Kodėl negalima pasitikėti savo atmintimi

Prieš keletą metų buvo aprašytas reiškinys, kuris vėliau pavadintas „Mandelos efektu“. Jis yra susijęs su buvusio PAR prezidento Nelsono Mandelos mirtimi.  Mirė jis 2013 metų gruodžio 5 d.  Jam tada buvo 95 metai.

Tačiau daugybė žmonių negalėjo patikėti šia žinia. Atrodo, kas čia keisto: žmogus garbingo amžiaus, visi kada nors mirsime.  Tačiau ne tai glumino žmones.  Dauguma manė, kad Nelsonas Mandela jau buvo miręs praėjusiame amžiuje! Jie buvo įsitikinę, kad jis mirė tada, kai sėdėjo kalėjime.

Tikra tiesa, kad opozicijos atstovas N.Mandela 1962 m. buvo areštuotas ir kalėjime praleido net 27 (!) metus.  1989 metais išėjo į laisvę, o 1994 metais tapo JAR vadovu ir prezidentavo 5 metus.

Tokia buvo Mandelos istorija, tačiau dalis žmonių galėjo prisiekti, kad jie matė jo laidotuves, rodomas per televizorių dar praėjusiame amžiuje.  Šis fenomenas netgi buvo svarstomas mokslinės fantastikos suvažiavime Dragon Con (JAV). Nuo tada toks keistas atminties reiškinys ir pradėtas vadinti „Mandelos efektu“.

Beje, entuziastai ėmė rinkti „Mandelos efektą“ patvirtinančius pavyzdžius.  Ir jiems neteko nusivilti, nes prikaupė tikrai didelį kiekį gyvenimiškų istorijų ir toliau renka naujus pavyzdžius.

Kodėl gi tokie dalykai atsitinka?  Viskas priklauso nuo to, kaip dirba žmogaus atmintis.

Atmintis nėra sandėlis ar begalinė talpykla, kuri visą laiką papildoma naujais įvykių vaizdiniais. Jei taip būtų, surasti ką nors tame begalinės talpos sandėlyje būtų tiesiog neįmanoma.

Atmintis veikia kitaip. Kiekviena istorija atmintyje išlaikoma ne visa, o prisimenami tik svarbiausi to įvykio momentai. Jie suveikia kaip kabliukai, kurių pagalba „ištraukiama“ visa nutikusio įvykio eiga. 

„Ištraukiama“ parašiau kabutėse, nes įvykio detalės, remiantis gyvenimo patirtimi ir sveiku protu, yra tiesiog prikuriamos prie esminių momentų.

Kitaip sakant, atmintyje išlikę įvykio griaučiai tiesiog čia ir dabar yra apauginami mėsa.

Buvo atliktas eksperimentas, kurio metu savanorių prašė prisiminti frazę „Trečią dieną aeroplanas nusileido“.  Po dviejų dienų dauguma galėjo tik prisiminti, kad frazė skambėjo taip: „Lėktuvas nusileido vakar.“  Tai kaip tik įrodo, kad žmonės prisimena ne tai, kaip skamba ar kaip sudėliota frazė, o tik jos prasmę.

Galima padaryti išvadą, kad visa tai, ką mes prisimename, yra toli gražu ne tai, kas buvo iš tikrųjų.   Tai labiau panašu į modelį, sukonstruotą pasakojimo metu, remiantis kai kuriais tikro įvykio momentais. 

Vadinasi, kas kart ką nors pasakodami apie praeitį, mes kuriame pasakas.  Gerai, gerai – tos pasakos tikroviškos!

Tokiu būdu viskas, ką „žinome“ apie savo praeitį, iš tikrųjų yra tik jos rekonstrukcija.  Beje, tai, kas bus prikurta, priklausys nuo jūsų tos dienos nuotaikos, fizinės būklės ir kitų gyvenimiškų dalykų.

Apie tokią atminties savybę svarbu žinoti, jei jums iš tiesų svarbu kažką tiksliai prisiminti. Tokiais atvejais tikslinga vesti užrašus ar tiesiog fotografuoti ar filmuoti.  Tada turėsite realius duomenis.  Juk prisiminimai – tai daugiau, kaip minėjau, pasakos.

Beje, psichoterapija pasinaudoja tokia žmogaus atminties savybe – baisios pasakos perkuriamos į gražias ar bent neutralias.  Ir tai leidžia žmogui ramiau reaguoti į analogiškus įvykius dabartyje. Specialių psichotechnologijų pagalba psichoterapeutas padeda „rekonstruoti“ ir pačius užstrigusius baisaus įvykio rėmus.  Tokiu būdu keičiasi ir pats žmogus bei jo gyvenimo kryptis.  Žinoma, į tą pusę, kurios pageidauja žmogus.