Kadangi jis yra labai didelis tvarkinguolis, dėl lytinio organo alergijos susigalvojo nueiti pas urologą ir išsitirti, nes jam neaišku. Na, gerai, galvoju, tegul eina ir pasitikrina. Nors esu isitikinusi, kad problema kilo dėl blogo skalbiklio, kurį pakeičiau, o jis tokiems dalykams alergiškas. Aš netyčia jo apatinius kartu su savais į skalbimo mašiną sumečiau.
Nuėjo jis pas gydytoją, ir tas pasakė, kad – alergija, kad gal prausėsi su parfumuota dušo žele, ar trumpikės buvo skalaujamos su parfumuotais skysčiais… Mano draugui aišku tas atsakymas netiko, ir jis paprašė daktaro, kad padarytų įdėmesnius tyrimus.
Taigi, nuvarė draugas pas savo Mamytę. Šiaip, visada jis buvo prie `mamyčiukų`, o anyta tai tikrai faina moterėlė, gink, Dieve, nieko neturiu prieš. Ji glaudžiai sutaria su sūnum, kas yra normalu ir gražu, beeeet… Sugalvojo draugas, kad reikia parodyti savo lytinį organą mamai, gal ji ką pasakys (med. išsilavinimo ji neturi). Paėmė ji kažkokį išbėrimo tepinėlį (kaip ir kokiu būdu net neįsivaizduoju) ir ryte nuneš į labaratoriją, nes jis pats negali, dirba…
Kas čia per velniava?! Jam 27 metai, jokio asmeninio, subrendusio vyro gyvenimo… Rodo net PIMPALUS savo mamai, `ale` gal ji turės patarimą, ir prie to paties dėl tyrimų pasiteiraus nunešusi… Aplamai, jokio `secret life`… Suprasčiau, jei jam būtų 15 metų, jog neramu, bijo pas gydytoją nueiti, o čia…
Jis viską grįžęs papasakojo man ramiausiu veidu, o aš tiesiog gavau šoką, išpūčiau akis ir išvadinau jį neužauga ir iškrypėliu… Sakiau, kad taip nenormalu. Tai ko dar galiu tikėtis… Gal mano reakcija nenormali? Sėdžiu dabar kitam kambaryje ir net nesišneku daugiau, nebeturiu ką pasakyti… Bijau, kad tai nebūtų labai didelė bėda ateityje, nes visa šita situacija man labai keistai pasirodė ir aš nežinau, ką toliau ir kaip daryti… Lauksiu patarimo,
Ugnė (vardas pakeistas)
Atsakymas: Labas, Ugne, girdžiu, kaip supykai, išgirdusi draugo papasakojimą, kaip jis rodė mamai savo lytinį organą, ir ji ėmė tepinėlį. Tavo reakcija į tokius dalykus yra visiškai normali. Savo ruožtu pasakysiu, kad ir draugo elgesys santykiuose su mama yra normalus. Tiesiog, apsigyvendami kartu, jūs atsinešėte kiekvienas savo šeimyninio gyvenimo modelius, kurie yra skirtingi. Tau savaime aišku, kad šeimyninis intymusis gyvenimas ir su juo susiję organai yra tik sutuoktinių reikalas. Tavo draugui tiesiog įprasta, kad mama yra mama, ir su ja galima būti atviram, jei kalba eina apie ligas.
Kartu jūs gyvenate dar visai neilgai ir dar nespėjote susikurti abiem priimtiną bendrą gyvenimą. Neretai toks „apsitrynimas“ būna nelengvas, tačiau suprantant, kas darosi, yra lengviau apgludinti kampus ir išgyventi kylančius sunkumus.
Iš pradžių pabandykim pamatyti situaciją draugo akimis. Alergija yra nemaloni liga, nepriklausomai nuo to, kurią kūno vietą ji paliečia. Ji kelia įtampą, dirglumą (beje, psichinė būsena taip pat gali turėti įtakos alergijos pasireiškimui). Draugas nesulaukė iš tavęs jam tinkamo supratimo, palaikymo, kreipėsi į gydytoją, kuris, jo nuomone, taip pat pakankamai neįsigilino į jo būseną. O štai mama parodė jam reikiamą dėmesį, rūpestį ir, sugrįžęs į judviejų namus jis lyg niekur nieko tau papasakojo, kokio dėmesio jam trūksta. Ugne, mes suprantam, kad mama jam tikrai niekaip nepadėjo sumažinti alergijos požymių, tačiau ji nesumenkino sūnaus bėdos, o priėmė, išklausė ir net apsiėmė padėti.
Nepriklausomai nuo to, ar žmogui 7 metai, ar 27, ar 57, visiems norisi būti suprastiems, išklausytiems, priimtiems be smerkimo. Tavo karšta reakcija į draugo atvirumą, tikrai nepadėjo jums dar labiau suartėti ir geriau suprasti vienas kitą. Kaip tik – priešingai. Šį kartą tarp jūsų atsirado kambario siena. Teiraujiesi, Ugne, ką ir kaip toliau daryti. Įsivaizduoju, kad daugiau nori išlaikyti santykius su draugu, nei juos nutraukti, todėl…
Visų pirma svarbu tau pačiai išlikti ramiai. Suprantu, kad lengva pasakyti, o sunku padaryti. Tad jei jau prasiveržė tavo ugninė reakcija, pykčiui atlėgus galima paaiškinti draugui, kad tavo šeimoje buvo nepriimtina rodyti lytinius organus tėvams net ir ligos atveju. Pabandykit atrasti kompromisą. Gal iš tiesų užtektų draugui apsiriboti apsilankymu pas gydytoją, o tu savo ruožtu būtum pasirengusi jį išklausyti ir suprasti. Beje, Ugne, tau visai nebūtina rungtyniauti su jo mama, kuri geriau pasirūpins jo pimpaliuku. Tu gali tiesiog pasiteirauti, kokios pagalbos jis nori iš tavęs ir, jei tau priimtina, suteikti pageidaujamą rūpestį. Jei nepriimtina, tiesiog trumpai paaiškink, kodėl jo pageidavimo negali įvykdyti. Savaime suprantama, kad draugas turi pats daryti tai, ką sugeba pats, o jei nesugeba, pasiūlyk kreiptis į specialistą.
Suprantu, Ugne, kai tave užvaldo pyktis, tarsi savaime išlekia užgaulūs žodžiai. Vis tik noriu tave perspėti, kad draugo pavadinimas „mamyčiuku“, „neužauga“, „iškrypėliu“ ar panašiai, nepadės jam suvyriškėti. Tai dar daugiau ima slėgti ir taip nepakankamai pasitikinčio savimi žmogaus pečius. Mano praktikoje pasitaikė atvejis, kai dėl žmonos kartojamų žeminančių epitetų vyrui buvo kilusios mintys apie savižudybę. Vis tik svarbu šeimoje išlaikyti „santykių higieną“. Pasakysiu tau, Ugne, kad santykius labiausiai purvina pavydo scenų kėlimas, partnerio gėdijimas, per didelio pykčio reiškimas, kito laikymas neapibrėžtoje neaiškioje situacijoje. Tavo aprašomu atveju pasireiškė draugo gėdijimas.
O kaip būtų galima padėti draugui suvyriškėti? Kiek tai įmanoma, svarbu ignoruoti (= nepastebėti) jo vaikiškumo pasireiškimų ir visada girti, garsiai vertinti tinkamą elgesį. Bendroji rekomendacija yra tokia, o kad būtų įmanoma taip elgtis, būtina pačiai didinti pasitikėjimą savimi ir vidinę ramybę. Ne be pagrindo viena mano kolegė mėgsta kartoti: „Turi būti dėkingas žmogui, kuris tave supykdė, nes be jo pagalbos nežinotum, kiek tavyje yra susikaupę pykčio.“ Daug tiesos yra šiuose žodžiuose.
Mes, moterys (įskaitant ir mane), neretai pagalvojame apie vyrus kaip apie psichologiškai silpnąją lytį. Tai dažniausiai atsitinka tais momentais, kai mums pačioms reikia supratimo ir palaikymo, kurio tikimės iš gyvenimo partnerio, tačiau negauname. Kai eilinį kartą suprantame, kad galime ir turime atsiremti tik į save. Tačiau net tokiais nusivylimo momentais svarbu nelikti vienai. Nuoširdus išsikalbėjimas draugei, kuria pasitikime, paprastai padeda sumažinti įtampą. O dar geriau būtų kreiptis į psichologą, kuris ne tik išklausys, bet ir profesionaliai padės padidinti savivertę, pasitikėjimą savimi, vidinę ramybę. Sėkmės!
Linga Švanienė
straipsnis parašytas portalui psichika.eu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą