Vairavimo instruktorius neturi teisės rėkti ant jūsų, kai mokotės važiuoti mašina

Patyrę vairuotojai šito tikrai nesupras.  Nesupras, kaip galima bijoti vairuoti mašiną. O tiems (dažniausiai – toms), kuriuos sukausto baimė vien pagalvojus, kaip reiks sėsti už vairo, tikrai ne pyragai. 

Jei prieš savaitę iškyla poreikis kur tai nuvažiuoti, skaityk, kad savaitė sugadinta. Dokumentų, raktelių susiradimas – jau tikras košmaras.  Kelionė nuo buto durų iki mašiniuko durų – devyni pragaro ratai.  Dabar galit įsivaizduoti, o ką, visa tai išgyvenus, reiškia užvesti variklį ir pajudėti iš vietos. 

Ir čia ne šiaip paistalai, o tikri žmogaus išgyvenimai. 

Tik nesakykit, kad tokiu atveju geriau visai mašina nevažiuoti.  Jei gyveni užkampyje, tai pasitaiko situacijų, kai be ratų neapsieisi.

Darbui su baime vairuoti mašiną pakyrėme vieną 1,5 val. trukmės konsultaciją. Vien nuo minties apie tai, kaip reikės vairuoti mašiną, klientei pasidarė bloga ir įsiskaudėjo galva. 

Pradėjome nuo susidraugavimo su automobiliu.  Mašiną reprezentuojanti sąmoninga sąmonės dalis pasirodė kaip malonus jaunas vyrukas, kuris mylėjo šeimininkę, tik buvo ja nusivylęs ir įsižeidęs, kad ji labai retai važinėja.  Nebuvo sunku su juo susitarti ir susidraugauti.

Įveikti vairavimo mokymo psichotraumą buvo kur kas sudėtingiau. 

Suprantu, kad vairavimo instruktorių būna įvairių, tačiau mano rankos gniaužiasi į kumščius, klausant pasakojimų apie tuos „mokytojus‘, kurie kartu su mašinos valdymo mokymu žalojo klientes psichiniu smurtu.  Kitaip tų patyčių, rėkimo, žeminimo aš negaliu pavadinti.  Maža būtų jiems atskaldyti ausis.

Mielosios moterys ir vyrai, kai jūs mokotės vairuoti, tai niekas neturi teisės ant jūsų šaukti.  Jūs atėjote į vairavimo mokyklą, nes nemokate. Jei mokėtumėte, tai neitumėte. Tad po PIRMO užgaulaus žodžio, nemalonios replikos, reikalaukite sau kito vairavimo instruktoriaus. 

Jei jūs jausite pagarbą, supratimą, kantrumą, saugumą, mokymosi procesas bus paprastas, greitas ir lengvas.  Bet svarbiausia – jūs drąsiai sėsite už vairo, išlaikę vairavimo egzaminą ir gavę teises. 

Jei jūs mokate pinigus, jūs turite teisę reikalauti malonaus ir paslaugaus instruktoriaus!

Mokymosi vairuoti su grubiu instruktoriumi psichotraumą likvidavome, psichotechnika „Parkur“ (autorius S. Kovaliovas), panaudodami apibendrintą gyvenimo liniją.  O piktą ir net agresyvų mokytoją „apšaudėme“ resursais iš automato. 

Toliau išbandėme Mindaugėlio (taip vadino klientė savo mašiniuką) ir klientės sąjungą, važiuojant įsivaizduojamu keliu.  Pasirinkom paprastą maršrutą – nuvažiuoti iki draugės ir sugrįžti atgal.  Reikia pasakyti, kad sekėsi visai neblogai.

Beliko visa tai išbandyti realiame gyvenime.  Ir štai po savaitės gavau klientės laišką, kuriuo leidžiant autorei, dalinuosi su savo tinklaraščio skaitytojais:

„Negaliu neparašyt. Anądien pamaži jaukinau mašiną tik įlipdama, o šiandien jau poooo ilggooooos žiemos pirmą kartą pajudėjau iš vietos :). Minimaliai buvo nejauku, nes šiek tiek buvo minčių, - užsivesti tai užsiveda, bet kelyje ar viskas veiks. VEIKĖ :)

Jau, kad išgyyyyriau savo Mindaugėlį už gerą būklę, už sveiką akumuliatorių, gerai veikiančias pavaras ir apskritai – kokybišką važiavimą be papildomų pašalinių garsų, kurie tuoj mane įbaugintų :). Jau, kad būtų Mindaugėlis gyvas vyrukas - iš laimės visai būtų žado netekęs. Bet ir mašiniukas tikrai tarsi šypsojosi iš laimės gavęs progą truputuką pakrutėti.

Turiu vilties, kad pamaži, pamaži išsijudinsiu ir drąsos važiuoti daugės ir atstumai ilgės... Žodžiu, pradžia jau yra ir tuo labai džiaugiuosi :)“

Smagu gauti tokius atsiliepimus.  Esu tikra, kad neilgai trukus klientė kaip kregždė nardys keliais, atsivers jos horizontai, o gyvenimas įgaus daug naujų spalvų.