Kaip priimti sau tinkamą sprendimą, kai žemė slysta iš po kojų

Laukiuosi dar tik kokios 6 savaitės. Tai pirmas vaikelis (nuo mylimo vyro). Nežinau, ką daryti – šeštadienį buvome draugės gimtadienyje, visiems pasakėm, kad laukiuosi...  Kadangi pavargau, pati pirmoji nuėjau miegoti. Naktį jau visi prigėrė, laksto kas kur, tik negirdžiu savo draugo. Galvoju, nulipsiu ir pažiūrėsiu, ką beveikia. Ogi nueinu, iš dušo išeina mano mokyklos draugė, ir žiūriu, stovi mano draugas... Abu teigė, kad nieko nebuvo, kad tik kalbėjosi. 

Abiem netikiu. Žinau, kad mano draugas draugavo su kita, buvo neištikimas porą kartų. Tai pasitikėjimo nėra. Bet jis sako, kad mane myli, kad su manimi jis pasikeitė... Man sunku jam atleist. Jis prisiekinėja, kad nieko nedarė ir nedarys, kad aš jo žmogus ir pan. 

Ką man daryti? Jau nebežinau, ar noriu to vaiko, jau nieko nebenoriu... 

Aš esu aš, o tu esi tu

Arūno Maniušio nuotr.

Jei jūs dar negirdėjote žymiosios Frico Perlzo maldos, išreiškiančios ekologiškų žmonių santykių esmę, tai aš tiesiog jums pavydžiu.  Pavydžiu tos akimirkos, kai jums atsivers akys, lengviau įkvėpsite oro, pasijusite laisvesni ir...  ir kupini meilės sau, kitam ir net pasauliui.

Patografija bando paaiškinti, kad genialumas yra susijęs su ligomis

Šiandien internete sužinojau, kad yra tokia sritis (mokslu nedrįsčiau pavadinti) kaip patografija.  Patografija – tai biografijos rūšis, aprašant įžymių žmonių gyvenimus labai savotišku požiūriu – bandant paaiškinti jų genialumo priklausomybę nuo sirgtų ligų.

Nenuostabu, kad daugelis genijų gerokai išsiskyrė iš paprastų žemės gyventojų ne tie tik savo darbais, protu, bet ir gyvenimo būdu, savo charakterio keistenybėmis, įpročiais ir kt. 

Nenuostabu, kad ne kartą buvo bandoma paaiškinti genijaus atsiradimo vienoje ir kitoje asmenybėje sąlygas.  Biografai lyg duknas išpurtė visas įmanomas žymių žmonių gyvenimo dulkeles, išvaikščiojo jų gyvenimo vingiais, dėliojo jų gyvenimo mozaikas.  Natūralu, kad pritrūkus kokių tai segmentų, jie tiesiog būdavo sukuriami.  Galiu įsivaizduoti, kad nereta biografija priverstų šypsotis ar net rimtai supykdytų tuos, apie kurių gyvenimą buvo pasakojama.

Vairavimo instruktorius neturi teisės rėkti ant jūsų, kai mokotės važiuoti mašina

Patyrę vairuotojai šito tikrai nesupras.  Nesupras, kaip galima bijoti vairuoti mašiną. O tiems (dažniausiai – toms), kuriuos sukausto baimė vien pagalvojus, kaip reiks sėsti už vairo, tikrai ne pyragai. 

Jei prieš savaitę iškyla poreikis kur tai nuvažiuoti, skaityk, kad savaitė sugadinta. Dokumentų, raktelių susiradimas – jau tikras košmaras.  Kelionė nuo buto durų iki mašiniuko durų – devyni pragaro ratai.  Dabar galit įsivaizduoti, o ką, visa tai išgyvenus, reiškia užvesti variklį ir pajudėti iš vietos. 

Ir čia ne šiaip paistalai, o tikri žmogaus išgyvenimai. 

Kaip gauti tai, ko nori

Šiam 47 min. video įrašui subtitrus lietuvių kalba ruošiau labai ilgai.  bent taip jau man subjektyviai atrodė.  Tekstas jau buvo paruoštas, bet reikėjo jį suderinti su pačia video medžiaga, kai kur pakoreguoti ir įkelti. 

Kas vakarą skirdavau laiko subtitrų įkėlinėjimui.  Važiuodama į seminarą, vežiausi ir kompiuterį.  Prie šio darbelio dirbau ir orouoste, laukdama lėktuvo skrydžio, net pačiame lėktuve. Ir štai - sekmadienis, kai su palengvėjimu pamačiau, kad pabaiga jau šviečiasi.

Prisiminkim penkias meilės kalbas

Arūno Maniušio nuotr.

Pasirodžius Gary Chapman‘o knygai apie penkias meilės kalbas, tapo kur kas paprasčiau suvokti, kodėl taip yra, kad santykiuose tarp žmonių, ir ypač sutuoktinių, ne visada galima vadovautis kitų sėkminga patirtimi.

Viena Amerikoje gyvenanti klientė skundėsi, kad vyras apiberia ją gražiais žodeliais, po tūkstantį kartų sako „myliu“, „tu pati gražiausia“, „tu pati puikiausia“, bet nepakels užpakalio nuo kompiuterio, kad nuramintų verkiantį vaiką, nenupirks gėlės žiedo, jau nekalbant apie brangesnę dovaną.

Kaip gali sugadinti gyvenimą tėvų palinkėjimas „Kad tik tu būtum laimingas."

Tikriausiai, daugelis iš savo tėvų esame girdėję palinkėjimą „Kad tik tu būtum laimingas.“  Atrodo, kas čia blogo.  Tėvai myli vaikus ir nori jiems paties geriausio. Ir vis tik šioje frazėje slypi pavojus. 

Įsivaizduoju, kad dabar su nustebimu ar net pykčiu žiūrite į mane: „Apie kokį pavojų tu kalbi?  Kas tokioje nekaltoje natūralioje frazėje gali būti blogai?!“

Tiesa, nieko blogo neatsitiks, jei šią frazę vaikas priims kaip pranešimą, kad „aš tave myliu.“, „tu man esi brangus.“, „linkiu tau viso geriausio“.  Tačiau pavojus pasireiškia tada, kai vaikas pasakymą „Kad tik tu būtum laimingas.“ priima kaip užduotį, kaip priesaką, kaip kažką tokio privalomo.