Ežeras ir fontanas

Netoli ežero buvo įrengtas fontanas.  Tylus ir ramus ežeras žiūrėdavo į fontaną ir pavydėjo jam čiurlenimo, amžino judėjimo, purslų, žėrinčių saulėje, ir besižavinčių juo žmonių akių. 

- O kad aš būčiau toks žavingas, kaip šis gražusis fontanas! - galvojo ežeras. - Koks jis nuostabus, gyvas, dainuojantis ir šokantis.  Praeivių žvilgsniai jį glosto, vaikų rankutės gaudo jo purslus.  Joks žmogus nepraeis nesustojęs ir nepasidžiaugęs jo gaiviu čiurlenimu.  O aš tik niekuo nepasižymintis ežeras.  Nei gilus, nei didelis, nei kažkuo ypatingas.  Ir žmonės tik retkarčiais sustoja ant mano kranto ir žiūri į tolį,nes mano vanduo nejudrus, o peizažas vienodas.

Metų metus fontanas stebėjo tylųjį ežerą ir labai jam pavydėjo.

-Koks jis ramus! - galvojo fontanas.- Jis niekam nesistengia padaryti įspūdžio.  Jis gali ramiai sau leisti būti savimi. Ir tai pritraukia žmones. Jie stovi ant jo krantų, žiūri į ramų vandenį ir patys nurimsta.  O kiek man reikia stengtis rangytis, čiurlenti, kad į mane atkreiptų dėmesį.  Kaip aš nuo to pavargau.  Koks laimingas ežeras! Jis nieko nelinksmina, nieko nedaro, o yra mėgstamas toks, koks yra.  Kas ateitų manęs pažiūrėti, jei vieną kartą nustočiau bėgęs.  Nėra labiau apgailėtino vaizdo nei neveikiantis fontanas.  Bet ką atiduočiau, jei galėčiau su juo susikeisti vietomis!

Pagal B.Ferrero