![]() |
Iš interneto. Kas autorius, nepavyko nustatyti. |
Sveiki, man 29 m. Su savo antrąją
puse gyvenu jau labai seniai. Jau planuojame ir susituokti, bet niekaip
nepavyksta sulaukti šeimos pagausėjimo. Vaikai mūsų šeimoje labai laukiami.
Manau, ši problema tampa vis labiau aktuali šiais laikais, tačiau ne visi apie
tai susimąsto, kaip suprantu.
Susiduriame su draugais, kolegomis, pažįstamais, geraisiais dėdėmis ir
tetomis, kurie sudarinėja mūsų gyvenimo planą ir dalina patarimus bei
uždavinėja nepageidaujamus ir "nepatogius" klausimus apie santuoką
bei vaikų gimdymą. Jau dirgina tie pasakymai "Jau pats laikas pagalvoti
apie vaikus ir santuoką", "Gimdyk, nes greit bus per vėlu" ir
pan.
Nesame linkę viešai su bet kuo aptarinėti savo šeimos gyvenimo. Manome, kad tai tik mūsų reikalas. Tad ką atsakyti į "aštrius" klausimus ir komentarus apie vaikus ir jų planavimą, kai visiškai nenori apie tai kalbėti?
Iš anksto ačiū už atsakymą.
Ugnė (vardas pakeistas)
Labas, Ugne, įsivaizduoju, kad daugiau ar mažiau artimų žmonių klausimai
tau skaudžia tema sukelia pyktį, susierzinimą, liūdesį, beviltiškumą ir kitus
nemalonius jausmus. Natūralu, kad tavo
atveju, kai kol kas nesėkmingai bandant
pastoti, kitų lyg ir geranoriški komentarai, priminimai, raginimai skaudina lyg
ant gyvos žaizdos būtų pilama druska.
Tikiu, kad supranti, jog dauguma ragintojų nenori tavęs skaudinti, net
nenumano, kaip tu pasijauti po jų replikų, o tik kalba, kad kalbėtų, kad
kažkaip palaikytų pokalbį, gal net paliesdami vaikų temą nori pasirodyti
artimesni tau, tapti žmonėmis, kuriems rūpi tavo asmeninis gyvenimas, jo
gerovė. O tau skauda ir norisi juos
nutildyti.
Ugne, tu tikriausiai jau numanai, kad nėra tokios frazės, kurią ištarus,
visi nutiltų. Bet tu gali atsigręžti į
savo žaizdą ir pabandyti suprasti, kodėl ji paverčia girdimus aplinkinių
žodžius į druską ir jai atsiveria, priversdama tave kentėti. Suprantu, kad susiklostė situacija tokia,
kokia susiklostė, tačiau tu pati sukūrei šią žaizdą. Tu esi jos šeimininkė. Ir kaip šeimininkė, gali ją priimti ir net
užgydyti.
Aš pasakiau, kad tavyje yra žaizda, tačiau tu gali jausti, kad tave
skaudinantis vidinis darinys yra visai kitoks. Tarkim, aštrus peilis. Arba iki
raudonumo įkaitęs geležies strypas. Arba
dygliuotas kamuolys, išskleidžiantis adatas, kai jį paliečia kitų žodžiai ar
net tavo pačios mintys apie tavo vaikus. Kadangi pradėjau kalbėti apie žaizdą,
ir toliau pateiksiu pavyzdį su žaizda, tačiau tu dirbk su tuo vaizdiniu, kuris
iškyla tau.
Visų pirma apibūdinkim žaizdą. Ji
didelė ar maža? Atvira, ar uždara? Kraujuojanti ar ne? Plėštinė ar pjauta, ar
dar kokia? Švari ar purvina? Beje, kur
ją jauti? Krūtinėje? Kakle? Galvoje? Pilve? Tarkim tavoji žaizda yra didelė, atvira, šiek
tiek purvina, plėštinė, nekraujuojanti. Ją jauti krūtinėje.
Kad būtų tau patogiau dirbti, išsikelk žaizdą iš savęs. Psichoterapijoje tokį veiksmą vadiname disociacija. Ką daryti toliau? Visų pirma išplaukim žaizdą. Galima putojančiu vandenilio peroksidu, o galima tiesiog švariu gaivinančiu šaltinio vandeniu. Supranti, kad tai darome savo vaizduotėje. Žaizda jau švari. Gal pabarstykim ją stebuklingais milteliais? O gal ji tokia didelė, kad reikėtų ją užsiūti? Gali užsiūti pati, o gali į pagalbą pasikviesti vidinį gydytoją. Kiekvienas žmogus turi vidinį gydytoją. Juk daugybę kartų buvai nusibrozdinusi kelius ar įsipjovusi į pirštą. Visada sugydavo. Vadinasi vidinis organizmo gydytojas tikrai yra. Gali pamatyti, kaip jis (o gal ji?) ateina, papurškia žaizdą nuskausminančiu aerozoliu, švelniai suskliaučia žaizdos kraštus ir susiuva permatoma gija.
Kad būtų tau patogiau dirbti, išsikelk žaizdą iš savęs. Psichoterapijoje tokį veiksmą vadiname disociacija. Ką daryti toliau? Visų pirma išplaukim žaizdą. Galima putojančiu vandenilio peroksidu, o galima tiesiog švariu gaivinančiu šaltinio vandeniu. Supranti, kad tai darome savo vaizduotėje. Žaizda jau švari. Gal pabarstykim ją stebuklingais milteliais? O gal ji tokia didelė, kad reikėtų ją užsiūti? Gali užsiūti pati, o gali į pagalbą pasikviesti vidinį gydytoją. Kiekvienas žmogus turi vidinį gydytoją. Juk daugybę kartų buvai nusibrozdinusi kelius ar įsipjovusi į pirštą. Visada sugydavo. Vadinasi vidinis organizmo gydytojas tikrai yra. Gali pamatyti, kaip jis (o gal ji?) ateina, papurškia žaizdą nuskausminančiu aerozoliu, švelniai suskliaučia žaizdos kraštus ir susiuva permatoma gija.
Dabar beliko uždėti sterilų tvarstį ir dailiai užklijuoti pleistru. Jei taip per daug paprasta, galima prilipdyti
melsvo gaivinančio debesėlio gniužulą ir
dar ant riešo užsidėti gydančiąją apyrankę – gomeostatą. (ji aprašyta ir naudojama rusų rašytojo
fantasto knygose iš serijos“Odisėjus palieka Itakę“). O dabar galima sutvarkytą
žaizdą susigrąžinti į save (jei norisi perkelti į kitą vietą, taip ir padaryk)
ir palikti kuriam laikui, kad savaime sugytų.
Tada, Ugne, jau sugrįžk į realų pasaulį, pasižiūrėk pro langą ar permesk
akimis daiktus, esančius ant stalo. Kaip
dabar jautiesi? Tikiu, kad šiek tiek
lengviau. Įsivaizduok situaciją, kurioje
geriausia draugė primena, jog pats laikas pagalvoti apie vaikus. Ir kaip?
Jaučiu, kad dabar išlikti ramiai kur kas paprasčiau. Gal net jau kyla noras atsiverti draugei,
papasakoti jai apie savo rūpestėlį...
Ugne, gali būti, kad tu jau kreipeisi pagalbos į specialistus-gydytojus. Savo ruožtu priminsiu, kad palyginus daug
fizinio kūno problemų yra susijusios su psichiniais veiksniais. Nežinau, kaip yra būtent tavo atveju, tiesiog
iškeliu mintį, kad gal naudinga būtų kreiptis ir į psichoterapeutą. Aš pasakiau, o ką tu pasirinksi, tavo
reikalas. Sėkmės!
Linga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą