Ką daryti, kad seni tėvai atstotų nuo manęs, nes labai pavargau nuo jų?

Arūno Maniušio nuotrauka

Esu keturiasdešimties metų moteris.  Jau aštuoneri metai mano tėvai gyvena ne Lietuvoje. Prieš trejus metus atvykau pas juos, darbą susiradau pati, susitaupiau pinigų ir išėjau gyventi atskirai. Tėvai kalbos visiškai neišmoko.

Šiuo metu (tai tęsiasi jau pusantrų metų), kai jų sveikata pablogėjo, kiekvieną poilsio dieną  turiu eiti kur nors su vienu iš jų -  tai pas gydytoją, tai kitur, kad pavertėjaučiau.  Dėl gydytojų, visai sutinku jiems padėti, bet visa kita tikrai man per daug. Padedu jiems kiek galiu, bet jaučiuosi labai pavargusi nuo jų.

Neturiu visiškai savo gyvenimo, net negaliu nieko planuoti per poilsio dienas, nes jiems visada kur nors reikia manęs. Pradėjau net naktimis nebeužmigti.  Neinu niekur,  net jei pakviečia bendradarbiai,  vis galvoju: o jei tėvai paskambins.

Mane jie taip įsuko į savo gyvenimą, kad aš savojo nebeturiu, nepailsiu, nebeturiu privatumo, nesusirandu hobio.  Rodos, kad jau nieko  ir nebenoriu, net savo uniformos išsilyginti...  Ką daryti, kad mano tėvai atstotų nuo manęs, labai pavargau nuo jų. V.,  40 m.

 

Sveika, iškėlėte tikrai aktualų klausimą.  Taip jau yra, kad senstantiems  žmonėms tampa reikalinga sveikų žmonių pagalba.  Pas mus įprasta, kad suaugę vaikai imasi  atsakomybės rūpintis pasiligojusiais tėvais.  Jūsų atveju, kadangi gyvenate užsieny, prisidėjo papildoma užduotis vertėjauti  tėvams, taip ir neišmokusiems tos šalies kalbos. 

Rūpinimasis ribotų galimybių žmonėmis yra sunkus darbas, o jums tenka jį dirbti savo laisvalaikiu.  Ir tai jau tęsiasi pusantrų metų.  Suprantu, kad susikaupė nuovargis, apėmė beviltiškumas, kad nebelieka laiko sau.  Įsivaizduoju, kad gali kiltis pyktis tiek ant savęs, kad leidotės įsukama į tėvų gyvenimą, tiek ant pačių tėvų, kurių jūsų gyvenime tapo ryškiai per daug.

Normalu, kad dėl prieštaringų savo jausmų tėvams (ir meilės, ir pykčio) galite jausti kaltę, kuri dar labiau apsunkina ir taip nelengvą jūsų padėtį.  Matau, kad jums jau tenka išgyventi ir tokio gyvenimo pasekmes: sutriko miegas, apėmė apatija, nebesinori rūpintis pačiai savimi. 

Teiraujatės, ką daryti, kad tėvai atstotų nuo jūsų.  Pakartosiu jūsų klausimą: „Ką daryti, kad tėvai atstotų nuo manęs?“  Panašu, kad jūs norite, jog tėvai patys susiprastų.  Tačiau vargu ar jie savo noru taip pasielgs.  Jie priprato, kad visada gali paskambinti rūpestingai dukrelei ir gauti reikiamą pagalbą. Gali būti, kad tėvai net nežino, kaip jums sunku.  O gali būti, kad ir nenori matyti, nes jiems taip patogu. Pasitaiko, kad seni žmonės suvaikiškėja ir tampa į save centruotais egoistais.

Tad pasirūpinti savimi – jūsų pačios rūpestis ir pareiga. Pareiga prieš save pačią.  Nes jūs esate ne tik  savo tėvų dukra ir  darbuotoja oficialiame darbe, bet ir moteris, kuri turi gyventi ir savo asmeninį gyvenimą.  Dabar jūs visiškai neskiriate laiko santykiams su kitais žmonėmis.  Iš laiško supratau, kad gyvenate viena, tad natūralu, kad jums aktualu susirasti sau tinkamą draugą,  patirti meilę bei moterišką laimę.  O kiek dar yra svarbių dalykų, kuriuos jums norisi patirti, ir be jų gyvenimas prarastų savo kokybę.

Beje, rimtai atkreipiau dėmesį į jūsų pačios sveikatos pablogėjimą.  Ar žinote, kad atsirandančios ligos iš vienos pusės gali signalizuoti žmogui apie netinkamą gyvenimo būdą, o iš kitos pusės apie tai, kad liga sudaro sąlygas tam tikrų naudų gavimui. Ligos nauda gali būti įvairi: laikotarpio poilsiui gavimas,  galimybė atsipūsti nusiimant nuo savęs užsikrautus aukštus reikalavimus,  būdas gauti dėmesį ir meilę.  Pastarasis, visai tikėtina, yra būdingas jūsų tėvams – jų ligos puikiai veikia tam, kad jie gautų jūsų dėmesį ir rūpestį.

O jūsų pačios atžvilgiu, kai nedrįstate nubrėžti konkrečių ribų tarp savo ir tėvų gyvenimų, jūsų pasąmonė ieško būdų, kaip sudaryti sąlygas, jog atsigręžtumėte į save.  Kaip minėjau aukščiau, vienas iš tokių būdų gali būti liga.  Susirgusi tikrai turėsite pilną teisę be smerkimo iš tėvų pusės nevykti pas juos, o rūpintis savimi.  Tada tėvai bus priversti susirasti, kas galės jiems pavertėjauti ar kaip kitaip padėti.  Ir tikrai susiras.  Tačiau ar tikrai tokios išeities jūs norite? Nejaugi tik liga padėtų išspręsti jūsų problemą?  Vargu. 
Dėl savo sveikatos ir gyvenimo gerovės kuo skubiau imkitės nemalonios priedermės pasakyti tėvams, kad ketinate sumažinti savo pagalbą jiems.  Būkite pasirengusi išgirsti aimanas apie jūsų nedėkingumą, pasakojimus, kaip jie tinkamai karšino savo tėvus ar užuominas apie pažįstamus, kuriuos vaikai labai gerai prižiūri.  Būkite tvirta ir nepasiduokite jų manipuliacijoms, o savo ruožtu pasiūlykit pagalbą surasti žmogų, kuris jiems padės už tam tikrą atlygį.

Visai tikėtinas ir toks variantas, kad tėvai nustebs sužinoję, kad pagalba jiems jus vargina.  Gal jie apie tai tiesiog nepagalvojo.   Jūs nežinote, kaip iš tiesų reaguos tėvai, ir sužinoti galima tik pareiškus jiems, kad jūs negalite skirti jiems didelės dalies savo laisvalaikio, ir nustačius konkrečias santykių ribas.  Be jokios abejonės, jūs galite pereiti prie naujo bendravimo būdo ne po vieno pokalbio, o palaipsniui, nes seniems žmonėms reikia daugiau laiko priprasti prie naujovių.   

Savo ruožtu, kviečiu jus dažniau aplankyti tėvus ne tada, kada jie serga, o kaip tik tada, kai jie sveiki.  Taip palaipsniui suteiksite jų pasąmonėms informaciją, kad dėmesio iš dukters gavimui nėra būtina susirgti.  Beje, kai pati būsit pailsėjusi, kai skirsit pakankamai laiko savo asmeniniam gyvenimui, tikėtina, kad  santykiai su tėvais natūraliai taps šiltesni, nuoširdesni, draugiškesni.  To ir linkiu.
Linga