Kodėl negalima pasitikėti savo atmintimi

Prieš keletą metų buvo aprašytas reiškinys, kuris vėliau pavadintas „Mandelos efektu“. Jis yra susijęs su buvusio PAR prezidento Nelsono Mandelos mirtimi.  Mirė jis 2013 metų gruodžio 5 d.  Jam tada buvo 95 metai.

Tačiau daugybė žmonių negalėjo patikėti šia žinia. Atrodo, kas čia keisto: žmogus garbingo amžiaus, visi kada nors mirsime.  Tačiau ne tai glumino žmones.  Dauguma manė, kad Nelsonas Mandela jau buvo miręs praėjusiame amžiuje! Jie buvo įsitikinę, kad jis mirė tada, kai sėdėjo kalėjime.

Tikra tiesa, kad opozicijos atstovas N.Mandela 1962 m. buvo areštuotas ir kalėjime praleido net 27 (!) metus.  1989 metais išėjo į laisvę, o 1994 metais tapo JAR vadovu ir prezidentavo 5 metus.

Tokia buvo Mandelos istorija, tačiau dalis žmonių galėjo prisiekti, kad jie matė jo laidotuves, rodomas per televizorių dar praėjusiame amžiuje.  Šis fenomenas netgi buvo svarstomas mokslinės fantastikos suvažiavime Dragon Con (JAV). Nuo tada toks keistas atminties reiškinys ir pradėtas vadinti „Mandelos efektu“.

Kuo skiriasi kvailas prieštaravimas nuo savarankiško pasirinkimo

Kiekvienam žmogui (na, beveik kiekvienam) yra svarbu išreikšti savo valią ir ją realizuoti. Tokiu būdu jis pajaučia savo laisvę.
Kol vaikas mažas, jis dažniausiai paklūsta tėvų vadovavimui. Paauglystėje, kaip žinome, asmeninė laisvė pasidaro ypač svarbi. Jeigu tėvai nesugeba (o tai atsitinka labai dažnai) laiku pakeisti savo požiūrio ir atitinkamai bendravimo stiliaus su augančiu vaiku, konfliktas tarp jų neišvengiamas.

Visada stengiuosi būti geriausiu, tačiau pergalės atneša tik akimirkos džiaugsmą, pasikeičiantį nusivylimu

Klausimas. Sveiki, man 24 metai. Nors iškilusių klausimų lyg ir nemažai, tačiau norėčiau susikoncentruoti ties viena, man neduodančia ramybės, bėda. Ne kiek neduodančia ramybės, bet kiek neduodančia mėgautis akimirkomis ir pasidžiaugti gyvenimu. Tai, apie ką aš kalbu yra kompetetyvumas.

Esu labai kompetetyvus žmogus. Ir nors, galbūt, pirma šovusi mintis yra, kad tai gana vertinga savybė, tačiau jaučiu ir suvokiu, kad tai trukdo būti laimingam.

Viskas man yra iššūkiai, viskas man yra varžybos. Bet kokios linksmybės su draugais/draugėmis, kurios įtraukia kelių žmonių veiklą, baigiasi neoficialiomis "varžybomis", kuriose visada stengiuosi būti geriausiu. Nuolat bandau tai įrodyti, nugalėti. Net jeigu ir varžybų nėra - aš vis tiek varžausi, nes tai, ką padarau, turi būti geriausia. Čia, taip pat, susikerta perfekcionizmo, smulkmeniškumo savybės. Tačiau kompetetyvumas yra aukščiau visko.

Apie marčios ir anytos santykius

Lietuvių liaudies priežodis teigia, kad anyta – velnio pramanyti. Žinoma, gyvenime visaip pasitaiko, netgi tokių atvejų, kai vyro mama mielesnė už tikrąją mamą.  Ir vis tik paprastai liaudies posakiuose yra didelė dalis tiesos. Mano sesuo sakydavo: „Mano anyta pati geriausia pasaulyje... kol gyvename atskirai.“

Parinkau pluoštelį anekdotų apie anytos ir marčios santykius.

Anyta barė marčią:
-Nemoki grindų plauti, neskaniai valgį verdi, mano sūnų bari... Na, kas tu per moteris!? Aš tai tavo metų...
-Mano metų, mama, - atsakė marti.- jau trečią vyrą palaidojote.

Trys dalykai, kurie trukdo surasti gyvenimo prasmę

Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistai gerai žino psichotechniką "Žaizda, kliūtis, demonas".  Ji naudojama tukdžių, stabdančių žmogų jo kelyje į tikslą, pašalinimui.  Seminare "Gyvenimo instrukcija" prof. S. Kovaliovas papasakojo, kaip šią psichotechnologiją galima panaudoti gyvenimo prasmės suradimui.

Šį video įrašą paruošiau su lietuviškais subtitrais.  Smagaus ir naudingo klausymo ir žiūrėjimo.

Video įrašas čia arba https://youtu.be/aOchCRGyYZM

Kaip vaikystės traumos įtakoja žmogaus gyvenimą

Visi žinome, kad vaikystė yra labai svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, nuo kurio priklausys visas likęs gyvenimas.  Atrodo, kad tai - jau nuvalkiota tiesa, tačiau vis dar lieka nelabai aišku, kaip tai veikia. 

Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo.  Gyvenome tada Melnragėje ir aš lankiau pradinę mokyklėlę, prisiglaudusią pajūrio pušų paunksmėje. 

Buvau antrokė. Žiema.  Per pertraukas bėgdavome į lauką ir čiūžinėdavome ant išslidintų takelių.  Jau buvo aišku, kad kuo daugiau kartų pračiuoši, tuo slidesnis bus takelis.  Pavydo žvilgsnį traukdavo toks takelis, kuriame paviršius ne tik blizgėdavo, bet ir atrodydavo kaip tikras ledas.

Pasiilgau anekdotų

-Kai gimiau, man pasakė: „Rinkis arba protą, arba atmintį“.
Neprisimenu, ką tada išsirinkau.
-Nemeluok! Viską tu prisimeni!

Bijau numirti paslaptinga mirtimi.
Tada mano giminaičiai gali nueiti į „Ekstrasensų mūšį“,
ir ten jiems papasakos apie mane kokią nesąmonę.