Arūno Maniušio nuotr. |
Kartą žuvo antis, kuri jau buvo sudėjusi kiaušinius, todėl juos pakišo po višta, kad ančiukai būtų išgelbėti. Reikia pasakyti, kad višta sutiko išperinti ančiukus, nes , kaip žinoma, vištai nesvarbu, kur tupėti, svarbu tik tupėti. Ančiukai išsirito ir pirmu reikalu žvaliai nušlepsėjo link tvenkinio. Štai višta juos išperino ir jie nušlepsėjo link vandens. Ančiukai sušoko į vandenį, o višta ėmė kudakuoti:
-Kud-ku-da! Kud-ku-da! Nuskęsite! – ir t.t. , su visoms mamoms būdinga ir net privaloma informacija, kurią ji ir perteikė ančiukams.
Ir jie labai stengėsi būti gerais viščiukais, o vėliau išaugti į puikius gaidžiukus ir vištytes, nes juk reikia pratęsti vištų giminę ir toliau auklėti tokius, kaip ir jie. Nieko gero iš to neišėjo. Ir taip elgėsi antys, kurios iš esmės yra nenuskandinamos! Tai gi jų gyvenimai susiklostė nekaip.
O štai tiems ančiukams, kurie nuplaukė, pasisekė labiau. Be abejo, kuriam laikui jie jautėsi kaip našlaičiai, bet nežiūrint to ilgainiui surado savo gentainius ir išaugo į pilnaverčius gaigalus ir antis. Tiesa, juos reguliariai barė už netinkamą elgesį ir nepagarbą tikrajai motinai, smerkė už savo giminės išdavystę.
Ir tegu jūsų pasąmonė padaro reikiamas išvadas ir supranta, kaip tai
susiję su mūsų seminaro tema. Beje, šią
alegoriją sugalvojau aš pats.
Alegoriją pagal
S.Kovaliovo seminaro „Ego būsenų integracija“ scenogramą
išvertė Linga Švanienė. Seminaras įvyko 2015 m. lapkričio 3-4 d.d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą