Ką daryti, kad neskaudėtų, girdint žeidžiančius klausimus apie vaikus ir jų planavimą?

Iš interneto.  Kas autorius, nepavyko nustatyti.

Sveiki, man 29 m. Su savo antrąją puse gyvenu jau labai seniai. Jau planuojame ir susituokti, bet niekaip nepavyksta sulaukti šeimos pagausėjimo. Vaikai mūsų šeimoje labai laukiami. Manau, ši problema tampa vis labiau aktuali šiais laikais, tačiau ne visi apie tai susimąsto, kaip suprantu.

Susiduriame su draugais, kolegomis, pažįstamais, geraisiais dėdėmis ir tetomis, kurie sudarinėja mūsų gyvenimo planą ir dalina patarimus bei uždavinėja nepageidaujamus ir "nepatogius" klausimus apie santuoką bei vaikų gimdymą. Jau dirgina tie pasakymai "Jau pats laikas pagalvoti apie vaikus ir santuoką", "Gimdyk, nes greit bus per vėlu" ir pan.

 
Nesame linkę viešai su bet kuo aptarinėti savo šeimos gyvenimo. Manome, kad tai tik mūsų reikalas. Tad ką atsakyti į "aštrius" klausimus ir komentarus apie vaikus ir jų planavimą, kai visiškai nenori apie tai kalbėti?

Iš anksto ačiū už atsakymą.

 
Ugnė (vardas pakeistas)

 

Labas, Ugne, įsivaizduoju, kad daugiau ar mažiau artimų žmonių klausimai tau skaudžia tema sukelia pyktį, susierzinimą, liūdesį, beviltiškumą ir kitus nemalonius jausmus.  Natūralu, kad tavo atveju,  kai kol kas nesėkmingai bandant pastoti, kitų lyg ir geranoriški komentarai, priminimai, raginimai skaudina lyg ant gyvos žaizdos būtų pilama druska.

Tikiu, kad supranti, jog dauguma ragintojų nenori tavęs skaudinti, net nenumano, kaip tu pasijauti po jų replikų, o tik kalba, kad kalbėtų, kad kažkaip palaikytų pokalbį, gal net paliesdami vaikų temą nori pasirodyti artimesni tau, tapti žmonėmis, kuriems rūpi tavo asmeninis gyvenimas, jo gerovė.  O tau skauda ir norisi juos nutildyti.

Ugne, tu tikriausiai jau numanai, kad nėra tokios frazės, kurią ištarus, visi nutiltų.  Bet tu gali atsigręžti į savo žaizdą ir pabandyti suprasti, kodėl ji paverčia girdimus aplinkinių žodžius į druską ir jai atsiveria, priversdama tave kentėti.  Suprantu, kad susiklostė situacija tokia, kokia susiklostė, tačiau tu pati sukūrei šią žaizdą.  Tu esi jos šeimininkė.  Ir kaip šeimininkė, gali ją priimti ir net užgydyti.

Aš pasakiau, kad tavyje yra žaizda, tačiau tu gali jausti, kad tave skaudinantis vidinis darinys yra visai kitoks. Tarkim, aštrus peilis. Arba iki raudonumo įkaitęs geležies strypas.  Arba dygliuotas kamuolys, išskleidžiantis adatas, kai jį paliečia kitų žodžiai ar net tavo pačios mintys apie tavo vaikus. Kadangi pradėjau kalbėti apie žaizdą, ir toliau pateiksiu pavyzdį su žaizda, tačiau tu dirbk su tuo vaizdiniu, kuris iškyla tau.

Visų pirma apibūdinkim žaizdą.  Ji didelė ar maža?  Atvira, ar uždara?   Kraujuojanti ar ne? Plėštinė ar pjauta, ar dar kokia?  Švari ar purvina? Beje, kur ją jauti?  Krūtinėje? Kakle?  Galvoje? Pilve?  Tarkim tavoji žaizda yra didelė, atvira, šiek tiek purvina, plėštinė, nekraujuojanti. Ją jauti krūtinėje.

Kad būtų tau patogiau dirbti, išsikelk žaizdą iš savęs.  Psichoterapijoje tokį veiksmą vadiname disociacija. Ką daryti toliau?  Visų pirma išplaukim žaizdą.  Galima putojančiu vandenilio peroksidu, o galima tiesiog švariu gaivinančiu šaltinio vandeniu.  Supranti, kad tai darome savo vaizduotėje.  Žaizda jau švari.  Gal pabarstykim ją stebuklingais milteliais?  O gal ji tokia didelė, kad reikėtų ją užsiūti?  Gali užsiūti pati, o gali į pagalbą pasikviesti vidinį gydytoją.  Kiekvienas žmogus turi vidinį gydytoją.  Juk daugybę kartų buvai nusibrozdinusi kelius ar įsipjovusi į pirštą.  Visada sugydavo.  Vadinasi vidinis organizmo  gydytojas tikrai yra.  Gali pamatyti, kaip jis (o gal ji?) ateina, papurškia žaizdą nuskausminančiu aerozoliu, švelniai suskliaučia žaizdos kraštus ir susiuva permatoma gija. 

Dabar beliko uždėti sterilų tvarstį ir dailiai užklijuoti pleistru.  Jei taip per daug paprasta, galima prilipdyti melsvo gaivinančio debesėlio gniužulą  ir dar ant riešo užsidėti gydančiąją apyrankę – gomeostatą.  (ji aprašyta ir naudojama rusų rašytojo fantasto knygose iš serijos“Odisėjus palieka Itakę“). O dabar galima sutvarkytą žaizdą susigrąžinti į save (jei norisi perkelti į kitą vietą, taip ir padaryk) ir palikti kuriam laikui, kad savaime sugytų.

Tada, Ugne, jau sugrįžk į realų pasaulį, pasižiūrėk pro langą ar permesk akimis daiktus, esančius ant stalo.  Kaip dabar jautiesi?  Tikiu, kad šiek tiek lengviau.  Įsivaizduok situaciją, kurioje geriausia draugė primena, jog pats laikas pagalvoti apie vaikus.  Ir kaip?  Jaučiu, kad dabar išlikti ramiai kur kas paprasčiau.  Gal net jau kyla noras atsiverti draugei, papasakoti jai apie savo rūpestėlį...

Ugne, gali būti, kad tu jau kreipeisi pagalbos į specialistus-gydytojus.  Savo ruožtu priminsiu, kad palyginus daug fizinio kūno problemų yra susijusios su psichiniais veiksniais.  Nežinau, kaip yra būtent tavo atveju, tiesiog iškeliu mintį, kad gal naudinga būtų kreiptis ir į psichoterapeutą.   Aš pasakiau, o ką tu pasirinksi, tavo reikalas.  Sėkmės!

Linga