Smulkmenos, prailginančios žmogaus gyvenimą

L.Švanienės nuotr.

Šiuo metu perskaitinėju V.Serkino „Šamano juokas“, todėl ir vėl noriu pasidalinti su tinklaraščio skaitytojais man reikšmingais pastebėjimais.  Atrodo, kad supratau, jog ilgaamžiškumui įtakos turi ne tik prasmių turėjimas ir tinkamas rūpinimasis fiziniu kūnu ir psichika. Tai tūkstančiai mažų dalykėlių, kurie kartojami diena iš dienos.  Pateikiu ištrauką iš minimos knygos (vertimas iš rusų kalbos mano).

 

Šamanas jau kelinta para sėdėjo prie mano kompiuterio, trumpam atsitraukdamas pavalgyti ir pamiegoti. Mes beveik nekalbėjome. Suprasdamas šamaną, kuris pirmą kartą susidūrė su kompiuteriu, savo užrašus pasidarydavau katedroje. Todėl nustebau, kai, rišdamas batų raištelius, išgirdau, kad jis kažką sako.
-Stok!
-Tu sakai man ar kompiuteriui?
-Tau. (Šamanas sėdėjo nusisukęs, o jo pirštai neskubėdami barbeno klaviatūrą, tęsdami „Civilizacijos“ vystymą.).
-Ką turi omenyje?
-Tu manęs prašei papasakoti apie pratimus, turinčius įtakos ilgaamžiškumui.  Štai vienas iš jų: aukis batus stovėdamas.
-Bet man patogiau, sėdint.

Kaip aš tapau liftų užtarėja arba, kitaip sakant, liftų fėja

Lingos Švanienės nuotr.

Papasakosiu istoriją, kuri duoda gerą  pavyzdį, kaip paprastai galima padėti savo vaikams įveikti baimes, ir mane kaip psichoterapeutę skatina organizuoti ir pravesti tėvų mokymus.  Iš tiesų, kartais trūksta tik elementarių žinių, tinkamos pasakos, ir vaiko problema išgaruoja kaip rūkas, saulei įdienojus

Pažįstama pasiskundė, kad jos 5 metų dukrytė bijo važiuoti liftu.  Moteris gyvena 5 aukšte. Iš pradžių tai lyg ir nesudarė nepatogumų – mama su dukryte užlipdavo laiptais.  Bet čia lyg tyčia mergytė pasinarino kojytę.  Gydytojai sudėjo gipsą, ir mamai tekdavo nešioti ligonėlę laiptais aukštyn žemyn.  Kaip suprantat, tai jai nekėlė didelio džiaugsmo.  Keletą kartų ji bandė mergaitę įnešti į liftą, tačiau ši priešindavosi klyksmais.  Mama, gailėdamasi dukrytės, paklusdavo jos baimei ir kildavo su savo brangiu gyvu nešuliu ant rankų laiptais.

Kokie svarbiausi faktoriai įtakoja ligonių pasveikimą

Arūno Maniušio nuotr.

Neretai pasitaiko, kad ta pati informacija tik kitais žodžiais yra išgirstama iš skirtingų šaltinių.

Štai prof. S. Kovaliovas viename iš seminarų papasakojo, kad buvo daryti tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kokie svarbiausi faktoriai įtakoja ligonių pasveikimą.  Buvo nustatyta, kad vienas iš tų faktorių – ligonio tikėjimas, kad būtent tas gydytojas ir būtent jo skiriami vaistai padės pasveikti.  Antrasis faktorius – gydytojo tikėjimas, kad jis ir jo skiriami vaistai padės ligoniui pasveikti.  Trečio faktoriaus nepavyko nustatyti... 

Padėti kitam galima tik tada, kai jis pats stengiasi sau padėti

Arūno Maniušio nuotr.

Kartą Buda su mokiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą ir pamatė į duobę įkritusį vežimą, kurio niekaip negalėjo ištraukti į vežimą įkinkytas buivolas.  Jų šeimininkas sėdėjo ant duobės krašto ir verkė.  Keliauninkai praėjo pro šalį.

Po kurio laiko Buda su mokiniais vėl pamatė duobę su įkritusiu vežimu. Jo šeimininkas išsijuosęs plušo apie vežimą, stengdamasis padėti buivolui jį ištraukti iš duobės.  Buda paragino mokinius ir, visi pripuolę lengvai išstūmė vežimą iš duobės.

Buda su mokiniais keliavo toliau.  Vienas iš mokinių neiškentė ir paklausė:
- Kodėl mes nepadėjom pirmam žmogeliui, o padėjome antram?
-Ką darė pirmasis?  Verkė.  Ar tai mes turėjome padėti jam verkti?

Ši alegorija labai aktuali psichologams ir psichoterapeutams.  Svarbu suprasti, kad padėti žmogui galima tik tada, kai jis pats stengiasi ir kažką daro, kad sau padėtų.  O jei žmogus tik verkia ir nieko nedaro, padėti jam gali būti tiesiog neįmanoma.

Analogiška mintis išsakyta V.Serkino knygoje „Šamano juokas“.  Šamanas pasakė, kad dvasios žmogui niekada nepadės, jei jis gali tai padaryti pats.  Tačiau, jei žmogus pasiekia savo galimybių ribą ir toliau stengiasi, tada dvasios ateina jam į pagalbą.

Galima tik nujausti, apie kokias dvasias kalbėjo šamanas, tačiau tikra tiesa, kad svarbu leisti žmogui (o ypač vaikui) daryti pačiam tai, ką jis gali padaryti pats.  Tai suteikia jam pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą savimi, pakelia jo savivertę, atveria naujus horizontus.

Vaikystės kasdienybė: vietoj paguodos ir palaikymo gaunamos krūvos priekaištų

Arūno Maniušio nuotr.

Sakoma, kad vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo etapas. Patikėkit, tai – suaugusių pasakos.  Suaugusių, kurie užmiršo savo vaikystės baimes, nuoskaudas, bejėgiškumą, nesupratimą, bendravimo ir meilės trūkumą patirtus tuo jautriu žmogaus gyvenimo laikotarpiu. 

Tai, kas tėvams gali atrodyti kaip smulkmenos, vaikai išgyvena kaip begalinį siaubą.  Pasidalinsiu vieno pažįstamo pasakojimu apie jo vaikystėje patirtą baimę ir apie tai, kaip mama atsiliepė į jo jausmus.  O juk tai tipiška…


Buvo man apie 9 - 10 metų, vyriuks jau ūgtelėjęs, taip sakant. Tą karta mama paliko mane vieną namuose. Kažką veikiau, tikriausiai, skaičiau. Ir pradėjo po sofa pelė kažką garsiai graužti. Dabar sunku suprasti, bet tada man pasidarė labai baisu nuo to garso. Aš padaužiau delnu į stalą, ir brazdėjimas liovėsi. Toliau skaičiau, ir, staiga, vėl pelė pradėjo graužti. Nepamenu, kaip triukšmą keldavau, bet tai vis kartojosi. Buvo labai baisu.

Mane ištiko šokas, kai mama atskleidė savo vaikystės paslaptį

L.Švanienės nuotr.

Sveiki, man 25 metai. Neperseniausiai mama prasitarė, jog vaikystėje ją prievartavo pedofilas. Negaliu atsigauti - gavau šoką. Atsikeliu ir užmiegu su ta mintim, nežinau ką daryti,  kaip sau ar mamai padėti.

 

Esu vyriausia šeimoje. Mama sukūrė  normalią šeimą.

Erika (vardas pakeistas)

 

Labas, Erika,

 

Vaiko seksualinis išprievartavimas yra baisus nusikaltimas, paliekantis gilią traumą, įtakojančią visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Vienareikšmiškai, ši kadaise išgyventa prievarta mamai ir šiandien turi didelę įtaką.

 

Gali kilti klausimas, kodėl tu dabar išgyveni šoką dėl įvykio, nutikusio gerokai prieš tavo gimimą. Drįsiu teigti, kad tu ir anksčiau nesąmoningai apie tai “žinojai”.  “Žinojai” rašau kabutėse, nes mamos paslaptis pasireiškė tavyje netgi ne nuojautomis, o kažkuo, kas yra žymiai toliau ir giliau, kas egzistuoja, bet to neįmanoma apčiuopti, įvardinti ar suvokti. Tarytum kažkur toli griaudėtų ir žaibuotų, kai tavo aplinkoje šiuo metu giedra, jauku, šilta, ramu. Bet kartu jauti, kad kažkas toje idilėje nevisai taip. 

Kaip žinoti, ar tai yra tikra meilė, ar tik liguistas prisirišimas?

Arūno Maniušio nuotr.

KLAUSIMAS: Pasitaiko, kad poros daugybę kartų susieina ir vėl išsiskiria.  Ir taip tęsiasi ilgą laiką.  Kaip žinoti, ar tai, kas sieja žmones, yra tikra meilė, ar tik liguistas prisirišimas prie kito žmogaus?


SERGEJUS KOVALIOVAS ATSAKĖ: Vienintelis man žinomas teisingas tikros meilės kriterijus yra šis – jei man gerai nuo to, kad gerai kitam, ir aš darau viską, kad kitam būtų gerai, tai reiškia, kad aš jį myliu. Jei kitas žmogus elgiasi taip mano atžvilgiu – jis mane myli.  Visa kita – tik žodžiai ir liguista vaizduotė…

P.S.
Įsimylėjimas: “Aš myliu tave, todėl, kad man būtų gerai,  elkis taip ….”
Meilė: “Aš myliu tave – ką tokio galiu padaryti, kad tau būtų gerai…”

Ar svetimas žmogus turėjo teisę šitaip pasielgti su mano vaiku?

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

Labai noriu pasiteirauti vienu man labai svarbiu klausimu: Buvo tokia situacija: Buvome nuvykę į svečius, kartu buvo ir dar vieni draugai atvykę su šeima. Mes turime 3 metų sūnų, o tie atvykę draugai turi 6 metų dukrą. Ir atsitiko taip, kad maniškis sūnus bežaisdamas ir norėdamas pamandravoti, įspyrė tam atvykusiam vyrui į koją. Tada jis pamanė turįs teisę jį paauklėti, ir visiems matant, numovė jam kelnytes ir pliaukštelėjo per užpakaliuką, lyg ir žaismingai pasakydamas kad taip negalima elgtis, ir paliko jį stovėti su numautomis kelnėmis. 

Man buvo be galo pikta matyti, kad jis taip elgiasi, aš priėjau prie savo vaiko ir apmoviau kelnytes, pasakiau kad spardytis negalima, ir pasakiau tam vyriškiui, kad daugiau taip nesielgtų, ir negana to, gavau moralą, kad kišuosi į jų ginčą. Bet kuo toliau galvoju, tuo labiau galvoju, kad čia ne šiaip sau poelgis, manau čia didelė gėda padaryta mano vaikui.

Prasmė ne tik suteikia gyvenimui sparnus, bet ir prailgina žmogaus gyvenimą

L.Švanienės nuotr.

Prof. S. Kovaliovo seminaro „Antieidžingo psichoterapija“ metu buvo tiek įspūdžių ir tiek darbo, kad nebeturėjau jėgų kažką tokio svarbaus išskirti, kad galėčiau pasidalinti su savo tinklaraščio skaitytojais.  Išsimiegojusi savo lovoje namuose, ir euforijai atlėgus, jau galiu pasidalinti kai kuriomis mintimis.

 

Priežasčių, kodėl žmonės sensta (ir sensta būtent taip, kad senatvė tampa baisiausiu gyvenimo etapu) yra labai daug, tačiau iš jų galima išskirti dvi pagrindines priežastis: entropijos kaupimasis ir prasmių tolesniam gyvenimui nebeturėjimas.  Entropiją paliksiu kitiems kartams, o šiandien atkreipsiu dėmesį į prasmių turėjimo svarbą.  S. Kovaliovas netgi paminėjo, kad galima sužinoti, kiek liko žmogui gyventi pagal tai, kiek ir ką jis dar nori nuveikti šiame gyvenime.

 

Kaip ryškiausias ir labai liūdnas pavyzdys to, kad neturėdamas dėl ko gyventi, žmogus greitai iškeliauja į dausas, yra tie atvejai palyginus dar stiprių vyrų, kurie išėję į pensiją (ar net artinantis pensijai), staiga suserga neišgydoma liga ir per pusmetį metus numiršta. Tikriausiai, ir jūs girdėjote ne vieną tokį atvejį.

Sužadėtinės nerimas: jis kalba tik apie savo svajonę ir daugiau niekas jam nerūpi

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, norėčiau Jūsų nuomonės, nes pačiai labai sunku suprasti, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime... 

Taigi, nuo pat paauglystės turiu vaikiną, prieš metus susižadėjome. Per 6 draugystės metus buvo visko, daug pykčių ir daug džiaugsmo. Nuo tos dienos, kai tapome sužadėtiniai, dingo visi pykčiai. Jis tapo labai geras ir mylintis. Kiekvieną dieną jaučiausi mylima ir labai laiminga. Iki šiol... 

Kadangi vaikinas jau nuo vaikystės turėjo svajonę, nusprendė ją įgyvendinti, o kad ją išpildytų, turės išvykti 4 savaitėms. Žinoma, liūdna bus be jo, bet aš jo lauksiu. O visa bėda tame, jog jis tapo lyg nesavas, kalba tik apie savo svajonę ir daugiau niekas jam nerūpi. Jo mintyse tik ta svajonė, pradėjo mažai rodyti dėmesio... 

Aš bandžiau kalbėtis, sakiau, jog man bus liūdna tas 4 savaites dėl to šias paskutines dienas, kol esam kartu, noriu daug gražių akimirkų ir meilės. Jo atsakymas: "Aš apie nieką negalvoju, tik apie savo svajonę, aš tave myliu, bet mano mintyse tik svajonė, nepyk, man kitaip neišeina". Klausiau, ar kai jis sugrįš bus dėmesingesnis, sakė, jog nežino. 

Esu kariškis: bijau karinių veiksmų, kenčiu dėl išsiskyrimo su mergina

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

nežinau net nuo ko pradėti... Ogi tikriausiai pradėsiu nuo to, kad esu kariškis, ir žinant šiuo metu vyraujančią situaciją Ukrainoje, tai su lyg kiekviena diena didėja tikimybė, kad teks ir man pačiam išvyktį į tą kraštą, tai kelia tikrai nemažai baimės, bet neskaitant to, išsiskyriau ir su mergina, kaip ištverti visą tai, ką patartumėte? Iš anksto ačiū. 

Rimantas (vardas pakeistas)

2014-09-09

Man sako, kad, jeigu nesukursiu šeimos ir neturėsiu vaikų, būsiu kaip brokuota prekė

Arūno Maniušio nuotr.

Man 24 metai, ir turiu didelių problemų su vaikinais. Nuo paauglystės visas mano gyvenimas -kažkokia nesąmonė. Kai bendrauju su jais tik draugiškai, ar kaip su kolegomis, viskas tvarkoj. Bet kai tik prasideda pakvietimai susitikti, viskas apsiverčia aukštyn kojom. Aš negaliu suprasti, kas man darosi. Įsijungia kažkoks atstūmimo mygtukas. Kiek save prisimenu, man niekada nereikėjo vyrų dėmesio. Ir tiesą sakant kartais mane toks dėmesys erzina ir yra nemalonus.

Kiek save prisimenu, niekada nenorėjau nei šeimos, nei vyro.

Kaip Dievas metus skirstė žmogui, arkliui, šuniui ir beždžionei

Arūno Maniušio nuotr.

Seminarą apie jaunystės ir sveikatos sugrąžinimą prof. S. Kovaliovas, kaip įprasta, pradėjo alegorija.

Nusprendė Dievas paskirti žmogui, arkliui, šuniui ir beždžionei, kiek kuriam metų reikės gyventi ir ką tuos metus veikti.  Duoda Dievas 30 metų žmogui ir sako:
- Štai tau trisdešimt metų.  Gyvensi pilnas jėgų, džiaugsmo, galėsi pats spręsti, ką nori daryti.
Žmogus paklausė:
-Dieve, o kodėl tiek mažai man metų davei?  Duok daugiau!
- Palauk šiek tiek. - atsakė Dievas - Pažiūrėkim, kaip kiti priims savo metus.

Natūraliam seksualumo pasireiškimui būtinas tėvų (NE)auklėjimo šioje srityje klaidų ištaisymas

Arūno Maniušio nuotr.

Vakar Kijeve pravedžiau superviziją tema "Taisome tėvų (NE)auklėjimo klaidas sekso ir seksualumo srityje".  Dalyvavo 15 klausytojų.  Tikrai pradžiugino, kad pusė (8) iš jų buvo vyrai.  Kaip įprasta, į mano renginį atėjo du aktyvūs 25 metų jaunuoliai.  Jie visada užduoda nemažai papildomų klausimų.  Vyriausias dalyvis  irgi vyras - jam kažkur apie 60 metų.  Didžioji dalis klausytojų - būsimieji psichoterapeutai. Iš kito miesto į Kijevą atvyko ir nėščia moteris.  Ji dalyvavo praeitame seminare "Vaikų psichoterapija", o dabar su didžiuliu dėmesiu klausėsi mano paruoštos temos: "kad nepridaryčiau klaidų".  Vargu ar pavyks visiškai išvengti klaidų, tačiau dalį žinių ir svarbių instrumentų ji, kaip ir kiti dalyviai, tikrai gavo.

Su vaikinu jaučiuosi kaip vieniša mama, auginanti sūnų

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

Rašau jums, nes esu užstrigusi viename taške, iš kurio nei pirmyn, nei atgal. Gyvename su draugu jau kiek daugiau nei 2 metai, po metų draugystės susižadėjome. Tačiau aš nebežinau, ar noriu tekėti! Jau po pusmečio draugystės pradėjau abejoti, ar jis tas vienintelis, tačiau jokių veiksmų nesiėmiau, ir netgi jam apie savo abejones neprasitariau nė žodeliu. Plaukiau pasroviui. 

Dabar, po 2 metų, aš jaučiuosi vis blogiau ir blogiau. Taigi nebesusilaikiau, ir išrėžiau, kaip jaučiuosi, ko man trūksta ir kas man nepatinka. Tuo pačiu ir jo paprašiau, kad pasakytų, ko jam trūksta iš mano pusės. 'Pasikalbėjom', bet liko viskas kaip ir buvo. 

Įgyto bejėgiškumo sindromas (3). Kaip iš jo išsilaisvinti

Arūno Maniušio nuotr..

Rugsėjo 8 ir 12 dienomis patalpintuose įrašuose apie įgytą bejėgiškumo sindromą pasakojau, kad jis priklauso ne tiek nuo trauminio patyrimo, kiek nuo žmogaus įsitikinimų apie save, kitus pasaulį ir Dievą.  Jei tai ribojantys įsitikinimai ir jei jie veikia visi kartu, ar bent trys iš jų – bejėgiškumo sindromas garantuotas.  

Akivaizdumo dėlei visą informaciją apie ribojančius ir juos atitinkančius giluminius įsitikinimus bei, kokiems gyvenimo etapams (lygiams) jie yra būdingi, sudėjau į vieną lentelę.

Senatvės iššūkiai ir galimybės

Nuotr. iš feisbuko Dž. Kvaas  fanų klubo

Kitą savaitgalį važiuosiu į Kijevą, kur bus transliuojamas prof. S.Kovaliovo seminaras „Antieidžingo psichoterapija“.  Šis seminaras bus apie tai, kaip sustabdyti ar net pakreipti priešinga linkme organizmo senėjimo procesą.  Galite pasakyti, kad tai neįmanoma, tačiau jūs tikrai pastebėjote, kad kai kurie žmonės, dar būdami visai jauni, atrodo kaip seniai, o kiti, jau amžiuje,  bet vis dar žvalūs, kūrybingi ir produktyvūs kaip niekada gyvenime.

Manau, kad tiesiog puiku, kad internete atsiranda vis daugiau informacijos apie tuos senjorus, kurie „atsisakė“ senti įprastai.  Ir jiems puikiai sekasi.  Ir tokių, pasirodo, yra ne taip mažai ir jų vis daugėja.  O mums taip reikalingi įkvepiantys pavyzdžiai, kad nevirpėtume kiekvieną gimtadienį, pasipildant metų kraitelei.

Atsiverk tik geriems žmonėms, o ne tiems, kurie tavęs nevertina

S. Kovaliovo alegorija

Mes esame pripratę, kad alegorijos - tokie trumpi išmintingi pasakojimai, kadų kadaise sukurti, kartoti iš lūpų į lūpas, kad šiandien jau niekas nebežino žmogaus, sukūrusio tą pasakojimą vardo.  Deja ne visos alegorijos yra tokios.  Kai kurios iš jų gimė visai neseniai ar tik vos prieš keletą dienų.  Šiandien jums pateiksiu pačią naujausią prof. S.Kovaliovo alegoriją. 

Pasakojama, kad kartą pas išminčių atėjo jauna apsiverkusi moteris.  Liedama ašaras, ji papasakojo savo nepaprastą istoriją.

– Visą savo gyvenimą aš labai stengiausi elgtis su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi.  Dalinau gėrį ir nelaukiau, kad man už jį atsilygintų. Buvau nuoširdi, nesigėdydavau kitiems atverti savo sielos.  Deja, atsakydami į tai, kiti mane užgauliojo, tyčiojosi iš manęs, išduodavo mane bei juokdavosi... Aš taip pavargau nuo viso to!  Ir dar labai apmaudu, kad nebežinau, kaip toliau gyventi...

Ar įsijungs įgyto bejėgiškumo sindromas, priklauso nuo žmogaus įsitikinimų apie save, kitus, pasaulį ir Dievą

Arūno Maniušio nuotr.

Toliau kalbant apie įgyto bejėgiškumo sindromą (apie tai rašiau š. m. rugsėjo 8 d.), svarbu pastebėti, kad jis yra susijęs ne tiek su traumine patirtimi, kiek su žmogaus įsitikinimais, tokiais kaip:

1.Tik man taip gali atsitikti! (štai koks aš unikaliai nesėkmingas, nes tik su manimi tokie dalykai dedasi).
2. Tai bus visur! (t. y. bet kurioje gyvenimo srityje su manimi vyks tokios nesąmonės).
3. Tai bus visada! (Visada! Viso mano gyvenimo eigoje.).
4. Iš to nėra išeities! (ketvirtą punktą pridėjo S. Kovaliovas).

Tai, ką vadiname vaiko problema, paprastai būna jo adaptacija prie esamos situacijos toje šeimoje

Arūno Maniušio nuotr.

Praėjusį savaitgalį dalyvavau Inovacinių psichotechnologijų instituto organizuojamame „Vaikų psichoterapijos“ pirmame užsiėmime. Kursas visiškai naujas ne tik instituto ribose, bet ir pasaulinėje  vaikų psichoterapijoje - pirmą kartą pristatomas sisteminis darbas su vaikais.

Iš psichoterapinio darbo su suaugusiais žmonėmis  žinome, koks svarbus visam gyvenimui yra vaikystės periodas.  Daugybę šiandieninių problemų žmogus atsineša iš to labai jautraus laikotarpio.  Pirminė problema dažnai būna apaugusi visu sluoksniu naujų problemų, antrinėmis naudomis ir pan., tad ne taip retai klientas būna su jomis taip susigyvenęs, kad ko nors keitimas jam rodosi pavojingu jo asmenybei.  Nors iš tiesų tai yra tik kiautas, dengiantis jo tikrąjį Aš.

Kaip palikti merginą, jos neįskaudinus

Arūno Maniušio nuotr.

Laba diena,

Mano vardas Andrius, man 21 metai. Turiu problemą santykiuose, kuri tęsiasi jau gana ilgą laiką. Jau daugiau nei metai gyvenu su panele, o pažįstami esame apie 8 metus, ir ji yra be galo prie manęs prisirišusi. Problema tame, jog aš nebenoriu tęsti santykių, bet nesugebu jų nutraukti.

Jaučiuosi kaltas, kadangi mūsų santykiai yra geri, bet aš nesu juose laimingas. Nesuprantu, kodėl taip jaučiuosi (nelaimingas), ir tai mane varo iš proto.

Charakterio įtaka sveikatai

Arūno Maniušio nuotr.

Kalbėjomės su žurnaliste Giedre Miliūnaite

Žmogus – daugiasluoksnė būtybė. Jos gerovė priklauso nuo įvairių dalykų. Vienas jų – charakteris. Asmeninės savybės veikia ne tik socialinį žmogaus gyvenimą, bet ir sveikatą. Kaip?

Žurnalistė: Manoma, kad atsargus ir atsakingas žmogus šaltą dieną nepamirš užsidėti kepurės bei apsirengti šiltai, o išsiblaškęs asmuo galbūt nė nepagalvos grįžęs iš lauko nusiplauti rankų. Taigi asmeninės savybės lemia vienokį ar kitokį elgesį. Ar tai nėra visuomenėje paplitę stereotipai?

Įgyto bejėgiškumo sindromas ir kaip jis susijęs su žmogaus senėjimu

Arūno Maniušio nuotr.

Jums tikriausiai teko girdėti apie įgyto bejėgiškumo sindromą. Priminsiu apie kadaise atliktą bandymą: pririštus šunis laikydavo ant grindų, kuria tekėdavo srovė. Šunys inkštė tačiau negalėjo pabėgti. Taip kartojosi kurį laiką, kol vieną dieną šunų nepririšo. Paleidus srovę, dalis šunų, nors buvo laisvi, liko stovėti ant grindų, kuria tekėjo srovė. 

Pirmasis apie įgyto bejėgiškumo sindromą prakalbo Martinas Zelengmanas. Jis padarė išvadą, kad bandymų šunys, kurie neturėjo galimybės pabėgti, gaudami elektros srovės smūgius, tiesiog prie jų priprato. 

Arba aš myliu - mane palieka, arba mane myli - aš pabėgu

Arūno Maniušio nuotr.

Esu 19 metų mergina. Nežinau, ar man tikrai reikėtų susimąstyti, kas su manimi ne taip, ar tiesiog nesu pasiruošusi rimtiems santykiams. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Būdama 16 metų turėjau pirmąjį vaikiną. Santykiai truko labai trumpai, nes išaiškėjo, kad vaikinas tik siekė manimi pasinaudoti, o pasinaudojęs iškart ir paliko. Jis man buvo brangus, todėl išsiskyrimą išgyvenau labai sunkiai. Po kurio laiko susiradau kitą vaikiną.  Dabar jis mane mylėjo be galo, ir būtent tai mane pastūmėjo jį palikti. Vėliau dar vieni, ir dar vieni santykiai. Net baisu pagalvoti, kiek daug vaikinų esu turėjusi.  Ir su visais draugystės užsibaigia labai greitai. Priežastys būna tokios: arba vaikinas mane per stipriai myli, ir aš jį palieku, arba man vaikinas be galo brangus, tačiau jis mane palieka, nors ir viskas atrodo esą gerai. 

Ką daryti, kai mirę trukdo gyviesiems

Arūno Maniušio nuotr.

Šiandien skaitytojų dėmesiui pateikiu ketvirtą sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdį, kuris buvo patalpintas mano straipsnyje „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“. Nuoroda nuves jus į teorinę dalį,  pirmąjį pavyzdį rasite čia, o antrąjį – čia, o trečiąjį - čia. 

Su Olga (vardas pakeistas) jau buvome atidirbusios Bendrąjį Generalinį Modulį, tačiau darant svarbius gyvenimo sprendimus, ją vis dar kaustydavo neadekvačiai didelė baimė. Tik trumpam padėjo psichotechnologija „Pasirinkimas, naudojant Gyvenimo liniją“. Olgą apimantis siaubas padaryti netinkamą jai sprendimą tikrai buvo tikrai didelis. Į klausimą, kas tokio baisaus gali atsitikti, jei ji nusivils savo pasirinkimu, klientė atsakė, kad tada ji numirs. 

Aš prakeikta ar užkerėta? Negaliu palikti man netinkančio vaikino

Arūno Maniušio nuotr.

Labas rytas, rašau Jums, nes esu labai pasimetusi, ir jaučiu, kad elgiuosi netinkamai...

Istorija tokia. Su vaikinu kartu esu apie penkis metus, nuo mokyklos laikų, jis vyresnis. Išvyko studijuoti į kitą miestą, aš likau mokykloje. Jis veikdavo, ką norėdavo, tai skaudino...Aš sėdėdavau, laukdavau, kol jis grįš savaitgaliais. Tikrai mylėjau, viską atleisdavau. Atvykau ir aš studijuoti į tą patį miestą, jis gyveno sau, aš sau, buvo labai sunku. Net vaistus nuo depresijos gerdavau, nes man trūkdavo jo dėmesio, troškau būti šalia.

Greit jis susirado kitą, paliko mane. Visada mačiau, kad jam patiko kitų merginų dėmesys, bet man rožiniai akiniai darė savo, atrodė "o kas čia tokio?". Buvau viena, labai kentėjau, verkdavau, norėdavau, kad grįžtų, bet pati niekada nerašiau, jo neieškojau.  Pats grįžo... Pabuvome kartu,  po kiek laiko vėl mane paliko...                     

Kurį laiką bendravau su kitais, jaučiausi išlaisvinta ir laiminga, tik rišo mus piniginiai reikalai ir skolos. Su draugais jis mėgdavo išgerti, pažaisti azartinius žaidimus, būdavo labai agresyvus, net blaivaus proto.

Norint ramiai vairuoti, reikia susidraugauti su mašina

Tai - trečiasis sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdys, kurį aprašiau savo straipsnyje „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“. Nuoroda nuves jus į teorinę dalį,  pirmąjį pavyzdį rasite čia, o antrąjį – čia.  Trečiame ir ketvirtame sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdžiuose pateiksiu atvejus, kaip žmogaus gyvenimą gali gadinti jo psichikoje susiformavusių subasmenybių klaidos.  Kaip jūs jau žinote iš pirmos straipsnio „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“ dalies, subasmenybės pasirodo žmonių pavidalu.

Arūno Maniušio nuotr.

Klientė skundėsi, kad vairuodama automobilį, jaučia didelę įtampą, net jei važiuoja gerai pažįstamais maršrutais. Prieš keletą dienų jai teko vykti į kitą miestą, tai prisikankino vos ne iki pilno išsekimo. Tuo labiau, kad pakeliui teko važiuoti autobanu, kas jai sukėlė tikrą siaubą.

„Noriu išlikti rami, vairuodama mašiną!” – pareiškė moteris. Aš čia neaprašinėsiu S. Kovaliovo psichotechnikos „Naujo elgesio generatorius“, kurios pavadinimas kalba pats už save. 

Esu varginamas nerimo, nemigos, beviltiškumo jausmo, panikos priepuolių, baigiu prieiti savąjį skardį

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ateis ta diena, kuomet klausiu Jūsų patarimo. Priežastis ta, jog labai bijau, kad kas nors iš skaitytojų išsiaiškins mano tapatybę, ir tai, jog nemėgstu kalbėti apie savo problemas. Tačiau aš nebeturiu jokių kitų variantų. 

Jau ne vienerius metus mane kankina nerimas, tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad vis giliau grimztu į bedugnę. Jaučiuosi neapsakomai vienišas, kadangi visi draugai, kuriuos esu turėjęs mane apleido. Liko keletas žmonių, su kuriais palaikau ryšius, bet vargu, ar juos galima pavadinti draugais. Itin akivaizdu, jog aš jiems sukeliu tik negatyvias emocijas, ir bendravimas su manimi jiems labiau kaip darbas, dėl to, jog išpeštų asmeninės naudos. Dėl šios priežasties retai palieku namus, laiką leidžiu vienas, nors mano amžiaus asmeniui tai toli gražu neturėtų būti būdinga.

Psichoterapinio darbo pavyzdys (2): kaip susidraugavo dvi šalys

Graikijos peizažas. Alius nuotr. iš efoto.lt

Tai - antrasis sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdys iš mano straipsnio „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“. Nuoroda nuves jus į teorinę dalį, o pirmąjį pavyzdį rasite čia.

Jūs, tikriausiai, pastebėjote, kad žmoguje ne taip retai pasireiškia vidiniai prieštaravimai. Žinodami Savarankiškų sąmonės vienetų teoriją, suprantame, kad tokiais atvejais veikia dvi psichikos dalys, kurios siekia priešingų tikslų. Klasikinis pavyzdys – viena dalis skatina žmogų lieknėti, o kita dalis tam trukdo, nes ragina patirti valgymo malonumą. Kai tuo tarpu pats žmogus blaškosi nuo vieno kraštutinumo į kitą, o jo judėjimas link tikslo stovi vietoje arba net šliaužia priešinga linkme.  

Ar galiu sau padėti saviugda, ar reikėtų kreiptis į psichologą?

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, šio laiško nenoriu pradėti ilgu pasakojimu apie savo psichologines problemas. Pati šiek tiek domiuosi psichologija ir bandau analizuoti, kas mano gyvenime vyksta ne taip.

Man tiesiog iškilo klausimas, ar nevisavertiškumo jausmas, lydimas nuolatinio nerimo, atsiranda tada, kai nėra patenkinami  poreikiai (saugumo, pagarbos, savirealizacijos)? O gal nepasitikėjimas atsiranda dėl kitų priežasčių (pasekmės dėl netinkamo auklėjimo, aplinkos vaikystėje)? Mano atveju yra tiek poreikių nepatenkinimas, tiek nesklandumai vaikystėje.