Kuo skiriasi kvailas prieštaravimas nuo savarankiško pasirinkimo

Kiekvienam žmogui (na, beveik kiekvienam) yra svarbu išreikšti savo valią ir ją realizuoti. Tokiu būdu jis pajaučia savo laisvę.
Kol vaikas mažas, jis dažniausiai paklūsta tėvų vadovavimui. Paauglystėje, kaip žinome, asmeninė laisvė pasidaro ypač svarbi. Jeigu tėvai nesugeba (o tai atsitinka labai dažnai) laiku pakeisti savo požiūrio ir atitinkamai bendravimo stiliaus su augančiu vaiku, konfliktas tarp jų neišvengiamas.

Šviesoforo taisyklė padės išvengti klaidingų sprendimų

Mes visada visada skubame.  Skubame taip, kad nebelieka laiko susimąstymui.  Daugumoje atvejų veikiame automatiškai, net nepagalvodami, ar tikrai tai geriausias  būdas.  Ar tikrai aš to noriu.  Ar nėra kitų variantų, kurie sutaupytų ir laiko ir energijos, O ir pinigų.

Paskubėję priimti sprendimus, galime visai į šoną nuvažiuoti, įsigyti mums nereikalingų daiktų, padaryti gyvenimiškas klaidas, kurių pasekmes reikės ilgai srėbti. Gerai dar, jei klaidą bus galima ištaisyti.  O jei ne...

Prof. Sergejus Kovaliovas siūlo labai paprastą būdą, kuris padės žmogui išvengti esminių klaidų.  Profesoriaus nuomone, šis būdas turėtų būti mokomas mokykloje, kad nuo mažumės vaikai sugebėtų apmąstyti savo pasirinkimus.  Tai – „Šviesoforo taisyklė“.

Kaip pasąmonė trukdo (arba padeda) atsisakyti žalingų įpročių

Mano psichoterapinėje praktikoje dar nepasitaikė atvejo, kad kreiptųsi žmogus, norėdamas nustoti rūkyti.  Be abejo, integralinis neuroprogramavimas gali padėti ir šiuo klausimu, tačiau mūsų šalyje dar nepriimta kreiptis pagalbos į psichoterapetus su tokiomis užklausomis.

Šiandien konsultacijos metu klientė papasakojo, kad po praėjusio mūsų susitikimo jai praėjo noras rūkyti (toks atvejis mano praktikoje antras).  Mes dirbome visai su kitais tikslais, o pati klientė rūkė ir tai darė kasdien jau 5 metus.

Žmogus laimingiausias jaučiasi, kai jam yra 23 ir 69 metai

Kaip manote, kokiu savo gyvenimo periodu ar periodais žmogus jaučiasi laimingiausias?

Naujo tyrimo metu buvo nustatyta, kad žmogus per savo gyvenimą laimingiausias būna du kartus. Tyrimo, kurį atliko Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla (London School of Economics and Political Science), metu buvo apklausta 23 tūkstančiai Vokietijos gyventojų nuo 17 iki 85 metų.  Visų prima jie turėjo įvertinti šiandieninį pasitenkinimą gyvenimu, o paskui išreikšti spėjimą, kaip jie jausis po 5 metų. 

Panašūs sunkumai skirtingai paveikia atskirus žmones

Viena mergina vis skundėsi mamai savo sunkiu gyvenimu.  Mama kantriai išklausydavo jos dejones, kol vieną kartą paėmė tris puodus, pripylė į juos vandens ir uždėjo ant viryklės.  Vandeniui užvirus, į vieną puodą mama įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią –  maltos kavos.

Praėjus kuriam tai laikui mama nukėlė puodus nuo ugnies ir iš jų ištraukė morką ir kiaušinį, o kavą nukošė.  Savo dukrai ji pasakė:

-Kiekvienas iš šių produktų atsidūrė tokiose pačiose sąlygose – sąlytyje su verdančiu vandeniu.  Žiūrėk, kaip skirtingai jie pasikeitė:  morka iš kietos tapo minkšta, kiaušinis virdamas sukietėjo, o malta kava vandeniui atidavė visa geriausio, ką turėjo.

Mama pažiūrėjo dukrai į akis ir pridūrė:

-Ir žmonės panašiose sunkiose situacijose elgiasi skirtingai. Arba visai suminkštėja kaip morka, arba įgauna tvirtumo, arba viską atiduoda, netgi savo paties gyvenimą.  O kaip tu elgiesi, susidūrusi su sunkumais?

-Supratau, mama, ką tu norėjai pasakyti.- gerdama kvapnią kavą atsakė duktė.

Pagal B. Ferrero

Trumpi paskaitos video įrašai patogesni skubantiems ir turintiems mažai laiko

Vakar užbaigiau talpinti lietuviškus subtitrus trečiai S. Kovaliovo paskaitos "Gyvenimo instrukcija" daliai.  Net ir 40 minučių trukmės įraše informacijos buvo tiek daug, kad visų pirma pati dėl savęs nusprendžiau ją suskirstyti atskirais gabaliukais. 

O juk pasitaiko, kad žinai, jog yra tokia informacija, tačiau per daugybę video įrašų, kuriuose pasisakė profesorius S. Kovaliovas, ko ieškai labai nelengva surasti.

Tai va, sugalvojau "susikonspektuoti" video įrašus.  Suskirsčiau visą trečią dalį trumpais gabalėliais.  Dabar, jei bus reikalinga kokia tema, nesunkiai rasiu norimą įrašą pagal pavadinimą.  Beje, kiekviena tema yra verta atskiro straipsnio.

Gyvenimo gerovė = sėkmė + laimė

Dalida

Kaip dažnai savo sveikinimuose kitam mes linkime sėkmės.  Atrodytų, kad sėkmė yra pagrindinis žmogaus gyvenimo gerovės kriterijus.  Bet – neeee! Vien sėkmės neužtenka. Ir tai galėtų pailiustruoti daugybės sėkmingų, bet nelaimingų žmonių biografijos.

Sunku patikėti, ko daugiau žmogui reikia, jei jį supa sėkmė, pripažinimas, garbinimas, šlovė.  Atrodytų, gyvenk ir mėgaukis gyvenimu.  O, bet, tačiau...

Didžios dainininkės, kurią žurnalistai praminė „Juodąja orchidėja“ biografija tai puikiausiai patvirtina.

Jolanda gimė 1933 m. sausio 17 d. Еgipte. Jos kaip dainininkės slapyvardis buvo Dalida. Gyvenime ji turėjo viską, apie ką tik galima svajoti: puikią figūrą, žavingą balsą, talentą, žavesį, sceninį šarmą.

Būsima dainininkė šlovės karjerą pradėjo konkurse „Mis Egiptas“ ir jį laimėjo.  Po to nuvykusi į Paryžių pradėjo dainuoti kabaretuose ir po metų jai jau plojo visas Paryžius.

Tai, ko nori, turi užsiauginti pats

Vienas žmogus kartą užklydo į keistą parduotuvėlę ir pamatė, kad už prekystalio stovi pats Dievas.

-Ką čia galima nusipirkti? - paklausė žmogus.

-Viską, ką tik nori. - atsakė Dievas ir pridūrė, kad mokėti nereikės.

Žmogus labai apsidžiaugė ir puolė vardinti, ko nori:

Begalinis pasitikėjimas savimi, nachališkumas ir noras veikti padeda daryti stebuklus

Kartą seminaro metu prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo istoriją apie besimokantį skraidyti vyrą, kuris labai pasitikėjo savimi ir buvo įsitikinęs, kad jis puikus lakūnas.  Ir nutiko taip, kad jiems išskridus, netikėtai ėmė kauptis debesys, kas reiškė, kad netrukus kils audra. 

Netrukus visi besipraktikuojantys grįžo į orouostą,, išskyrus tą pasipūtėlį.  Skrydžių stebėjimo bokštelio darbuotojai su nerimu stebėjo vis tamsėjantį dangų – tokiomis sąlygomis net patyrusiam lakūnui nebūtų lengva sugrįžti ir sėkmingai nusileisti. 

O juk likęs danguje dar suskraidė nepakankamai ir neturi reikiamos patirties. Su nerimu ir baime jie jau mąstė apie nelaimingą atsitikimą, kurio vargiai pavyks išvengti naujokui, ir jam ruošėsi.

Tuo tarpu naujokas lakūnas sėkmingai nusileido, atėjo į skraidymų centrą ir nustebo išvydęs išbalusius darbuotojų veidus.
-Ar kas atsitiko?- jis paklausė, nesuvokdamas padėties.

S.Kovaliovas seminaro dalyviams paaiškino, kad naujokas paprasčiausiai nežinojo, kad tokiomis sąlygomis nusileisti yra sudėtinga, be to jis buvo įsitikinęs, kad yra puikus lakūnas, ir visa tai kartu paėmus leido jam išlikti visiškai ramiam, kas būtent ir buvo reikalinga, sėkmingam grįžimui į orouostą.

Tam tikra prasme panašią istoriją kadaise skaičiau internete.  Didžiosios krizės metais, į Ameriką atvyko žmogelis iš Italijos ir atidarė čia savo restoraną.  Reikia pasakyti, kad tuo metu daugybė restoranų, negalėdami išsilaikyti, tiesiog užsidarinėjo.  Naujo restorano atsidarymas buvo tikra finansinė beprotystė.  Bet minimas italas ne tik išlaikė savo įstaigą, bet su laiku ją išplėtė, o pasibaigus krizei atidarė visą eilę labai aukšto lygio restoranų.

Įžymų restoranų savininką užkalbino žurnalistas ir uždavė jam klausimą, kaip tai jis sugebėjo didžiosios krizės metais ne tik sėkmingai dirbti savo restorane, bet ir išlaikyti jame aukštą lygį.  Į tai italas atsakė:

-Kai atvykau į Ameriką, nemokėjau anglų kalbos, laikraščių neskaičiau  ir nežinojau nieko apie krizę.  Tiesiog dirbau savo darbą, kurį geriausiai mokėjau.

Kaip matome, šį kartą taip pat suveikė žmogaus pasitikėjimas savimi, tegu ir tokioje kuriozinėje situacijoje, kaip nesugebėjimas sužinoti apie realią padėtį toje šalyje.

Susidomėjusi tokiais atvejais, paklausiau pažįstamą specializuoto žurnalo redaktorę:

-Kokį darbuotoją priimtum į darbą?  Ar tą, kuris, vos ne koja atsidaręs duris, įsiveržęs į kabinetą, ryžtingai pareikštų, kad nori dirbti jūsų redakcijoje ir pateiktų savo projektus, kuriuos anot jo būtina nušviesti jūsų žurnale.  Beje, žurnalistinio išsilavinimo šis jaunuolis neturėtų.  O gal priimtum į darbą kuklų vyruką, kuris taip pat neturėtų žurnalistinio darbo patirties, bet ant stalo nedrąsiai padėtų savo reikiamo išsilavinimo diplomą.

Žurnalo redaktorė nedvejodama atsakė, kad priimtų į darbą pirmąjį – ilgai netruktų jį pataisyti ir išmokyti straipsnių rašymo subtilybių.  Svarbiausia, kad jis turi nachališkumą ir didelį norą veikti.

Šiais pavyzdžiais neketinu jūsų įtikinti, kad nereikalingas specialusis išsilavinimas.  Norėjau tik pasakyti, kad net nepakankama patirtis, pasitikėjimas savimi, dėmesio nekreipimas į aplinkinių nuomonę ir graudenimus, kad tau nepavyks, gali padaryti stebuklus.  Pagaliau paskaitykit vakar patalpintą mano bloge straipsnį apie Stivą Džobsą ir įsitikinsit, kad didelis tikėjimas savo teisumu yra tiesiog būtinas didelių darbų įgyvendinimui.

Geriau sukurti rytdieną, nei gailėtis nekaip praėjusia vakarykšte diena

"Apple". Kokia mintis tau ateina į galvą, perskaičius šį anglišką žodį.  Net jei moki anglų kalbą ir žinai, kad pagal reikšmę tai lietuviško žodžio „obuolys“ atitikmuo, esu beveik tikra, kad pirmoji asociacija kilo su kompiuteriais ir telefonais.

Ir dar šis žodis susijęs su Stivo Džobso, kuris turėjo milžinišką reikšmę "Apple" kompanijos idėjų generavimui ir vystymuisi. Kaip žmogus Stivas Džobsas – prieštaringa asmenybė.  Vieni jo nekenčia, kiti dievina. Ką galima apie jį tikrai pasakyti, kad jis sukūrė šiandien turimą kompiuterinę dabartį.

Nuostabu tai, kad S. Džobsas nebuvo genijumi inžinierinio meno srityje.  Jo genijus buvo idėjų generavime ir sugebėjime įtikinti tinkamus žmones tų idėjų įgyvendinimui. Jo paties įsitikinimas, kad jis turi teisę beprotiškos minties realizavimui buvo begalinis.  Tuo jis užkrėsdavo kitus, savo ruožtu juos įtikindamas, kad jie sugebės tai įgyvendinti.  Ir jie padarydavo neįmanomus dalykus.

Kaip suprasti, kad jus nori apgauti

Jei jumis nori pasinaudoti, tai paprastai naudojama taktika yra „miglos pūtimas į akis“. Tai reiškia, kad pašnekovas ima kalbėti nesuprantamomis frazėmis, vengia tiesiai atsakyti į klausimą.  Tai jis daro, naudodamas tokias frazes:

Detales aptarsime vėliau...
Viskas ne taip paprasta...
Aš nepasirengęs dabar apie tai kalbėti...

jis tai nepasirengęs, bet savo ruožtu jus spaudžia, kad priimtumėt sprendimą ir pradėtumėte veikti:

Spręskite, greičiau, o tai bus vėlu...
Dabar pasirašykime, o detales išsiaiškinsite paskui...
Dabar jau vėlu, reikėtų nuspręsti...

Šeimoje blogai, be šeimos dar blogiau

Arūno Maniušio nuotr.

Kiekvienam normaliam žmogui, vyrui ir moteriai, itin svarbi yra šeima, santuoka, meilė. Tačiau su šeima šiais laikais vyksta kažkas keisto.  Yra labai daug vienišų moterų ir vienišų vyrų, o tos poros, kurios susikūrė seniai ar visai neseniai, skiriasi.  Vyksta kažkoks skyrybų bumas.

Kaip pirmąją priežastį, įtakojusią tokią situaciją, prof. S. Kovaliovas nurodo pačios santuokos struktūros pasikeitimą.    Kitaip sakant, santuokinių santykių struktūra pasikeitė, o žmonės nesugebėjo prie to prisitaikyti.

Meilė, bėgant laikui kinta.  Juk būdamas  20, 30, 40 metų žmogus myli skirtingai. Ilgainiui turi atsirasti fenomenali meilės rūšis – prisirišimas. Tik meilė-prisirišimas garantuos tokius santykius, kai net gilioje senatvėje sutuoktiniai bus vienas kitam atrama.

Kaip atskirti, ar yra meilė-prisirišimas?  Tai padaryti galima užduodant sau klausimus: ar galėsiu į tave pasiremti, jei man bus blogai; ar galėsiu tavęs paprašyti pagalbos ir jos sulaukti? Jei atsakymai teigiami, tai meilė-prisirišimas yra.

Šeimą labiausiai paveikė moterų emancipacija. Vyrai ir moterys pradėjo uždirbti panašiai po lygiai. Atsirado karjerinė santuoka, t. y. santuoka, kurioje abudu rūpinasi karjera.

Jei anksčiau, moteris save paskirdavo motinystei ir vaikams, tai dabar ji turi vardan motinystės nutraukti karjerą.

Pasikeitė ir sekso vaidmuo šeimoje. Šiais laikais tapo natūralu, kad ne tik vyras, bet ir moteris iš sekso gauna malonumą.    Be to, atsiradus kontracepcijai, moterys nebebijo pastoti, ir gali laisvai mėgautis seksu.

 Šeimos instituciją paveikė ir naujas požiūris į skyrybas. Daugelis dabar mano, kad skyrybos yra normalus dalykas.

Pailgėjusi gyvenimo trukmė sutuoktiniams iškėlė naujų problemų, nes iš namų išėjus vaikams, vyras ir žmona turi iš naujo sukurti savo santykius.

 Sąmoningas atsisakymas nuo tradicinės šeimos šablonų, taisyklių, vertybių, sumaišė kriterijus, pagal kuriuos galima suprasti, kad santuoka yra sėkminga.

Štai, anksčiau šeima buvo laikoma gera jei: vyras negeria, nemuša, nupirko šaldytuvą, televizorius yra, stovime eilėje mašinai gauti. O dabar moteris visa tai gali gauti pati.

Anksčiau  meilė buvo iki grabo lentos o dabar seksas ne visada pretekstas pažinčiai. Anksčiau iki vestuvių nebuvo galima, dabar galima. Dabar galima viskas, ko tik norisi.

O tų norų diapazonas platus: vienkartinis seksas; partnerė skirtingam seksui; draugiškas seksas; arba- partnerė poilsiui; arba - partnerė apsilankymui teatre, arba, arba, arba...

Tikėtina, kad čia išvardintos dar ne visos priežastys, įtakojusios šiuolaikinės šeimos krizę.  Kaip tokioje situacijoje išsaugoti šeimą?  Mokytis.  Mokytis sutuoktinyje įžvelgti individualybę, išskirtinį nepakartojamą žmogų.  Mokytis meilės-prisirišimo. Esant reikalui, kreiptis į psichoterapeutą. Ir tai daryti ne dėl kažkokios šeimos išsaugojimo, o dėl savęs, nes nieko geresnio už šeimą, kurioje galima jaustis saugiu, būti suprastu, kartu augti ir tobulėti, dar nėra sukurta.

Pagal S.Kovaliovą

Didelė dalis problemų išsisprendžia savaime

Pasakojama, kad tai atsitiko 1860 metais.  Vienas rašytojas kurdavo trumpus apsakymus apie išgalvotą žmogų vardu Rokambolis ir siųsdavo juos dienraščiui.

Vieną kartą savo herojų jis surakino grandinėmis, patalpino į kartą, prigrūdo jį dar akmenų.  Negeriečiai tą karstą įmetė į Atlanto vandenyną, į pačią giliausią jo vietą.  Būtina pridurti, kad toje vandenyno dalyje knibždėjo daug ryklių.

Kai apsakymas buvo išspausdintas, rašytojas nuėjo į redakciją ir paprašė padidinti honorarą už jo kuriamus apsakymus.  Redaktorius atsisakė tai daryti ir nusamdė kitą rašytoją.  Tačiau bėda tame, kad nei šis, nei kiti nusamdyti darbuotojai nesugebėjo parašyti įtikinamos Rokambolio išsigelbėjimo istorijos.

Apie ką ir kaip mus perspėja mirusieji

Daugybė mąstančių žmonių susimąsto, koks bus gyvenimas po mirties.  Nesinori tikėti, kad viskas, ką čia išmokome, sužinojome, patyrėme, vieną akimirką išnyks kaip ryto migla, kylant saulei.

Prof. S.Kovaliovas išplėtė tradicinės psichoterapijos ribas, ir todėl mes, integralinio neuroprogramavimo specialistai ramiai dirbame su žmogaus patirtomis traumomis ankstyvajame kūdikystės laikotarpyje, prenetaliniame periode ir netgi praėjusiuose gyvenimuose.  Jau nekalbant apie negatyvius psichinius dalykus, kuriuos kaip karštas bulves mums permetė tėvai ir protėviai.  Žinant, kaip dirbti su tokiais dalykais, juos sutvarkome greitai ir paprastai.

Šiame laidos "ProPsichologija" video įraše pateikiu S. Kovaliovo atsakymą į klausimą, ką galėtų reikšti sapnas, kuriame pasirodė jo miręs draugas, ir jie kartu stebėjo kaip didžiulė žuvis rijo į vandenyną einančius žmones. 

Video paruoštas su lietuviškais subtitrais.  Smagaus ir naudingo žiūrėjimo ir klausymo.

O čia nuoroda į šį video youtube kanale .

Kada moterys laimingiausios

Chaimas Šapira, lietuvių kilmės matematikas, filosofas, psichologas, populiarus lektorius, gyvenantis Izraelyje, kartą tarp savo studentų pravedė apklausą, prašydamas juos išvardinti laimingiausias gyvenimo akimirkas.

Apklausos rezultatai, kaip jis pats išsireiškė, jį šiek tiek nuvylė. Studentės vardino tokius dalykus (beje, jie kartojosi dažnoje anketoje):

Gyvenimo pamoka

Sėdėdamos už apvalaus stalo sielos rinkosi savo kito gyvenimo pamokas.  Viena iš jų ir sako:
- Šį kartą aš keliausiu į žemę išmokti atleidimo.  Kas nori man padėti?

- Oooo... - atsiliepė kitos sielos. – Tai labai sunkus uždavinys. Vienai neįmanoma išmokti šios pamokos.  Tau tikrai reikalinga pagalba. Mes tau padėsim.

Viena siela pasakė:
- Aš keliausiu kartu su tavimi į Žemę ir būsiu tavo vyru.  Mūsų šeimyniniame gyvenime dėl mano kaltės bus daug problemų, ir tu mokysiesi man atleisti.

Surask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti

Jau nebeprisimenu šaltinio, kuriame kadaise perskaičiau, jog viename darbe tikslinga darbuotis ne ilgiau kaip 7 metus. Šio teiginio teisingumas buvo grindžiamas tuo, kad pirmuosius trejus ketverius metus žmogus mokosi, ir tik penktaisiais pasiekia savo efektyvumo maksimumą. Šeštais septintais metais darbas tampa nuobodžiai įprastu, krenta susidomėjimas, ir jei žmogus neieškos naujos srities savo sugebėjimų panaudojimui, jis ims regresuoti. Jei ne kaip darbuotojas, tai kaip žmogus, užsiknisęs rutinoje.

O štai kitas pastebėjimas. Psichologas Andersas Eriksonas, tyrinėdamas pianistų meistriškumą, nustatė, kad tokį aukštą meistriškumo lygį, kurį jau galima pavadinti genialumu, žmogus pasiekia tik po 10 tūkstančių valandų praktikos. Beje, šią išvadą vėliau patvirtino ir neurologas D. Levitinas, teigdamas, kad meistriškumas, atitinkantis pasaulinės klasės eksperto lygį, pasiekiamas daugmaž 10 000 darbo valandų dėka. Jo žodžiais, „kad ir ką imtum tyrinėti – kompozitorius, dailininkus, fotoreporterius, ekonomistus, juristus, rašytojus, greitojo čiuožimo sportininkus, pianistus ir taip toliau, – šis skaičius kartojasi neįtikėtinu reguliarumu.“

Klaros Devis eksperimentas įrodė, kad žmogaus organizmas puikiai žino, ką jam valgyti

Šį eksperimentą Klara Devis atliko tikrai seniai – dar 1928 metais, ir juo įrodė, kad žmogaus organizmas puikiausiai gali pasakyti, ko jam reikia.

Eksperimentui buvo atrinkti vaikučiai nuo 6 iki 11 mėnesių amžiaus. Pagrindinė sąlyga – kad mažyliai nebūtų gavę jokio kito maisto, išskyrus motinos pieną.

Eksperimentas tęsėsi šešis metus.  Ir visą tą laiką vaikai patys rinkosi, kokį maistą jiems valgyti. O maistas buvo siūlomas paprastas, tačiau pakankamai įvairus: daržovės, vaisiai, žalumynai, subproduktai (kepenys, inkstai, smegenys), kelių rūšių mėsa, žuvis, kruopos, rauginto pieno produktai, pienas ir kt. Viso 34 produktai. Vaikams maistas buvo pateikiamas ant lėkštučių, ir jie galėjo rinktis.

Kaip pirkėjui atsilaikyti prieš patyrusių pardavėjų manipuliacijas?

Pardavimo meno pardavėjai mokosi įvairiuose kursuose. Ir tai daugiau ne menas, o technologijos, kaip parduoti dramblį indams, šaldytuvą – eskimams ir smėlį Sacharos gyventojams.  Pardavėjų tikslas yra parduoti prekę bet kokiu būdu. 

Į ką turėtų atsižvelgti pirkėjas, nenorintis būti suvyniotas į vatą?

Pirmasis dalykas, į ką reikėtų kreipti dėmesį, tai įtariai žiūrėti į greitai atsiradusią simpatiją pardavėjui.  Tikėtina, kad pardavėjas pritaikė jūsų atžvilgiu specialią technologiją jūsų prielankumo įgijimui.

Penkiasdešimtmečiai: netyčia susitikome feisbuke, ėmėme susirašinėti ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,  noriu kreiptis į jus patarimo, nes nebežinau, kaip elgtis. Pati esu visiems patarėja visais gyvenimo klausimais, bet keista, sau padėti niekaip negaliu.

Man greitai 50 metų, jis pora metų vyresnis. Mokėmės vienoje mokykloje, kurį laiką draugavome. Tada man atrodė, kad jį be proto mylėjau. Paskui išsiskyrėme.  Prieš gerus metus netyčia susitikome feisbuke, persimetėme žodeliu kitu, paskui – laiškais.  Ilgainiui ėmėme susirašinėti kasdien, vėliau skambintis ir kaip tie paaugliai pajutom širdyse meilę. 

Abu esam vedę, turim šeimas. Gan keista, kad vėl įsimylėjom. Nė dienos neiškenčiam vienas kitam nepaskambinę. Kartu suprantam, kad mes negalim būt kartu, negalim drąskyti šeimų.  Bet ką mums daryt su savo  jausmais? Ar jie praeis?