainuoti kabaretuose ir po metų jai jau plojo visas Paryžius.

Tai, ko nori, turi užsiauginti pats

Vienas žmogus kartą užklydo į keistą parduotuvėlę ir pamatė, kad už prekystalio stovi pats Dievas.

-Ką čia galima nusipirkti? - paklausė žmogus.

-Viską, ką tik nori. - atsakė Dievas ir pridūrė, kad mokėti nereikės.

Žmogus labai apsidžiaugė ir puolė vardinti, ko nori:

Kaip įveikti vairavimo baimę ten, kur yra daug mašinų

A.Kubaičio nuotr.

Kaip įveikti vairavimo baimę ten, kur daug mašinų, pvz., miesto centre? Lina, 65 m.

Labas, Lina, klausimas tikrai rimtas. Juk veiksmus ir mintis sukausto ne tiek išorinė situacija, net jei ji yra ir ganėtinai sudėtinga, kiek baimė, atlekianti šviesos greičiu vien pagalvojus apie mašinų spūstį miesto centre.

Ir vis dėlto nusprendžiau šį kartą daugiau dėmesio skirti greitesniam įgūdžių įgijimui nei pačiam darbui su baime. Kodėl? Juk šiuolaikinės psichoterapijos priemonės įgalina gana efektyviai dirbti su baimėmis ir kitais nemaloniais jausmais. Ogi todėl, kad mokėjimas gerai orientuotis intensyvaus eismo srautuose yra tiesiog labai naudingas sugebėjimas.

Ar tyliu, ar sakau, kaip jaučiuosi, mano vyras galvoja, kad jį puolu

Nebe pirmą kartą susiduriu su tokia situacija, kurioje mane apima neviltis. Domiuosi psichologija, esu pasiekusi tokią stadiją, kad jau gana dažnai atskiriu tai, kaip jaučiuosi, ir kaip elgiuosi, suprantu, kad kilus konfliktui, geriausia visada kalbėti pirmu asmeniu, konflikto metu stengiuosi kaip įmanoma vengti kitų ankstesnių situacijų minėjimo, apibendrinimų ir pan. 

Deja, nepaisant visų mano žinių ir įgūdžių, su vyrais vis iš esmės užstringu tokiose pačiose situacijose. Tarkime, pradeda vykti kažkas, kas manęs netenkina, arba mane žeidžia. Tarkime, dabartiniuose santykiuose paskutinius du – tris mėnesius nuolat girdėdavau “aš užsiėmęs”, “man reikia eiti”, “aš turiu daug darbo” ir pan.  

Po nemažo kiekio tokių pasikartojimų, kai įsitikinau, kad man nesivaidena, tiesiog nustojau siekti dėmesio, kurio iki tol visuomet siekiau švelniu, kaip man atrodė būdu, domėdamasi, kaip sekėsi, teiraudamasi, kuo jis užsiėmęs, ir t.t. ir pan. Tai daryti nustojau, nes vis tiek neveikia.

Begalinis pasitikėjimas savimi, nachališkumas ir noras veikti padeda daryti stebuklus

Kartą seminaro metu prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo istoriją apie besimokantį skraidyti vyrą, kuris labai pasitikėjo savimi ir buvo įsitikinęs, kad jis puikus lakūnas.  Ir nutiko taip, kad jiems išskridus, netikėtai ėmė kauptis debesys, kas reiškė, kad netrukus kils audra. 

Netrukus visi besipraktikuojantys grįžo į orouostą,, išskyrus tą pasipūtėlį.  Skrydžių stebėjimo bokštelio darbuotojai su nerimu stebėjo vis tamsėjantį dangų – tokiomis sąlygomis net patyrusiam lakūnui nebūtų lengva sugrįžti ir sėkmingai nusileisti. 

O juk likęs danguje dar suskraidė nepakankamai ir neturi reikiamos patirties. Su nerimu ir baime jie jau mąstė apie nelaimingą atsitikimą, kurio vargiai pavyks išvengti naujokui, ir jam ruošėsi.

Tuo tarpu naujokas lakūnas sėkmingai nusileido, atėjo į skraidymų centrą ir nustebo išvydęs išbalusius darbuotojų veidus.
-Ar kas atsitiko?- jis paklausė, nesuvokdamas padėties.

S.Kovaliovas seminaro dalyviams paaiškino, kad naujokas paprasčiausiai nežinojo, kad tokiomis sąlygomis nusileisti yra sudėtinga, be to jis buvo įsitikinęs, kad yra puikus lakūnas, ir visa tai kartu paėmus leido jam išlikti visiškai ramiam, kas būtent ir buvo reikalinga, sėkmingam grįžimui į orouostą.

Tam tikra prasme panašią istoriją kadaise skaičiau internete.  Didžiosios krizės metais, į Ameriką atvyko žmogelis iš Italijos ir atidarė čia savo restoraną.  Reikia pasakyti, kad tuo metu daugybė restoranų, negalėdami išsilaikyti, tiesiog užsidarinėjo.  Naujo restorano atsidarymas buvo tikra finansinė beprotystė.  Bet minimas italas ne tik išlaikė savo įstaigą, bet su laiku ją išplėtė, o pasibaigus krizei atidarė visą eilę labai aukšto lygio restoranų.

Įžymų restoranų savininką užkalbino žurnalistas ir uždavė jam klausimą, kaip tai jis sugebėjo didžiosios krizės metais ne tik sėkmingai dirbti savo restorane, bet ir išlaikyti jame aukštą lygį.  Į tai italas atsakė:

-Kai atvykau į Ameriką, nemokėjau anglų kalbos, laikraščių neskaičiau  ir nežinojau nieko apie krizę.  Tiesiog dirbau savo darbą, kurį geriausiai mokėjau.

Kaip matome, šį kartą taip pat suveikė žmogaus pasitikėjimas savimi, tegu ir tokioje kuriozinėje situacijoje, kaip nesugebėjimas sužinoti apie realią padėtį toje šalyje.

Susidomėjusi tokiais atvejais, paklausiau pažįstamą specializuoto žurnalo redaktorę:

-Kokį darbuotoją priimtum į darbą?  Ar tą, kuris, vos ne koja atsidaręs duris, įsiveržęs į kabinetą, ryžtingai pareikštų, kad nori dirbti jūsų redakcijoje ir pateiktų savo projektus, kuriuos anot jo būtina nušviesti jūsų žurnale.  Beje, žurnalistinio išsilavinimo šis jaunuolis neturėtų.  O gal priimtum į darbą kuklų vyruką, kuris taip pat neturėtų žurnalistinio darbo patirties, bet ant stalo nedrąsiai padėtų savo reikiamo išsilavinimo diplomą.

Žurnalo redaktorė nedvejodama atsakė, kad priimtų į darbą pirmąjį – ilgai netruktų jį pataisyti ir išmokyti straipsnių rašymo subtilybių.  Svarbiausia, kad jis turi nachališkumą ir didelį norą veikti.

Šiais pavyzdžiais neketinu jūsų įtikinti, kad nereikalingas specialusis išsilavinimas.  Norėjau tik pasakyti, kad net nepakankama patirtis, pasitikėjimas savimi, dėmesio nekreipimas į aplinkinių nuomonę ir graudenimus, kad tau nepavyks, gali padaryti stebuklus.  Pagaliau paskaitykit vakar patalpintą mano bloge straipsnį apie Stivą Džobsą ir įsitikinsit, kad didelis tikėjimas savo teisumu yra tiesiog būtinas didelių darbų įgyvendinimui.

Geriau sukurti rytdieną, nei gailėtis nekaip praėjusia vakarykšte diena

"Apple". Kokia mintis tau ateina į galvą, perskaičius šį anglišką žodį.  Net jei moki anglų kalbą ir žinai, kad pagal reikšmę tai lietuviško žodžio „obuolys“ atitikmuo, esu beveik tikra, kad pirmoji asociacija kilo su kompiuteriais ir telefonais.

Ir dar šis žodis susijęs su Stivo Džobso, kuris turėjo milžinišką reikšmę "Apple" kompanijos idėjų generavimui ir vystymuisi. Kaip žmogus Stivas Džobsas – prieštaringa asmenybė.  Vieni jo nekenčia, kiti dievina. Ką galima apie jį tikrai pasakyti, kad jis sukūrė šiandien turimą kompiuterinę dabartį.

Nuostabu tai, kad S. Džobsas nebuvo genijumi inžinierinio meno srityje.  Jo genijus buvo idėjų generavime ir sugebėjime įtikinti tinkamus žmones tų idėjų įgyvendinimui. Jo paties įsitikinimas, kad jis turi teisę beprotiškos minties realizavimui buvo begalinis.  Tuo jis užkrėsdavo kitus, savo ruožtu juos įtikindamas, kad jie sugebės tai įgyvendinti.  Ir jie padarydavo neįmanomus dalykus.

Kaip efektyviai ir greitai nusiraminti

Pasirodo, kad norint išjungti paniką ir pereiti prie logiško mąstymo, svarbu teisingai įvardinti jausmus, kuriuos jaučiame.  Užtenka juos įvardinti garsiai ar mintyse, ir gausite norimą rezultatą.

Kaip tai atsitinka?  Kalifornijos (UCLA) universiteto profesoriaus, psichologo Metju Libermano tyrimai parodė, kad kai tik žmogus įvardina savo emocijas žodžiais “bijau”, “pykstu” ar pan., smegenyse esantis migdolinis kūnas nurimsta ir suaktyvėja smegenų žievės dalis, kurios pagalba žmogus ramiai įvertina situaciją.  O to juk ir reikia.

Todėl streso metu, priešingai nei paplitusi nuomonė, nereikia savęs apgaudinėti sakant: “ Aš ramus, viskas tvarkoje.” Kur kas veiksmingiau pasakyti: “Siaubas! Aš bijau.“ Arba: „Po velnių! Aš pykstu.“

Kaip suprasti, kad jus nori apgauti

Jei jumis nori pasinaudoti, tai paprastai naudojama taktika yra „miglos pūtimas į akis“. Tai reiškia, kad pašnekovas ima kalbėti nesuprantamomis frazėmis, vengia tiesiai atsakyti į klausimą.  Tai jis daro, naudodamas tokias frazes:

Detales aptarsime vėliau...
Viskas ne taip paprasta...
Aš nepasirengęs dabar apie tai kalbėti...

jis tai nepasirengęs, bet savo ruožtu jus spaudžia, kad priimtumėt sprendimą ir pradėtumėte veikti:

Spręskite, greičiau, o tai bus vėlu...
Dabar pasirašykime, o detales išsiaiškinsite paskui...
Dabar jau vėlu, reikėtų nuspręsti...

Šeimoje blogai, be šeimos dar blogiau

Arūno Maniušio nuotr.

Kiekvienam normaliam žmogui, vyrui ir moteriai, itin svarbi yra šeima, santuoka, meilė. Tačiau su šeima šiais laikais vyksta kažkas keisto.  Yra labai daug vienišų moterų ir vienišų vyrų, o tos poros, kurios susikūrė seniai ar visai neseniai, skiriasi.  Vyksta kažkoks skyrybų bumas.

Kaip pirmąją priežastį, įtakojusią tokią situaciją, prof. S. Kovaliovas nurodo pačios santuokos struktūros pasikeitimą.    Kitaip sakant, santuokinių santykių struktūra pasikeitė, o žmonės nesugebėjo prie to prisitaikyti.

Meilė, bėgant laikui kinta.  Juk būdamas  20, 30, 40 metų žmogus myli skirtingai. Ilgainiui turi atsirasti fenomenali meilės rūšis – prisirišimas. Tik meilė-prisirišimas garantuos tokius santykius, kai net gilioje senatvėje sutuoktiniai bus vienas kitam atrama.

Kaip atskirti, ar yra meilė-prisirišimas?  Tai padaryti galima užduodant sau klausimus: ar galėsiu į tave pasiremti, jei man bus blogai; ar galėsiu tavęs paprašyti pagalbos ir jos sulaukti? Jei atsakymai teigiami, tai meilė-prisirišimas yra.

Šeimą labiausiai paveikė moterų emancipacija. Vyrai ir moterys pradėjo uždirbti panašiai po lygiai. Atsirado karjerinė santuoka, t. y. santuoka, kurioje abudu rūpinasi karjera.

Jei anksčiau, moteris save paskirdavo motinystei ir vaikams, tai dabar ji turi vardan motinystės nutraukti karjerą.

Pasikeitė ir sekso vaidmuo šeimoje. Šiais laikais tapo natūralu, kad ne tik vyras, bet ir moteris iš sekso gauna malonumą.    Be to, atsiradus kontracepcijai, moterys nebebijo pastoti, ir gali laisvai mėgautis seksu.

 Šeimos instituciją paveikė ir naujas požiūris į skyrybas. Daugelis dabar mano, kad skyrybos yra normalus dalykas.

Pailgėjusi gyvenimo trukmė sutuoktiniams iškėlė naujų problemų, nes iš namų išėjus vaikams, vyras ir žmona turi iš naujo sukurti savo santykius.

 Sąmoningas atsisakymas nuo tradicinės šeimos šablonų, taisyklių, vertybių, sumaišė kriterijus, pagal kuriuos galima suprasti, kad santuoka yra sėkminga.

Štai, anksčiau šeima buvo laikoma gera jei: vyras negeria, nemuša, nupirko šaldytuvą, televizorius yra, stovime eilėje mašinai gauti. O dabar moteris visa tai gali gauti pati.

Anksčiau  meilė buvo iki grabo lentos o dabar seksas ne visada pretekstas pažinčiai. Anksčiau iki vestuvių nebuvo galima, dabar galima. Dabar galima viskas, ko tik norisi.

O tų norų diapazonas platus: vienkartinis seksas; partnerė skirtingam seksui; draugiškas seksas; arba- partnerė poilsiui; arba - partnerė apsilankymui teatre, arba, arba, arba...

Tikėtina, kad čia išvardintos dar ne visos priežastys, įtakojusios šiuolaikinės šeimos krizę.  Kaip tokioje situacijoje išsaugoti šeimą?  Mokytis.  Mokytis sutuoktinyje įžvelgti individualybę, išskirtinį nepakartojamą žmogų.  Mokytis meilės-prisirišimo. Esant reikalui, kreiptis į psichoterapeutą. Ir tai daryti ne dėl kažkokios šeimos išsaugojimo, o dėl savęs, nes nieko geresnio už šeimą, kurioje galima jaustis saugiu, būti suprastu, kartu augti ir tobulėti, dar nėra sukurta.

Pagal S.Kovaliovą

Bendraudamas nenaudok frazių, iškeliančių tave aukščiau už pašnekovą

Viena iš dažniausiai pasitaikančių nesusikalbėjimo priežasčių būna sąmoningas arba nesąmoningas vieno pašnekovo savęs statymas aukščiau už kitą. 

Jei kalbėtume tranzakcinės analizės kalba, tai sakytume, kad vienas prisiima Tėvo vaidmenį, o kitą nustumia į Vaiko poziciją.  O jei pasakyti visai paprastai, tai vienas iš pašnekovų pradeda kitą mokyti gyventi.

Žemiau pateiksiu keletą pavyzdžių, o tu, mielasis skaitytojau, pasistenk suprasti, ar tokios frazės nėra būdingos tau.

Netekties skausmas mane lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta

Klausimas. Sveiki, išgyvenu netekties skausmą. Mamytė pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo 12 metų, dabar man 24 metai, o skausmas niekur nedingsta. Kai pradedu galvoti apie šią situaciją, mane sukausto baimė, pulsas padažnėja (galbūt todėl, kad aš buvau visos šitos situacijos liudininke). Dabar esu aukos vaidmenyje, savęs gailiuosi, po truputį stengiuosi atleisti, bet suvokiu, kad tik mintimis sugebu ištarti žodį „atleidžiu“, bet širdimi to padaryti neišeina. Noriu atleisti, labai ją myliu, bet nežinau, nuo ko pradėti. Kai galvoju apie šią situaciją, jaučiu, kaip sugrįžtu į tuos 12-tuosius metus ir negaliu iš to skausmo išsivaduoti. Pyktis mamai po truputį virsta į gailestį jai.
Liepa (vardas pakeistas)
Atsakymas. Labas, Liepa, rašai, kad mamytės netekties skausmas tave lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta. Įsivaizduoju, kaip baisu tau, dar vaikui, buvo išgyventi jos mirtį. Girdžiu, kad mamai jautei pyktį, dabar virstantį į gailestį, kad niekaip negali jai atleisti. Paprastai gedėjimo laikas tęsiasi taip ilgai, kyla tiek daug prieštaringų jausmų, o netekties skausmas su laiku nemažėja, kai artimas žmogus nusižudo. Nors tu, Liepa, neparašei, dėl ko negali mamai atleisti, man kyla mintis, kad tau tada teko išgyventi būtent tai. Net jei suklydau, nuoširdžiai tave užjaučiu.

Kitaip papasakota istorija apie žinomą žmogų

I. Mesnikovas "Dailininkas dirba"

Esu tikra, kad jums teko pastebėti, kai kas nors pasakoja apie įvykį, kuriame ir jūs buvote, kartais atrodo, kad pasakotojas kalba apie kažkokį kitą įvykį.  Arba apibūdinant kokį žmogų (apie politikus nekalbėsime), vieno lūpose jis skamba kaip angelėlis, o kitas jo nekenčia , kaip baisiausio apaviko,

Kaip taip gali būti?  O gi žiūri skirtingi žmonės.  Jei atskiri žmonės gali matyti tą pačią situaciją ar žmogų skirtingai, tai reiškia, kad ir vienas žmogus turi galimybę į tą patį įvykį ar žmogų pažiūrėti skirtingai.

Beje, toks aplinkos „perrašymas“, kitaip sakant, požiūrio pakeitimas yra vadinamas refreimingu.  Refreimingas yra nepakeičiamas, kai nemalonios situacijos pakeisti negalima, bet ir išvengti neišeina.  Tarkim, gyvenimo su vyro (ar žmonos) mama vienuose namuose.  Pakeitus požiūrį, anyta ar uošvė gali pasirodyti visai puiki moteris.