2016 m. spalio 7 d., penktadienis

Каtinas suėdė vyro pusryčius ir… įžiebė konfliktą namuose


L.Švanienės nuotr.
Sveiki, jaučiuosi tarsi įstrigusi nesibaigiančiame rate - viskas sukasi, ir nėra išėjimo iš šio rato. Turiu mylimą vyrą ir dukrą. Dirbu gan įtemptą nervine prasme darbą. Todėl matyt pernelyg dažnai leidžiu pykčiui prasiveržti netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir sukuriu įtemptas situacijas namie, konfliktuoju su vyru.


Paskutinis konfliktas įvyko dėl atrodytų labai banalios priežasties - katinas suėdė vyro pusryčius. To padaro mano vyras niekada nenorėjo, tai buvo mano kaprizas ir aš visad stengiuosi, kad jis kuo mažiau painiotųsi vyrui po kojomis. Bet kame, ką tas padaras iškrečia, o vyras papriekaištauja, matau priekaištus sau. Tuo tarpu (bent jau man taip atrodo) aš užmerkiu akis ir susitaikau su daugybe vyro įgeidžių. 


Šį kartą, vėlgi įžvelgusi, kad čia kaltas ne katinas, o aš, tikrai supykau. Vyras nesuprato mano pykčio priepuolio, nekalbėjimo ir bildėjimo namuose, o kai pradėjome kalbėtis užsipuolė mane dėl mano nevaldomo charakterio ir to, kad jis negali nė žodžio apie jokius blogius pasakyti, nes viskas baigiasi mano įsiūčiu ir trankymusi po visus namus. Ne aš nešūkauju, aš tiesiog garsiai viską darau - net lėkštę į spintelę dedu garsiai. 

2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Jei šauksi ant vaiko, paaugęs jis šauks ant tavęs, nes toks bendravimo būdas jam bus natūralus

L. Švanienės nuotr.
Liūdna, nes tikrai dažnai pasitaiko, kad tėtis ar mama rėkia ant vaiko.  Žiūrėkim, kas iš to gaunasi. 

Dirbau su kliente, kuri skundėsi, kad jos 16 metų sūnus ima kelti balsą, kalbėdamas su ja.  Pasiteiravus, ar pasitaiko, kad ji pati rėkia ant sūnaus, moteris prisipažino, kad ne tik rėkia, bet kartais elgiasi kaip tikra furija, mėto į sūnų šlepetes ar mazgotes.  Pykčiui praėjus, ji labai gailisi.

Pasiteiravau, ar ji myli savo sūnų.  Moteris be abejo patvirtino, kad myli.
- O ar mylite jį, kai rėkiate ant jo? 
- Taip, myliu, - patvirtino moteris. 
- Ar jam tai sakote? 
- Taip, - vėl patvirtino berniuko mama. 
- Tokiu būdu, - tęsiau, - jūsų sūnaus pasąmonė gauna informaciją, kad mamos meilė pasireiškia rėkimu.  Jis jus myli ir, natūralu, kad savo meilę išreikš taip pat.  Logiška? Logiška. 

2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

Kiek reikia pakeisti įsitikinimų, kad sutikčiau tinkamą vyrą ir sėkmingai ištekėčiau

Arūno Maniušio nuotr.
Vakar gavau iš buvusios klientės laišką.  Viena iš problemų, dėl kurios su ja dirbome, buvo gyvenimo draugo suradimas ir ją tenkinančių santykių su juo sukūrimas.  Laiške moteris rašė, kad ruošiasi vestuvėms ir kad jos džiaugsmo netemdo netgi ta dokumentų ruošimo valakita, kurią reikia įveikti, norint užregistruoti santuoką Vokietijoje.

O prieš pusmetį 35 metų išsiskyrusi ir su sūneliu atvykusi į svetimą šalį moteris buvo visai pasimetusi ir niekaip negalėjo patikėti, kad jos noras dar kartą ištekėti, ir ištekėti sėkmingai, gali tapti realybe.

Labiausiai nustebino jos pasakojimas apie apsilankymą pažinčių biure, kur jai pasakė, kad ištekėti tokio amžiaus moteriai, ir dar su vaiku, ir dar ne gražuolei praktiškai nėra šansų.  Pala, pala, paklausiau, ar tikrai jūs buvote pažinčių klube? Gražuolėms netekėjusioms dvidešimtmetėms nereikalingos jų paslaugos.

2016 m. spalio 4 d., antradienis

Kaip kvailas riteris kovojo su slibinu

G. Piekuras "Slibinas"
Papasakosiu vieną labiausiai man patinkančių alegorijų.

Ėjo riteris dykuma. Pakeliui jis jau neteko žirgo, pametė šalmą ir šarvus.  Tik kalaviją vis dar nešėsi su savimi. Riteris buvo alkanas ir ištroškęs.

Staiga priekyje jis pamatė ežerą. Apsidžiaugė riteris ir nuskubėjo, kiek jėgos leido, link vandens. Tačiau ant ežero kranto ilsėjosi trigalvis slibinas.  Riteris čiupo kalaviją ir puolė į mūšį su slibinu.  Kovojo dieną, kovojo antrą.  Jau dvi slibino galvos voliojosi ant žemės. Trečią kovos dieną ir slibinas, ir riteris parkrito ant žemės, netekę jėgų. Ir tada slibinas paklausė:

2016 m. spalio 3 d., pirmadienis

Kada gi pagaliau pradėsi gyventi?!


Arūno maniušio nuotr.

Prof. Sergejaus Kovaliovo knygas, ir ypač naujausias, šiuo metu galima įsigyti tik seminarų Maskvoje metu.  Savaitgalį dalyvavau pirmame šiais mokslo metais Praktiko lygio seminare “ Įvadas į gerovę, efektyvumą ir laimingumą”.  Pertraukos metu, be abejo, nusipirkau naujausią profesoriaus knygą “Trumpas kursas kaip pasiekti gerovę”. Ši knyga yra apie tai, kaip padaryti savo gyvenimą efektyviu ir laimingu visose gyvenimo srityse ir sferose, o taip pat jo stadijose ir etapuose.

Sekmadienio vakare gulėjau lovoje viešbutėlyje, kuris yra netoli Vnukovo orouosto, ir varčiau naująją knygą.  S.Kovaliovas ją pradėjo net keturiomis citatomis, kuriomis jis trumpai apibūdina, apie ką čia bus kalbama ir nubrėžia dėstomai medžiagai kryptį.

2016 m. spalio 2 d., sekmadienis

Artimojo liga: kaip pagelbėti sergančiajam ir pačiam sau

Arūno Maniušio nuotr.
Susirgus sunkia liga, pagalbos reikia ne tik ligoniui,  bet ir jo šeimos nariams. Sunku įsivaizduoti situaciją, kuri labiau prislėgtų žmogų nei ta, kai brangus artimas žmogus  suserga mirtimi grasinančia liga. Ir tokioje situacijoje, –  teigia gydytojas ir psichologė Karlas ir Stefani Saimontonai, – įgyta patirtis gali praturtinti žmogaus jausmus, suteikti galimybę išgyventi gilų žmogiškumo pajautimą, patirti artumą ir bei tyros meilės akimirkas.

Sutuoktiniai Saimontonai apie tai kalba ne  teoriniais  postringavimais, o kaip vėžiu sergančių ligonių ir jų artimųjų psichoterapinio gydomojo proceso organizatoriai.  Savo darbo patirtimi jie dalijasi knygoje “Getting well again”.
Pasidalinsiu pagrindinėmis jų išsakytomis mintimis apie ligonio ir jo artimųjų santykius, padedančius sužadinti sergančiojo tikėjimą galimybe pasveikti, kita vertus, praturtinančius artimųjų santykius gilesniu vienas kito supratimu ir šiltais jausmais.

2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

Kaip išmokyti vaiką savarankiškai važinėti viešuoju transportu



Arūno Maniušio nuotr.
Mintis parašyti straipsnį šia tema iškilo, ne pirmą kartą pastebėjus tam tikrus dėsningumus šeimose, kuriose jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikas bijo savarankiškai važiuoti visuomeniniu transportu.

Aš, kaip psichoterapeutė, visų pirma imu dirbti su vaiko baime: ją nupiešiam, įvertinam, ko jai trūksta, suteikiam trūkstamų resursų tiek baimei, tiek pačiam vaikui, ir galų gale vėl nupiešiam baimę, kuri iš tiesų yra nebe baimė, o ramybė ar drąsa. Tai psichoterapinis darbas, tačiau ne taip retai patys tėvai nepagalvoję sukuria sąlygas, kurioms esant vaikas išsigąsta, o vieninteliu jam prieinamu paaiškinimu gali būti: bijau.