Ką daryti, kad neskaudėtų, girdint žeidžiančius klausimus apie vaikus ir jų planavimą?

Iš interneto.  Kas autorius, nepavyko nustatyti.

Sveiki, man 29 m. Su savo antrąją puse gyvenu jau labai seniai. Jau planuojame ir susituokti, bet niekaip nepavyksta sulaukti šeimos pagausėjimo. Vaikai mūsų šeimoje labai laukiami. Manau, ši problema tampa vis labiau aktuali šiais laikais, tačiau ne visi apie tai susimąsto, kaip suprantu.

Susiduriame su draugais, kolegomis, pažįstamais, geraisiais dėdėmis ir tetomis, kurie sudarinėja mūsų gyvenimo planą ir dalina patarimus bei uždavinėja nepageidaujamus ir "nepatogius" klausimus apie santuoką bei vaikų gimdymą. Jau dirgina tie pasakymai "Jau pats laikas pagalvoti apie vaikus ir santuoką", "Gimdyk, nes greit bus per vėlu" ir pan.

 
Nesame linkę viešai su bet kuo aptarinėti savo šeimos gyvenimo. Manome, kad tai tik mūsų reikalas. Tad ką atsakyti į "aštrius" klausimus ir komentarus apie vaikus ir jų planavimą, kai visiškai nenori apie tai kalbėti?

Šalia savęs niekaip negaliu įsivaizduoti bendraamžio ar tik šiek tiek vyresnio vaikino

V.Pukiriovas "Nelygi santuoka" 1862 m.

Sveiki. Net nežinau, nuo ko pradėti, nes galvoje sukasi daugybė minčių, kurias sunku surikiuoti. Tačiau kasdien tampa vis sunkiau gyventi su problemomis, kurių matyt pati prisikuriu, o paskui niekaip negaliu išspręsti.

Man yra 23 metai ir iki šiol nesu turėjusi beveik jokių rimtesnių santykių, nes dažniausiai pati surandu priežasčių atstumti vaikinus ir jų man rodomą dėmesį. Esmė yra tame, kad šalia savęs niekaip negaliu įsivaizduoti bendraamžio ar tik šiek tiek vyresnio vaikino. Dažniausiai, net nepabendravusi, susidarau išvadas, kad jie nesubrendę, neatsakingi, nerimti, todėl neturėčiau švaistyti laiko beprasmiams santykiams, kurie neturi jokios ateities. Mane visada žavėjo vyresni vyrai, pokalbiai su jais atrodydavo įdomūs ir prasmingi, o visų svarbiausia, kad jų požiūris į gyvenimą dažniausiai primindavo manąjį, kuriame nėra vietos jaunatviškoms kvailystėms ir lengvabūdiškumui.

Daugiau, nei prieš metus mano gyvenime atsirado vienas vyras, kuris puikiai atitiko mano įsivaizduojamą idealą. Laikas, praleistas su juo  buvo nepamirštamas, turėjome daug bendrų interesų, o kai jis būdavo šalia, jaučiausi tikrai laiminga. Tačiau, nusprendžiau nutraukti santykius, nors iki šiol dėl to gailiuosi. Man labai jo trūksta, nors kasdien stengiuosi įtikinti save, kad pasielgiau teisingai. Kad nėra normalu susitikinėti su 30 metų vyresniu vyru, kuris turi tik šiek tiek už mane jaunesnę dukterį. Tačiau jaučiuosi taip, lyg būčiau praradusi patį svarbiausią žmogų savo gyvenime ir jokio kito, panašaus į jį niekada nebesutiksiu. Niekas manęs nebedžiugina ir nieko nebenoriu, tik paskambinti jam, atsiprašyti, pasakyti, kad klydau ir noriu jį susigrąžinti. Tačiau žinau, kad mano šeimai būtų sunku su tuo susitaikyti, o draugai taip pat sureaguotų neigiamai dėl tokio mano sprendimo. Neįsivaizduoju, kaip turėčiau elgtis ir ką daryti, kad gyventi taptų nors šiek tiek lengviau.

Ar tikrai man to reikia?

Levitanas Isaakas. "Peizažas su garlaiviu" 1889 m.

Žmogus dažnai prisigalvoja tokių norų, kokių jam iš tiesų visai nereikia. Papasakosiu su šia tema susijusį ankdotą, kurį kaip iliustraciją pateikė S.Kovaliovas vieno seminaro metu.

Tais laikais, kai pagrindiniu automobiliu buvo „Volga“, o žydai buvo laikomi turtingiausiais žmonėmis, armėnų radijui uždavė klausimą:
-Ar gali vidutinis žydas nusipirkti „Volgą“?
Armėnų radijas pagalvojo ir atsakė:
-Gali.  Tačiau kam jam tiek vandens, tiek prieplaukų ir tiek garlaivių...

Ir čia S.Kovaliovas auditorijai uždavė retorinį klausimą:
-Supratot? Ir kam jums tiek vandens, prieplaukų ir garlaivių?..

Kuo išauga ančiukai, kurie žino, jog jie turi būti vištomis



Arūno Maniušio nuotr.

Šįkart pateiksiu man labai patinkančią prof.S.Kovaliovo sukurtą alegoriją apie vištą ir ančiukus.  Ją Sergejus Kovaliovas papasakojo kaip seminaro „Ego būsenų integracija“ įvadinę metaforą. 

Kartą žuvo antis, kuri jau buvo sudėjusi kiaušinius, todėl  juos pakišo po višta, kad ančiukai būtų išgelbėti.  Reikia pasakyti, kad višta sutiko išperinti ančiukus, nes , kaip žinoma, vištai nesvarbu, kur tupėti, svarbu tik tupėti.  Ančiukai išsirito ir pirmu reikalu žvaliai nušlepsėjo link tvenkinio.  Štai višta juos išperino ir jie nušlepsėjo link vandens.  Ančiukai sušoko į vandenį, o višta ėmė kudakuoti:
-Kud-ku-da! Kud-ku-da! Nuskęsite! – ir t.t. , su visoms mamoms būdinga ir net privaloma informacija, kurią ji ir perteikė ančiukams.

Galima prašyti ir gauti viską, ko tik norite

Arūno Maniušio nuotr.

Savarankiškos psichoterapijos krypties "Integralinis neuroprogramavimas" autorius prof. Sergejus Kovaliovas pasakoja apie … Integralinį neuroprogramavimą.

J

Ištrauka iš S.Kovaliovo straipsnio “Apie integralinį neuroprogramavimą”. 

Pasakojama, kad viena kartą ganėtinai kvaila mergaitė pagavo auksinę žuvelę.  Žuvelė (atsidususi, kaip įprasta) pasiūlė išpildyti tris jos norus, jeigu mergaitė paleis ją į laivę.
-Gerai, - pasakė mergaitė. – Padaryk mano nosį tokią ilgą, kaip gandro...
Žuvelė net žagtelėjo iš nustebimo, bet išpildė jos pageidavimą.
Mergaitė pačiupinėjo savo ilgą... jau ne nosį, o snapą ir išreiškė antrą norą:
-Dabar padaryk, kad mano ausys būtų tokios didelės kaip dramblio.
Dar labiau nustebo žuvelė, tačiau išpildė ir šį prašymą.
-Labai gerai, - pasakė mergaitė, čiupinėdama savo didžiules ausis.- pagaliau manęs bijos ir todėl gerbs.  Ir dar man padaryk didžiulį storą užpakalį...

Kaip išsirinkti auklę savo vaikui



L.Švanienės nuotr.

Klausimas:

Sūnui beveik dveji metai, tuoj grįšiu į darbą, tačiau iki kito rugsėjo nenoriu vaikučio leisti į darželį.  Ieškau auklės per skelbimus, nes kiek klausiu pažįstamų, nieks nieko nerekomendavo. Iš tikrųjų esu prisiskaičiusi internete visokių baisių dalykų – kaip auklės vaiko čiulptukus į vyną panardina, kad geriau miegotų, kaip pavagia ką nors... Kaip suprasti, kad tai tinkamas žmogus? Juk, kai kalbi telefonu, visos kalba maloniai... Širdis linksta link jaunos merginos, prie studentų, bet vyras sako, kad jam patikimiau pagyvenusi, savo vaikus užauginusi. Žodžiu esu pasimetusi.

Matau, kad laiškučio autorė su vyru pagrindiniu auklės pasirinkimo kriterijumi laiko žmogaus amžių. Tačiau nėra jokios garantijos, kad  susiradus auklę, nepriklausomai ar vyresnę, ar jaunesnę, jauni tėveliai gaus visai ne tai, ko tikėjosi.   Visų pirma pabandykim išsiaiškinti, ko nori berniuko mama.  Tam panaudokim sutrumpintą tikslų formulavimo metodiką.  Kalbėsiu jaunosios mamytės vardu. Taigi, pradedam!

Apie žmonijos gyvenimo modelius ir polinkį į kraštutinumus

Nepalas. Arūno Maniušio nuotr.

Egzistuoja du gyvenimo modeliai.

Pirmasis: gyvenimas – nenutrūkstantis būties lygio kėlimas.  Tiksliau, ne būties, o buities.  Gyvenimas laikomas pavykusiu, jei įsigijot stadiono dydžio jachtą at net visą aviaparką  ir t.t. Ir jei gyvenimas nusisekė, tai galų gale galit sau leisti tapti šiek tiek „šventu“,  prisidėdamas prie labdaros.  Šis gyvenimo modelis tapo norma europietiškoje civilizacijoje.  Į šį modelį jau linksta ir netgi Rytai.  Šalys, kurios tradiciškai buvo giliai dvasingos, dabar perima poziciją, kad Dievą mylėti geriau šiltnamio sąlygomis.

Antrasis kelias – gyveni skurdžiai, klubus apjuosęs medžiagos atraiža, su dubenėliu ryžių dienai, bet tu – dvasingas žmogus.  Kartais maudaisi Gange, kartais, keldamas pavojų savo gyvybei, geri iš jo vandenį, bet svarbiausia žinai, kad tai – šventas, dvasingas gyvenimo kelias.