Arba aš myliu - mane palieka, arba mane myli - aš pabėgu

Arūno Maniušio nuotr.

Esu 19 metų mergina. Nežinau, ar man tikrai reikėtų susimąstyti, kas su manimi ne taip, ar tiesiog nesu pasiruošusi rimtiems santykiams. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Būdama 16 metų turėjau pirmąjį vaikiną. Santykiai truko labai trumpai, nes išaiškėjo, kad vaikinas tik siekė manimi pasinaudoti, o pasinaudojęs iškart ir paliko. Jis man buvo brangus, todėl išsiskyrimą išgyvenau labai sunkiai. Po kurio laiko susiradau kitą vaikiną.  Dabar jis mane mylėjo be galo, ir būtent tai mane pastūmėjo jį palikti. Vėliau dar vieni, ir dar vieni santykiai. Net baisu pagalvoti, kiek daug vaikinų esu turėjusi.  Ir su visais draugystės užsibaigia labai greitai. Priežastys būna tokios: arba vaikinas mane per stipriai myli, ir aš jį palieku, arba man vaikinas be galo brangus, tačiau jis mane palieka, nors ir viskas atrodo esą gerai. 

Ką daryti, kai mirę trukdo gyviesiems

Arūno Maniušio nuotr.

Šiandien skaitytojų dėmesiui pateikiu ketvirtą sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdį, kuris buvo patalpintas mano straipsnyje „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“. Nuoroda nuves jus į teorinę dalį,  pirmąjį pavyzdį rasite čia, o antrąjį – čia, o trečiąjį - čia. 

Su Olga (vardas pakeistas) jau buvome atidirbusios Bendrąjį Generalinį Modulį, tačiau darant svarbius gyvenimo sprendimus, ją vis dar kaustydavo neadekvačiai didelė baimė. Tik trumpam padėjo psichotechnologija „Pasirinkimas, naudojant Gyvenimo liniją“. Olgą apimantis siaubas padaryti netinkamą jai sprendimą tikrai buvo tikrai didelis. Į klausimą, kas tokio baisaus gali atsitikti, jei ji nusivils savo pasirinkimu, klientė atsakė, kad tada ji numirs. 

Aš prakeikta ar užkerėta? Negaliu palikti man netinkančio vaikino

Arūno Maniušio nuotr.

Labas rytas, rašau Jums, nes esu labai pasimetusi, ir jaučiu, kad elgiuosi netinkamai...

Istorija tokia. Su vaikinu kartu esu apie penkis metus, nuo mokyklos laikų, jis vyresnis. Išvyko studijuoti į kitą miestą, aš likau mokykloje. Jis veikdavo, ką norėdavo, tai skaudino...Aš sėdėdavau, laukdavau, kol jis grįš savaitgaliais. Tikrai mylėjau, viską atleisdavau. Atvykau ir aš studijuoti į tą patį miestą, jis gyveno sau, aš sau, buvo labai sunku. Net vaistus nuo depresijos gerdavau, nes man trūkdavo jo dėmesio, troškau būti šalia.

Greit jis susirado kitą, paliko mane. Visada mačiau, kad jam patiko kitų merginų dėmesys, bet man rožiniai akiniai darė savo, atrodė "o kas čia tokio?". Buvau viena, labai kentėjau, verkdavau, norėdavau, kad grįžtų, bet pati niekada nerašiau, jo neieškojau.  Pats grįžo... Pabuvome kartu,  po kiek laiko vėl mane paliko...                     

Kurį laiką bendravau su kitais, jaučiausi išlaisvinta ir laiminga, tik rišo mus piniginiai reikalai ir skolos. Su draugais jis mėgdavo išgerti, pažaisti azartinius žaidimus, būdavo labai agresyvus, net blaivaus proto.

Norint ramiai vairuoti, reikia susidraugauti su mašina

Tai - trečiasis sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdys, kurį aprašiau savo straipsnyje „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“. Nuoroda nuves jus į teorinę dalį,  pirmąjį pavyzdį rasite čia, o antrąjį – čia.  Trečiame ir ketvirtame sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdžiuose pateiksiu atvejus, kaip žmogaus gyvenimą gali gadinti jo psichikoje susiformavusių subasmenybių klaidos.  Kaip jūs jau žinote iš pirmos straipsnio „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“ dalies, subasmenybės pasirodo žmonių pavidalu.

Arūno Maniušio nuotr.

Klientė skundėsi, kad vairuodama automobilį, jaučia didelę įtampą, net jei važiuoja gerai pažįstamais maršrutais. Prieš keletą dienų jai teko vykti į kitą miestą, tai prisikankino vos ne iki pilno išsekimo. Tuo labiau, kad pakeliui teko važiuoti autobanu, kas jai sukėlė tikrą siaubą.

„Noriu išlikti rami, vairuodama mašiną!” – pareiškė moteris. Aš čia neaprašinėsiu S. Kovaliovo psichotechnikos „Naujo elgesio generatorius“, kurios pavadinimas kalba pats už save. 

Esu varginamas nerimo, nemigos, beviltiškumo jausmo, panikos priepuolių, baigiu prieiti savąjį skardį

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ateis ta diena, kuomet klausiu Jūsų patarimo. Priežastis ta, jog labai bijau, kad kas nors iš skaitytojų išsiaiškins mano tapatybę, ir tai, jog nemėgstu kalbėti apie savo problemas. Tačiau aš nebeturiu jokių kitų variantų. 

Jau ne vienerius metus mane kankina nerimas, tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad vis giliau grimztu į bedugnę. Jaučiuosi neapsakomai vienišas, kadangi visi draugai, kuriuos esu turėjęs mane apleido. Liko keletas žmonių, su kuriais palaikau ryšius, bet vargu, ar juos galima pavadinti draugais. Itin akivaizdu, jog aš jiems sukeliu tik negatyvias emocijas, ir bendravimas su manimi jiems labiau kaip darbas, dėl to, jog išpeštų asmeninės naudos. Dėl šios priežasties retai palieku namus, laiką leidžiu vienas, nors mano amžiaus asmeniui tai toli gražu neturėtų būti būdinga.

Psichoterapinio darbo pavyzdys (2): kaip susidraugavo dvi šalys

Graikijos peizažas. Alius nuotr. iš efoto.lt

Tai - antrasis sėkmingos trumpalaikės psichoterapijos pavyzdys iš mano straipsnio „Nuostabus sąmoningų sąmonės vienetų pasaulis“. Nuoroda nuves jus į teorinę dalį, o pirmąjį pavyzdį rasite čia.

Jūs, tikriausiai, pastebėjote, kad žmoguje ne taip retai pasireiškia vidiniai prieštaravimai. Žinodami Savarankiškų sąmonės vienetų teoriją, suprantame, kad tokiais atvejais veikia dvi psichikos dalys, kurios siekia priešingų tikslų. Klasikinis pavyzdys – viena dalis skatina žmogų lieknėti, o kita dalis tam trukdo, nes ragina patirti valgymo malonumą. Kai tuo tarpu pats žmogus blaškosi nuo vieno kraštutinumo į kitą, o jo judėjimas link tikslo stovi vietoje arba net šliaužia priešinga linkme.  

Ar galiu sau padėti saviugda, ar reikėtų kreiptis į psichologą?

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, šio laiško nenoriu pradėti ilgu pasakojimu apie savo psichologines problemas. Pati šiek tiek domiuosi psichologija ir bandau analizuoti, kas mano gyvenime vyksta ne taip.

Man tiesiog iškilo klausimas, ar nevisavertiškumo jausmas, lydimas nuolatinio nerimo, atsiranda tada, kai nėra patenkinami  poreikiai (saugumo, pagarbos, savirealizacijos)? O gal nepasitikėjimas atsiranda dėl kitų priežasčių (pasekmės dėl netinkamo auklėjimo, aplinkos vaikystėje)? Mano atveju yra tiek poreikių nepatenkinimas, tiek nesklandumai vaikystėje.