Didelė dalis problemų išsisprendžia savaime

Pasakojama, kad tai atsitiko 1860 metais.  Vienas rašytojas kurdavo trumpus apsakymus apie išgalvotą žmogų vardu Rokambolis ir siųsdavo juos dienraščiui.

Vieną kartą savo herojų jis surakino grandinėmis, patalpino į kartą, prigrūdo jį dar akmenų.  Negeriečiai tą karstą įmetė į Atlanto vandenyną, į pačią giliausią jo vietą.  Būtina pridurti, kad toje vandenyno dalyje knibždėjo daug ryklių.

Kai apsakymas buvo išspausdintas, rašytojas nuėjo į redakciją ir paprašė padidinti honorarą už jo kuriamus apsakymus.  Redaktorius atsisakė tai daryti ir nusamdė kitą rašytoją.  Tačiau bėda tame, kad nei šis, nei kiti nusamdyti darbuotojai nesugebėjo parašyti įtikinamos Rokambolio išsigelbėjimo istorijos.

Dar kartą apie pastangas įtikti ir kokios merginos patinka vaikinams

Santykių klausimas yra visada aktualus.  Tiek jauname, tiek vyresniame amžiuje.  O santykiai tarp vyriškosios ir moteriškosios pusių – ypatingai.  Nori mergaitės patikti berniukams, merginos – vaikinams, moterys – vyrams. Analogiškai vyrišką giminę traukia  link moteriško grožio, švelnumo, sugebėjimo suprasti, priimti, sukurti jaukumą. 

Ir kiek daug baimių, pykčio, pavydo, nepasitikėjimo savimi, net beviltiškumo pasireiškia bendravime tarp skirtingų lyčių atstovų. Net gražiuose santykiuose gali pasireikšti netikrumas. 

Apie ką ir kaip mus perspėja mirusieji

Daugybė mąstančių žmonių susimąsto, koks bus gyvenimas po mirties.  Nesinori tikėti, kad viskas, ką čia išmokome, sužinojome, patyrėme, vieną akimirką išnyks kaip ryto migla, kylant saulei.

Prof. S.Kovaliovas išplėtė tradicinės psichoterapijos ribas, ir todėl mes, integralinio neuroprogramavimo specialistai ramiai dirbame su žmogaus patirtomis traumomis ankstyvajame kūdikystės laikotarpyje, prenetaliniame periode ir netgi praėjusiuose gyvenimuose.  Jau nekalbant apie negatyvius psichinius dalykus, kuriuos kaip karštas bulves mums permetė tėvai ir protėviai.  Žinant, kaip dirbti su tokiais dalykais, juos sutvarkome greitai ir paprastai.

Šiame laidos "ProPsichologija" video įraše pateikiu S. Kovaliovo atsakymą į klausimą, ką galėtų reikšti sapnas, kuriame pasirodė jo miręs draugas, ir jie kartu stebėjo kaip didžiulė žuvis rijo į vandenyną einančius žmones. 

Video paruoštas su lietuviškais subtitrais.  Smagaus ir naudingo žiūrėjimo ir klausymo.

O čia nuoroda į šį video youtube kanale .

Pasijuokim

Arūno Maniušio nuotr.

Klientas pas psichologą: "Ir tai jūs vadinate progresu?!  Anksčiau buvau  Napoleonas,o dabar – niekas."

---

Iš tiesų tai ji pati nežinojo, ko nori, tačiau jis vis tiek turėjo susiprasti, koji nori.

---

-        Kuo tu nori tapti, kai užaugsi?

-        Laimingu.

-        Tu nesupratai klausimo.

-        Tai tu nesupratai atsakymo.

---

Rytojus – tokia mistinė vieta, kur tu rytais bėgioji, gyveni įdomų gyvenimą ir neturi problemų.

---

Darbas, kuris nemaitina, vadinasi hobi. Hobi,kuris nedžiugina, vadinasi darbas.

Kada moterys laimingiausios

Chaimas Šapira, lietuvių kilmės matematikas, filosofas, psichologas, populiarus lektorius, gyvenantis Izraelyje, kartą tarp savo studentų pravedė apklausą, prašydamas juos išvardinti laimingiausias gyvenimo akimirkas.

Apklausos rezultatai, kaip jis pats išsireiškė, jį šiek tiek nuvylė. Studentės vardino tokius dalykus (beje, jie kartojosi dažnoje anketoje):

Gyvenimo pamoka

Sėdėdamos už apvalaus stalo sielos rinkosi savo kito gyvenimo pamokas.  Viena iš jų ir sako:
- Šį kartą aš keliausiu į žemę išmokti atleidimo.  Kas nori man padėti?

- Oooo... - atsiliepė kitos sielos. – Tai labai sunkus uždavinys. Vienai neįmanoma išmokti šios pamokos.  Tau tikrai reikalinga pagalba. Mes tau padėsim.

Viena siela pasakė:
- Aš keliausiu kartu su tavimi į Žemę ir būsiu tavo vyru.  Mūsų šeimyniniame gyvenime dėl mano kaltės bus daug problemų, ir tu mokysiesi man atleisti.

Ežeras ir fontanas

Netoli ežero buvo įrengtas fontanas.  Tylus ir ramus ežeras žiūrėdavo į fontaną ir pavydėjo jam čiurlenimo, amžino judėjimo, purslų, žėrinčių saulėje, ir besižavinčių juo žmonių akių. 

- O kad aš būčiau toks žavingas, kaip šis gražusis fontanas! - galvojo ežeras. - Koks jis nuostabus, gyvas, dainuojantis ir šokantis.  Praeivių žvilgsniai jį glosto, vaikų rankutės gaudo jo purslus.  Joks žmogus nepraeis nesustojęs ir nepasidžiaugęs jo gaiviu čiurlenimu.  O aš tik niekuo nepasižymintis ežeras.  Nei gilus, nei didelis, nei kažkuo ypatingas.  Ir žmonės tik retkarčiais sustoja ant mano kranto ir žiūri į tolį,nes mano vanduo nejudrus, o peizažas vienodas.

Metų metus fontanas stebėjo tylųjį ežerą ir labai jam pavydėjo.

-Koks jis ramus! - galvojo fontanas.- Jis niekam nesistengia padaryti įspūdžio.  Jis gali ramiai sau leisti būti savimi. Ir tai pritraukia žmones. Jie stovi ant jo krantų, žiūri į ramų vandenį ir patys nurimsta.  O kiek man reikia stengtis rangytis, čiurlenti, kad į mane atkreiptų dėmesį.  Kaip aš nuo to pavargau.  Koks laimingas ežeras! Jis nieko nelinksmina, nieko nedaro, o yra mėgstamas toks, koks yra.  Kas ateitų manęs pažiūrėti, jei vieną kartą nustočiau bėgęs.  Nėra labiau apgailėtino vaizdo nei neveikiantis fontanas.  Bet ką atiduočiau, jei galėčiau su juo susikeisti vietomis!

Pagal B.Ferrero