Esu varginamas nerimo, nemigos, beviltiškumo jausmo, panikos priepuolių, baigiu prieiti savąjį skardį

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ateis ta diena, kuomet klausiu Jūsų patarimo. Priežastis ta, jog labai bijau, kad kas nors iš skaitytojų išsiaiškins mano tapatybę, ir tai, jog nemėgstu kalbėti apie savo problemas. Tačiau aš nebeturiu jokių kitų variantų. 

Jau ne vienerius metus mane kankina nerimas, tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad vis giliau grimztu į bedugnę. Jaučiuosi neapsakomai vienišas, kadangi visi draugai, kuriuos esu turėjęs mane apleido. Liko keletas žmonių, su kuriais palaikau ryšius, bet vargu, ar juos galima pavadinti draugais. Itin akivaizdu, jog aš jiems sukeliu tik negatyvias emocijas, ir bendravimas su manimi jiems labiau kaip darbas, dėl to, jog išpeštų asmeninės naudos. Dėl šios priežasties retai palieku namus, laiką leidžiu vienas, nors mano amžiaus asmeniui tai toli gražu neturėtų būti būdinga.

Aš nuolat esu varginamas nerimo, nemigos, beviltiškumo jausmo, kartais ir panikos priepuolių. Pastaruoju metu vis dažnėja mintys apie savižudybę. Anksčiau esu bandęs nusižudyti išgeriant aibę rastų tablečių, tačiau, akivaizdžiai, man nepavyko. Antrą kart taip pat pavyko nubust. Po tų kartų bandžiau save įtikint, jog reikia kabintis į gyvenimą, jog visą tai praeis. Gailėjau šeimos narių, kurie po mano mirties kaltintų save, jog kažko nepadarė, nepastebėjo. 

Aš nenoriu būti tas nedėkingasis vaikas, kuriam viskas ant lėkštutės paduoda, tačiau jis vis vien randa kuo skųstis. Turiu stogą virš galvos, šeimą, sočiai pavalgau, tad vis bandau vyti šalin tokias mintis, tačiau niekaip negaliu jų sukontroliuoti. 

Aš linkęs į savianalizę, tad daug kartų bandžiau atrasti savo vidinių problemų šaknis, kadangi pats domiuosi psichologija, ir suvokiu, kad tokie dalykai dažniausiai kyla iš ankstyvos vaikystės. Turiu prielaidą, jog visa šita mano jaučiama beprasmybė gali kilti iš to fakto, jog vienas iš tėvų mane vaikystėje atstūmė, paliko. Tačiau tokia informacija man dabar nėra labai naudinga, ar galinti kuo nors padėti. 

Pas psichologus/psichiatrus griežtai atsisakau eiti, nes nenoriu, jog šeima sužinotų, kad man kažkas ne taip. Neturiu žmonių, kuriems galėčiau tokius dalykus išsipasakot, nes jei paminėčiau, jog galvoju apie savižudybę, ir nuolat esu nelaimingas, mane paliktų net tie keli pasilikę žmonės. Visokios pagalbos linijos irgi ne išeitis. Tiesiog esu linkęs viską išgyventi savyje tačiau dabar jaučiu, kad man tikrai labai reikia kokios nors pagalbos, nes aš baigiu prieiti savąjį skardį. 

Iš išorės aš ganėtinai bendraujantis, labiau linkęs traukti žodį iš kitų, žmogus, tačiau labai sunkiai prisileidžiu naujus pažįstamus ir nesu linkęs rodyti savo tikrosios emocinės būsenos, bijodamas, kad manęs niekas nesupras ir atstums. Atleiskit, jog šis tekstas gali atrodyti itin sumaitotas, kadangi aš jau labai ilgai nemiegojau.

Dėkoju, ir laukiu Jūsų atsakymo.

Mantas (vardas pakeistas)

Labas, Mantai,

Ačiū, kad parašei.  Įsivaizduoju, kad tau tai buvo nelengva padaryti, nes labai atidžiai saugai, kad niekas nesužinotų, kaip iš tikrųjų jautiesi.  Kitų akyse išlaikyti gražų dirbtinį vaizdą, signalizuojantį kitiems, jog su tavimi viskas tvarkoje, pareikalauja daug psichinės energijos. Bet ir tai, kaip matau, nelabai sekasi.  Nors išoriškai atrodai komunikabilus, draugai, kaip tu sakai,  su tavimi bendrauja nenoriai, nes jiems tai yra kaip darbas (ir vėl tavo žodžiais). Jei savo teiginius, skirtus draugams, pritaikytum sau pačiam, tai tikiu, kad irgi atrastum daug tiesos.  Juk žiūrim į kitus kaip į veidrodžius.

Laiške rašai apie tave varginantį nerimą, vienišumą, beviltiškumą, panikos priepuolius.  Tikiu, kad visa tai išgyventi yra taip sunku, ir net kyla mintys apie savižudybę.  Tačiau kartu matau ir tavo norą gyventi, nes tau rūpi tavo artimieji, nori bendrauti su draugais, ieškai tave kankinančios savijautos priežasčių.  Beje, tu ne tik ieškai nerimo priežasčių, bet ir norėtum rasti būdų, kaip jaustis geriau.

Sutinku su tavimi, jog tai, kad vienas iš tėvų tave vaikystėje paliko, gali turėti įtakos tavo šiandieninėms sunkioms mintims.  Tu teisingai pastebėjai, kad priežasties žinojimas nepadeda išspręsti problemos.  Tai natūralu.  Juk ir atradus kompiuterio gedimo priežastį, jis savaime nepasitaiso.  Reikia arba pačiam jį remontuoti, arba kviesti specialistą.

Tavo atveju natūralu būtų kreiptis į psichoterapeutą.  Taip taip!  Girdėjau, kaip griežtai atsisakai pas juos eiti.  Ir vis tik noriu atkreiptį dėmesį, kad šiais laikais psichoterapeutai dirba ir skaipu, tad reikiamą pagalbą galima gauti, neiškėlus kojos iš namų.  Suprantu, kad pasakoti apie savo jausmus nepažįstamam žmogui gali būti nedrąsu, tačiau, pripažink, kad kreipimasis į specialistą (kad ir koks jis atrodytų baisus) būtų mažesnė blogybė nei nusižudymas. Be to yra tikimybė pakeisti nerimą į tau labiau priimtinus jausmus. Tuo pačiu informuoju, kad psichoterapeutai laikosi konfidencialumo principo.

Rašai, kad domiesi psichologija, todėl gali paieškoti, kaip dirbama su psichotechnikomis, kurių metu naudojama apibendrinta gyvenimo linija, kaip neutralizuojamos vaikystėje patirtos psichotraumos.  Tačiau kartu perspėju, kad padėti sau pačiam būna sunku. Prof. S.Kovaliovas psichoterapinę savipagalbą lygina su automobilio plovimu rankomis, sėdint mašinoje.  Pripažinkim, kad toks darbas ganėtinai keblus ir mažai efektyvus.  O jei dar reikia paremontuoti...  Be to psichoterapinis procesas yra sistemiškas, ir paprastai vienos ar keleto psichotechnikų neužtenka.

Nepriklausomai nuo to, ar kreipsiesi į  specialistą, ar ne, kviečiu mokytis atsiverti. Baimė būti nesuprastam verčia tave užsidaryti savyje, ir natūralu, kad tokiu būdu lieki nesuprastas. Gali būti, kad ir papasakojus, ką išgyveni, ne kiekvienas supras ar norės suprasti. Tačiau yra tikimybė, kad atsiras žmogus, tave priimantis tokį, koks esi.  Ir tai aptirpdys tavo  kiautą, kurį palaiko baimė, o vienišumo jausmas nebebus toks ryškus ir skausmingas. Ne be reikalo E.Hemingvėjus romane „Turėti ir neturėti“  mirštančio herojaus Gario Morgano lūpomis ištarė: „Vienas žmogus negali nė velnio“.

Stiprybės ir sėkmės, ieškant kaip sau padėti.

Linga