Gyvenimas - kaip tualetinio popieriaus rulonas

Gyvenimas yra lyginimas su pačiais įvairiausiais dalykais: 

Gyvenimas - tai kelias.
Gyvenimas - tai jūra.
Žmogui pragyvent gyvenimą – tai ne lauką išarti.
Žmogaus gyvenimas – kaip viena diena.
Visas gyvenimas – kryžius.
Toks gyvenimas – šlapiom malkom kūrenimas.
Seno gyvenimas kaip žiburys skersvėjy.
Žmogaus gyvenimas kaip musės – čia yr, čia nebėr.

Panašūs sunkumai skirtingai paveikia atskirus žmones

Viena mergina vis skundėsi mamai savo sunkiu gyvenimu.  Mama kantriai išklausydavo jos dejones, kol vieną kartą paėmė tris puodus, pripylė į juos vandens ir uždėjo ant viryklės.  Vandeniui užvirus, į vieną puodą mama įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią –  maltos kavos.

Praėjus kuriam tai laikui mama nukėlė puodus nuo ugnies ir iš jų ištraukė morką ir kiaušinį, o kavą nukošė.  Savo dukrai ji pasakė:

-Kiekvienas iš šių produktų atsidūrė tokiose pačiose sąlygose – sąlytyje su verdančiu vandeniu.  Žiūrėk, kaip skirtingai jie pasikeitė:  morka iš kietos tapo minkšta, kiaušinis virdamas sukietėjo, o malta kava vandeniui atidavė visa geriausio, ką turėjo.

Mama pažiūrėjo dukrai į akis ir pridūrė:

-Ir žmonės panašiose sunkiose situacijose elgiasi skirtingai. Arba visai suminkštėja kaip morka, arba įgauna tvirtumo, arba viską atiduoda, netgi savo paties gyvenimą.  O kaip tu elgiesi, susidūrusi su sunkumais?

-Supratau, mama, ką tu norėjai pasakyti.- gerdama kvapnią kavą atsakė duktė.

Pagal B. Ferrero

Tai, ko nori, turi užsiauginti pats

Vienas žmogus kartą užklydo į keistą parduotuvėlę ir pamatė, kad už prekystalio stovi pats Dievas.

-Ką čia galima nusipirkti? - paklausė žmogus.

-Viską, ką tik nori. - atsakė Dievas ir pridūrė, kad mokėti nereikės.

Žmogus labai apsidžiaugė ir puolė vardinti, ko nori:

Gyvenimo pamoka

Sėdėdamos už apvalaus stalo sielos rinkosi savo kito gyvenimo pamokas.  Viena iš jų ir sako:
- Šį kartą aš keliausiu į žemę išmokti atleidimo.  Kas nori man padėti?

- Oooo... - atsiliepė kitos sielos. – Tai labai sunkus uždavinys. Vienai neįmanoma išmokti šios pamokos.  Tau tikrai reikalinga pagalba. Mes tau padėsim.

Viena siela pasakė:
- Aš keliausiu kartu su tavimi į Žemę ir būsiu tavo vyru.  Mūsų šeimyniniame gyvenime dėl mano kaltės bus daug problemų, ir tu mokysiesi man atleisti.

Ežeras ir fontanas

Netoli ežero buvo įrengtas fontanas.  Tylus ir ramus ežeras žiūrėdavo į fontaną ir pavydėjo jam čiurlenimo, amžino judėjimo, purslų, žėrinčių saulėje, ir besižavinčių juo žmonių akių. 

- O kad aš būčiau toks žavingas, kaip šis gražusis fontanas! - galvojo ežeras. - Koks jis nuostabus, gyvas, dainuojantis ir šokantis.  Praeivių žvilgsniai jį glosto, vaikų rankutės gaudo jo purslus.  Joks žmogus nepraeis nesustojęs ir nepasidžiaugęs jo gaiviu čiurlenimu.  O aš tik niekuo nepasižymintis ežeras.  Nei gilus, nei didelis, nei kažkuo ypatingas.  Ir žmonės tik retkarčiais sustoja ant mano kranto ir žiūri į tolį,nes mano vanduo nejudrus, o peizažas vienodas.

Metų metus fontanas stebėjo tylųjį ežerą ir labai jam pavydėjo.

-Koks jis ramus! - galvojo fontanas.- Jis niekam nesistengia padaryti įspūdžio.  Jis gali ramiai sau leisti būti savimi. Ir tai pritraukia žmones. Jie stovi ant jo krantų, žiūri į ramų vandenį ir patys nurimsta.  O kiek man reikia stengtis rangytis, čiurlenti, kad į mane atkreiptų dėmesį.  Kaip aš nuo to pavargau.  Koks laimingas ežeras! Jis nieko nelinksmina, nieko nedaro, o yra mėgstamas toks, koks yra.  Kas ateitų manęs pažiūrėti, jei vieną kartą nustočiau bėgęs.  Nėra labiau apgailėtino vaizdo nei neveikiantis fontanas.  Bet ką atiduočiau, jei galėčiau su juo susikeisti vietomis!

Pagal B.Ferrero

Sakmė apie du medžius

Papasakosiu sakmę apie mišką. Jame augo daugybė medžių, tačiau dėmesį atkreipsim tik į du iš jų.

Prieš tai pasakysiu, kad miškas buvo pakankamai šviesus, ir saulės spindulių užteko visiems. Čia buvo pakankamai drėgmės. Nulijus gaiviam lietučiui, visa augmenija stovėdavo apsigaubusi sidabrinių lašų skraistėmis. Bet štai vienas iš mūsų pasakojimo veikėjų - medelis galvojo: jeigu aš gersiu visus man tenkančius lašus, jei naudosiuos visomis medžiagomis iš žemės, jei pilnai mėgiausiuos saulės spinduliais, tai jų neužteks kitiems medžiams.

Pats geriausias vyras!

Viena ponia atėjo pas šeimos konsultantą ir pareiškė, kad nori skirtis su vyru:

-Jis mane tiek įskaudino, kad noriu išsiskirti taip, jog ir jis kentėtų nemažiau už mane.

-Tokiu atveju jums reikia kasdien jį girti, gėrėtis jo poelgiais, glostyti jį meiliai žodeliais, gardžiai valgydinti, šiltai lovą klotį ir visaip kitaip jį lepinti.  Kai jis prie gero pripras, tada galėsite skirtis.  Garantuoju, kad tada jis labai kentės.

Po kelių mėnesių ponia sugrįžo pas konsultantą ir pareiškė, kad viską darė, kaip buvo pasakyta.

Kai šauki, gali ir prisišaukti...

Kartą senis tempė namo didelį maišą su anglimis.  Senis buvo jau gerokai senas, o maišas ir jaunam vyrui būtų sunkus nešti.

Eina  senolis, linguoja ant savo nuvargusių kojelių, rankomis mėšlungiškai įsitvėręs į maišą ir tiesiog stačiu kampu sulinkęs po nešuliu.  Tipena, stena, dejuoja.  Jau jau mes sunkųjį anglių maišą, bet pagalvoja, kaip prie krosnies šildys savo senus kaulus, sudejuoja gailiai ir toliau po sunkiu nešuliu kruta.

Alegorija ir persikas

Sufijų mokytojas kiekvienos pamokos pabaigoje papasakodavo mokiniams alegoriją, tačiau mokiniai ne visada suprasdavo, tų pasakojimų prasmę.

Kartą į Mokytoją kreipėsi vienas mokinys, prašydamas paaiškinti alegorijos prasmę.

- Atsiprašau, kad nesusiprotėjau  tai padaryti pats ir nepaaiškinau, apie ką kalba alegorija. – pasakė Mokytojas.  – Pripažindamas tavo teisumą, pavaišinsiu tave persiku.

Kodėl svarbu stabtelti ir įsiklausyti?

Kartą fermeris dirbo daržinėje ir pametė laikrodį.  Tiesą sakant, tas laikrodis nebuvo labai brangus, tačiau jį padovanojo draugas, todėl fermeris norėjo surasti šiene pradingusį daiktą.  Daržinėje šieno buvo daug.  Fermeris kapstėsi, kapstėsi po šieną, tačiau laikrodžio surasti jam nepavyko.

Netekęs kantrybės fermeris išėjo laukan ir, pamatęs žaidžiančius vaikus, paprašė jų surasti daržinėje laikrodį.  Tam kuris ras, buvo pažadėta dovana.

Neskubėk spręsti nei apie medį, nei apie žmogų iš vieno jo gyvenimo tarpsnio

Tėvas turėjo keturis sūnus.  Siekdamas išmokyti juos neskubėti priimant sprendimus, tėvas sugalvojo įdomią užduotį.  Kas trys mėnesiai jis išsiųsdavo po vieną sūnų apžiūrėti gretimos karalystės sode augantį vaismedį.

Kai iš kelionės sugrįžo ketvirtasis sūnus, tėvas sušaukė visus vaikus ir paprašė pasidalinti, kokį medį kiekvienas matė.

Nesusikalbėjimai arba karas dėl mėlyno žirgo

­­­­­­­­­­­­­­­­­­

Kartą vienos karalystės karaliaus pasiuntinys, benešdamas žinią kitos karalystės monarchui, kelionės metu pametė laišką.  Kadangi jis mintinai žinojo laiško turinį, tai keliavo toliau.

Atvykęs pas kitos karalystės valdovą jis pranešė, kad perduos žinią nuo savo karaliaus:

- Mano karalius liepė perduoti... kad jūs dovanotumėt jam... mėlyną obolmušį žirgą..., o jeigu dėl kokios tai priežasties.... nedovanosite tokio žirgo... tai...

Akmuo ant kelio

Kartą vienos turtingos ir klestinčios karalystės vadovas liepė tarnams ant judraus kelio užritinti didelį akmenį. 

Akmuo buvo didelis ir trukdė miestelėnams ir svečiams keliauti keliu. 

Daug važiuojančių keliu žmonių reiškė nepasitenkinimą dėl ant kelio atsiradusios kliūties, keiksnojo karalių, kad jis nežiūri tvarkos savo keliuose. Tačiau nė vienas net nepabandė nustumti akmens.

Pakilk virš problemos ir rasi sprendimą

Didysis labirintas. Vaals, Olandija

Kalno papėdėje buvo pastatytas labirintas su aukštomis sienomis.   Mokytojas atvedė mokinį prie įėjimo į labirintą ir nurodė surasti išėjimą.

Visą dieną mokinys blūdinėjo po labirintą.  Jau ir vakaras atėjo, sutemo, tačiau išėjimo niekaip  negalėjo rasti.  Kur beeidavo, vis pataikydavo į akligatvį.

Tingus sakalas

Kartą karalius gavo dovanų du jauniklius sakalus. Karalius juos perdavė sakalyno prižiūrėtojui dresuoti.  Po kelių mėnesių buvo pranešta, kad vienas sakalas jau paruoštas medžioklei.

-O kitas? – pasiteiravo šalies valdovas.
-O kitas elgiasi keistai ir nieko su juo negalime padaryti.  Gal jis serga kokia liga...  Pirmąją dieną atsitūpė ant šakos ir iki šiol tupi. Tarnautojas lipa į medį, kad jį palesintų.
Buvo sušaukti visų sričių žinovai, geriausi veterinarai, gydytojai, tačiau jų pastangos priversti sakalą skristi buvo bergždžios.

Viską, ko nori, turi "užsiauginti" pats

Papasakosiu dar vieną prof. S. Kovaliovo mėgstamą ir dažnai seminarų metu pasakojamą alegoriją.

Kartą vienas žmogus, vadinantis save teisuoliu, susapnavo, jog atsidūrė parduotuvėje, kurioje už prekystalio stovėjo pats Dievas.
- Dieve, nejaugi čia tu?! – sušuko žmogus.
- Aš. – kukliai atsakė Dievas.
- Ir tavo parduotuvėje galima ką nors nusipirkti? – paklausė žmogus.
- Mano parduotuvėje galima nusipirkti viską. – ramiai atsakė Dievas ir, pagalvojęs pridūrė – Beje, už dyką.

Mūsų mieste taip pat sutiksi tokius žmones

Lingos Švanienės nuotr.

Kartą vienas senolis sėdėjo prie kelio, vedančio į miestą.  Prie jo priėjo jaunuolis ir paklausė:
— Aš pirmą kartą lankysiuosi šiame mieste.  Kokie čia gyvena žmonės?
Senolis į jo klausimą atsakė klausimu:
— O kokie žmonės gyvena tame mieste, iš kurio atkeliavai?
— Ten gyvena vagys, egoistai, išdavikai, pikti, kerštingi žmonės.  Būtent todėl aš su džiaugsmu palikau tą miestą.
— Deja, čia taip pat sutiksi tokius žmones. — atsakė jam senolis.

Po kiek laiko prie senolio priėjo kitas jaunuolis ir taip pat paklausė:
— Aš tik atvykau. Sakyk, gerasis žmogaus, kokie žmonės gyvena šiame mieste?
— Sūneli, o kokie žmonės gyvena tame mieste, iš kurio atėjai? – savo ruožtu paklausė senolis.
— Ten gyvena kilnūs, dori, draugiški, paslaugūs, vaišingi žmonės.  Ten liko daug mano draugų.  Man nelengva buvo su jais išsiskirti.
— Mūsų mieste tu taip pat sutiksi tokius žmones. — atsakė senolis.

Sergejaus Kovaliovo alegorija apie šulinį

Arūno Maniušio nuotraukoje aš prie avių. 
Deja, nuotraukos su asilu neturiu.

Šiandien dalinuosi dar viena  Sergejaus Kovaliovo alegorija.  Ją paskaičiusi pagalvojau, kaip viskas paprasta.  Ir kodėl aš nesugalvojau tokio pasakojimo.  Tačiau paprasta, kai skaitai jau sukurtus dalykus. O juos pamatyti, iškelti į dienos šviesą, įvilkti į gražų pasakojimo rūbą reikalingas talentas.  Tai dar kartą įrodo, koks įvairiapusiškas prof. Sergejaus Kovaliovo talentas.

Įkrito kartą asilas į šulinį ir ėmė garsiai bliauti, kviesdamas pagalbą.  Išgirdęs bliovimą atbėgo asilo šeimininkas ir tik rankomis skėstelėjo – nebuvo vilties ištraukti asilą iš šulinio.