Prieš keletą metų buvo aprašytas reiškinys, kuris vėliau pavadintas „Mandelos efektu“. Jis yra susijęs su buvusio PAR prezidento Nelsono Mandelos mirtimi. Mirė jis 2013 metų gruodžio 5 d. Jam tada buvo 95 metai.
Tačiau daugybė žmonių negalėjo patikėti šia
žinia. Atrodo, kas čia keisto: žmogus garbingo amžiaus, visi kada nors
mirsime. Tačiau ne tai glumino
žmones. Dauguma manė, kad Nelsonas
Mandela jau buvo miręs praėjusiame amžiuje!
Jie buvo įsitikinę, kad jis mirė tada, kai sėdėjo kalėjime.
Tikra tiesa, kad
opozicijos atstovas N.Mandela 1962 m. buvo areštuotas ir kalėjime praleido net 27
(!) metus. 1989 metais išėjo į laisvę, o
1994 metais tapo JAR vadovu ir prezidentavo 5 metus.
Tokia buvo Mandelos istorija, tačiau dalis žmonių
galėjo prisiekti, kad jie matė jo laidotuves, rodomas per televizorių dar
praėjusiame amžiuje. Šis fenomenas netgi
buvo svarstomas mokslinės fantastikos suvažiavime Dragon Con (JAV). Nuo tada
toks keistas atminties reiškinys ir pradėtas vadinti „Mandelos efektu“.
Beje, entuziastai ėmė rinkti „Mandelos efektą“ patvirtinančius
pavyzdžius. Ir jiems neteko nusivilti,
nes prikaupė tikrai didelį kiekį gyvenimiškų istorijų ir toliau renka naujus
pavyzdžius.
Kodėl gi tokie dalykai atsitinka? Viskas priklauso nuo to, kaip dirba žmogaus
atmintis.
Atmintis nėra sandėlis ar begalinė talpykla, kuri
visą laiką papildoma naujais įvykių vaizdiniais. Jei taip būtų, surasti ką nors
tame begalinės talpos sandėlyje būtų tiesiog neįmanoma.
Atmintis veikia kitaip. Kiekviena istorija
atmintyje išlaikoma ne visa, o prisimenami tik svarbiausi to įvykio momentai.
Jie suveikia kaip kabliukai, kurių pagalba „ištraukiama“ visa nutikusio įvykio
eiga.
„Ištraukiama“ parašiau kabutėse, nes įvykio
detalės, remiantis gyvenimo patirtimi ir sveiku protu, yra tiesiog prikuriamos
prie esminių momentų.
Kitaip sakant, atmintyje išlikę įvykio griaučiai
tiesiog čia ir dabar yra apauginami mėsa.
Buvo atliktas eksperimentas, kurio metu savanorių
prašė prisiminti frazę „Trečią dieną aeroplanas nusileido“. Po dviejų dienų dauguma galėjo tik
prisiminti, kad frazė skambėjo taip: „Lėktuvas nusileido vakar.“ Tai kaip tik įrodo, kad žmonės prisimena ne
tai, kaip skamba ar kaip sudėliota frazė, o tik jos prasmę.
Galima padaryti išvadą, kad visa tai, ką
mes prisimename, yra toli gražu ne tai, kas buvo iš tikrųjų. Tai labiau panašu į modelį, sukonstruotą
pasakojimo metu, remiantis kai kuriais tikro įvykio momentais.
Vadinasi, kas kart ką nors pasakodami apie
praeitį, mes kuriame pasakas. Gerai,
gerai – tos pasakos tikroviškos!
Tokiu būdu viskas, ką „žinome“ apie savo
praeitį, iš tikrųjų yra tik jos rekonstrukcija.
Beje, tai, kas bus prikurta, priklausys nuo jūsų tos dienos nuotaikos,
fizinės būklės ir kitų gyvenimiškų dalykų.
Apie tokią atminties savybę svarbu žinoti,
jei jums iš tiesų svarbu kažką tiksliai prisiminti. Tokiais atvejais tikslinga
vesti užrašus ar tiesiog fotografuoti ar filmuoti. Tada turėsite realius duomenis. Juk prisiminimai – tai daugiau, kaip minėjau,
pasakos.
Beje, psichoterapija pasinaudoja tokia
žmogaus atminties savybe – baisios pasakos perkuriamos į gražias ar bent
neutralias. Ir tai leidžia žmogui ramiau
reaguoti į analogiškus įvykius dabartyje. Specialių psichotechnologijų pagalba
psichoterapeutas padeda „rekonstruoti“ ir pačius užstrigusius baisaus įvykio rėmus. Tokiu būdu keičiasi ir pats žmogus bei jo
gyvenimo kryptis. Žinoma, į tą pusę,
kurios pageidauja žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą