![]() |
| Arūno Maniušio nuotrauka |
Esu keturiasdešimties metų moteris.
Jau aštuoneri metai mano tėvai gyvena ne Lietuvoje. Prieš trejus metus
atvykau pas juos, darbą susiradau pati, susitaupiau pinigų ir išėjau gyventi
atskirai. Tėvai kalbos visiškai neišmoko.
Šiuo metu (tai tęsiasi jau pusantrų metų), kai jų sveikata pablogėjo,
kiekvieną poilsio dieną turiu eiti kur nors su vienu iš jų - tai
pas gydytoją, tai kitur, kad pavertėjaučiau. Dėl gydytojų, visai sutinku jiems padėti, bet
visa kita tikrai man per daug. Padedu jiems kiek galiu, bet jaučiuosi labai
pavargusi nuo jų.
Neturiu visiškai savo gyvenimo, net negaliu nieko planuoti per poilsio
dienas, nes jiems visada kur nors reikia manęs. Pradėjau net naktimis
nebeužmigti. Neinu niekur, net jei pakviečia bendradarbiai, vis galvoju: o jei tėvai paskambins.
Mane jie taip įsuko į savo gyvenimą, kad aš savojo nebeturiu, nepailsiu,
nebeturiu privatumo, nesusirandu hobio.
Rodos, kad jau nieko ir
nebenoriu, net savo uniformos išsilyginti...
Ką daryti, kad mano tėvai atstotų nuo manęs, labai pavargau nuo jų.
V., 40 m.






