Vis kopiu į (ne)Meilės kalną, o viršūnėje atrandu Jos "Ne"

Klausimas. Sveiki, man reikalinga pirmoji pagalba. Nelaimingos meilės atvejis.  Žodžiu, nieko naujo. Tiesiog negaliu Jos užmiršti. Praėjo jau keturi metai, bet suprantu, kad jaučiuosi beveik taip pat, kaip ir pradžioje.

Esmė ta, jog mes niekada nebuvom pora. Na, žinoma, aš to nuolat siekiau, rašydamas eiliuotus laiškus, kviesdamas susitikti ir šiaip rodydamas dėmesį visais įmanomais būdais. Ji greitai „pagavo“ mano kėslus ir pasakė „Ne“, tuomet pasiduodamas natūrai puoliau į juodžiausią depresiją. Po kiek laiko pavyko susiimti, tarsi susitaikiau su faktu, jog kitas žmogus gali rinktis - mylėti ar ne, bet po to ir vėl imdavau kopti į (ne)Meilės kalną, viršūnėje atrasdavau Jos „Ne“ ir vėl krisdavau žemyn. Tai kartojosi, bet bendravimas nenutrūko, kadangi aš jai buvau geras draugas.

Vėliau taip akivaizdžiai neberodžiau savo įsimylėjimo. Gan reguliariai susitikdavom. Vis dėlto turiu pabrėžti, kad po kiekvieno pabuvimo kartu apimdavo vis didesnis slogutis, tad nusprendžiau viską baigti. Ištrynęs Jos telefoną ir „facebooką“, neturėjau jokio kontakto virš pusės metų. Bet...

Kažko nepakeliamo slegiamas (ironiška - vasario 14 d.) atnaujinau bendravimą. Kaip ir anksčiau, vis dar buvau įsimylėjęs, tačiau šįkart turėjau tikslą išmokti tiesiog būti „draugu“, gal taip visas tas jausmų kubilas išgaruos. Laikui bėgant, pajutau, kaip tai beviltiška ir ėmiau gailėtis vėl užmezgęs su Ja kontaktą. Istorija kartojosi - vėl viską nutraukiau, tačiau įdomu tai, jog šįkart, nepraėjus nei mėnesiui, Ji pirma neištvėrė, pareiškusi negalinti visiškai nežinoti, kaip man sekasi...

Rodos, pirmą kartą pamačiau esant kažkokį atgalinį ryšį, dėl kurio visas šis reikalas galėtų tapti misija įmanoma. Šiuokart buvom kaip niekad artimi, nė kiek neabejojau pagaliau gimstančia laiminga meile. Bet. Ir vėl prakeiktas „bet“. Nieko iš to neišėjo...

Summa summarum, jau trečias kartas, kai bent formaliais būdais esu Ją išmetęs iš savo gyvenimo, bet ne iš galvos. Atradau tik aklavietę, nesvarbu ar su Ja, ar be Jos. O ypač pastaruoju metu grįžta tokia minčių obsesija, jog (kaip ir anksčiau) darosi sunku susikaupti, mokytis, apskritai „išbūti“. Tad absoliučiai pasimetęs rašau Jums. Ačiū avansu,

Dainius (vardas pakeistas)

 

Atsakymas. Labas, Dainiau, ačiū, kad pasidalinai savo istorija ir išgyvenimais.  Man neramu girdėti, kad tau sunku „išbūti“.  Atrodo, kad šiais žodžiais kalbi ne tik apie savo sunkią būseną, bet ir apie tai, jog tau kyla mintys apie savižudybę.  Natūralu, kad eilinį kartą suvokus, jog tavo mylimoji vėl atsitolino nuo tavęs per tūkstanį mylių, apima beviltiškumas, netekties skausmas, širdgėla, tuštuma.  Ir kartu matau tavo norą gyventi, nes jau ne kartą kėleisi po nuopuolio, sugebėjai daugiau nei pusmetį  nebendrauti su mergina, pagaliau parašei mums laišką, prašydamas pagalbos, o tai reiškia, kad ieškai būdų, kaip pereiti į būseną, kurioje bus tiesiog gera ir ramu.

Girdžiu, Dainiau, kad prašai pirmosios pagalbos.  Iš tiesų yra būdas, padedantis greitai palengvinti vidinį sunkumą. Pateiksiu nuorodą į vieną iš video įrašų, kuriuo naudojantis galima savarankiškai atlikti desensibilizacijos akių pagalba pratimą. Jis padės sumažinti stresą, emocinį nuovargį, išsilaisvins iš užstrigimo trauminėje būsenoje, leis atsikratyti įkyrių minčių.

Visų pirma dėmesį nukreipk į skausmą, kurį jauti savo kūne.  Kur jį ryškiausiai jauti?  Gal jis suspaudė krūtinę? Gal slegia pečius? Gal užstrigo gerklėje?  Gal sprogdina galvą?  Kad ir kur jis bebūtų, pabandyk suvokti skausmo pasireiškimo dydį, formą, spalvą, konsistenciją.  Tarkim, kad jauti, kaip kažkas lyg gniaužtais spaudžia tau širdį.  Matai, lyg tai būtų didelės, juodos, senos, parūdijusios replės. Įsivaizduok, kad šias reples iškeli iš savo krūtinės ir leidi joms būti ten, kur jos „nori“.  Tarkim, replės sustingo kairiau priekyje pusmetrio atstumu nuo tavęs.  Gali jas palikti ten, o gali „perkelti“ už kompiuterio ekrano, kuriame įjunk iš anksto paruoštą filmuką su juodame fone judančiu baltu skrituliuku. Filmuko nuoroda - https://www.youtube.com/watch?v=nUs1oDEtxrU . Nesukiodamas galvos, tik akimis sek judantį iš kairės į dešinę ir atgal rutuliuką.

Šios psichotechnikos tikslas yra išjudinti akis ir tokiu būdu neutralizuoti psichinius užstrigimus.  Ne mūsų reikalas aiškintis, kaip ir kodėl tai veikia (kas nori, informaciją gali susirasti internete), svarbiausia, kad veikia.  Juk prisimeni, Dainiau, kaip žmonės, nutaisę rūškaną miną ir rodydami į savo kaklą sako: “Jis man čia sėdi.“.  Arba veidu atspindėdami pasibjaurėjimą  per dantis švokščia: „Nevirškinu aš to!”. Nors taip jie kalba apie jiems nepriimtinus kitus žmones ar įvykius, tačiau žodžiais išreiškia būtent tai, kas darosi jų psichikoje: kažko jie negali praryti arba suvirškinti.  Desensibilizacijos pratimas akių pagalba būtent ir padeda užstrigimus praryti, suvirškinti ir paleisti.

Bet grįžkim prie iškeltų iš kūno sunkių šaltų geležinių replių ir mūsų pratimo. Kurį laiką tu sekei akimis kairėn-dešinėn judantį skrituliuką, o periferiniu žvilgsniu matei, kad replės pradėjo keistis. Tegu vyksta, kas vyksta.  Pertraukėlės metu (ekrane tuo laiku kabės užrašas baltame fone) iš pradžių žvilgsnį nukreipk į tave supančius daiktus: knygą, gulinčią ant stalo, musę, tupinčią ant lempos, ar varną, savo reikalais praskrendančią pro šalį už lango. O dabar pasižiūrėk, kas atsitiko su replėmis. Gal jos tapo  vaikiškomis žalio pastiko replytėmis - žaisliuku.  O gal išskydo jų forma ir liko neaišku koks darinys.  Kad ir kokie pasikeitimai įvyko, - gerai.

Štai ekrane vėl pasirodė judantis skrituliukas, kuris dabar suka „aštuoniukę“.  Vėl (primenu, kad negalima judinti pačios galvos) vien tik akimis sek srituliuką, o kitos pertraukėlės metu, kaip ir pirmą kartą stabtelk ties „knyga-muse-varna“, o tada vėl pažiūrėk, kaip dabar atrodo replės.  Galimas dalykas, kad jų nebeliko visai arba liko tik dulkės ar šlapia vieta.  Nežiūrint to, užbaik pratimą iki galo.  Trečioje psichotechnikos dalyje skrituliukas suks ratu, ir kartu su juo suks ratą tavo akys.  Pasibaigus įrašui, jei iš buvusių replių dar kas liko, įsivaizduok, kad tuos likučius sušluoji ar sušluostai ir nuleidi į klozetą.  Dabar beliko įvertinti savo būseną.  Garantuoju, kad jautiesi kur kas geriau.

Dainiau, šį būdą gali naudoti tiek, kiek tau reikės, tačiau turėk omeny, kad pirmoji pagalba nėra panacėja ir nepakeis sisteminės psichoterapijos.  Iš neilgo, nors ir išraiškingo tavo laiško, nelengva tiksliai pasakyti, kuriomis konkrečiomis kryptimis reikėtų dirbti, tačiau pastebėsiu, kad daugiau mylim ne konkretų žmogų, o jo vaizdinį, kuris yra mumyse.  Paprastai mylimosios vaizdinys yra užkeliamas ant pjedestalo ir atitolsta nuo realiosios draugės.  Mergina nesąmoningai jaučia šį neatitikimą, ir jai kyla noras atsitolinti.  Be to galimai iš tavo pusės jau susiformavo priklausomybė nuo merginos, kas savo ruožtu vėl nesąmoningai skatina merginą atsiriboti nuo tavęs.

Kopimo į tą patį kalną pasikartojimai iškelia mintį, kad tai gali būti susiję su scenariniais tavo gyvenimo motyvais.  Kadangi gyvenimo scenarijus „parašomas“ vaikystėje, tad psichoterapijos metu galimai reikėtų padirbėti ir su vaikystės išgyvenimais.

Ir į dar vieną dalyką noriu atkreipti dėmesį.  Jaučiu tavyje kūrėjo potencialą, o su kūribingais žmonėmis neretai būna, kad jų „mūza“ moka dirbti tik kančios laikotarpiu.  Jei tai būdinga ir tau, tai tikėtina, kad tam tikra tavo dalis nesąmoningai kuria tavo meilės vargus, kad kentėtum ir kurtum. Psichoterapijos metu būtų galima bandyti ieškoti kompromisų tarp tavo kuriančios dalies, iš vienos pusės, ir siekiančios tau laimės, iš kitos pusės, dalių.

 
Tokie pirminiai mano pastebėjimai. Vis tik kviečiu neapsiriboti vien pirmąja pagalba, o kreiptis į specialistą, su kurio pagalba galėtum lengviau suvokti, ko iš tiesų tu nori, ir padaryti pirmuosius žingsnius plečiant savo turtingo vidinio pasaulio ribas.

Linga Švanienė